Dievo žodžiai visai visatai – 29 skyrius

Tą dieną, kai visa atgijo, Aš atėjau tarp žmonių ir praleidau su jais nuostabių dienų ir naktų. Tik dabar žmogus šiek tiek pajunta, kad prie Manęs galima priartėti, ir, jam vis dažniau bendraujant su Manimi, jis pamato dalį to, ką Aš turiu ir kas Aš esu – dėl to jis šiek tiek Mane pažįsta. Tarp visų žmonių pakeliu galvą ir stebiu – ir jie visi Mane mato. Tačiau kai pasaulį ištinka nelaimė, jie iškart sunerimsta ir Mano atvaizdas išnyksta iš jų širdžių; apimti panikos dėl atėjusios nelaimės, jie nepaiso Mano raginimų. Daug metų praleidau tarp žmonių, tačiau žmogus visą laiką to nesuvokė ir niekada Manęs nepažino. Šiandien Aš Pats jam apie tai sakau, kad visi žmonės galėtų ateiti pas Mane ir ką nors iš Manęs gauti, tačiau jie vis tiek laikosi atokiai nuo Manęs, todėl Manęs nepažįsta. Kai Mano pėdsakai nusidrieks per visatą iki žemės pakraščių, žmogus pradės susimąstyti apie save ir visi žmonės ateis pas Mane, nusilenks Mano akivaizdoje ir Mane garbins. Tai bus diena, kai pelnysiu šlovę, Mano sugrįžimo ir kartu Mano išėjimo diena. Dabar Aš pradėjau Savo darbą tarp visos žmonijos, iš tiesų pradėdamas įgyvendinti paskutinę Savo valdymo plano dalį visatoje. Jei kas nors vis dar bus neatsargus, bet kurią akimirką patirs negailestingą baudimą. Taip yra ne dėl to, kad Aš beširdis; veikiau tai yra Mano valdymo plano žingsnis; viskas turi vykti pagal Mano plano žingsnius ir joks žmogus negali to pakeisti. Kai iš tiesų pradedu Savo darbą, visi žmonės juda kartu su Manimi, tad visatos žmonės darbuojasi drauge su Manimi, visa visata yra apimta „džiūgavimo“ ir Aš skatinu žmogų judėti pirmyn. Dėl to net pats milžiniškas ugniaspalvis slibinas dėl Manęs pasimeta ir blaškosi nežinioje, jis tarnauja Mano darbui ir, nors nenori, negali vadovautis savo troškimais, tad jam nelieka nieko kito, kaip tik „leisti Man diriguoti taip, kaip noriu“. Visuose Mano planuose milžiniškas ugniaspalvis slibinas yra Mano priešprieša, Mano priešas, tačiau jis taip pat yra Mano „tarnas“; todėl niekada nesušvelninau jam keliamų Savo „reikalavimų“. Taigi paskutinis Mano darbo etapas, Mano įsikūnijimo darbas, užbaigiamas jo namuose – taip milžiniškam ugniaspalviui slibinui lengviau tinkamai Man tarnauti ir per tai Aš jį užkariausiu ir užbaigsiu Savo planą. Kai Aš dirbu, visi angelai stoja į lemiamą kovą greta Manęs ir pasiryžta paskutiniame etape įgyvendinti Mano ketinimus, kad žmonės žemėje pasiduotų Man kaip angelai, netrokštų Man priešintis ir nedarytų nieko, kas Mane išduotų. Tokia yra Mano darbo visatoje eiga.

Mano atėjimo tarp žmonių tikslas ir svarba – išgelbėti visą žmoniją, sugrąžinti visą žmoniją į Mano namus, vėl sujungti dangų su žeme ir padaryti taip, kad žmogus perduotų „signalus“ tarp dangaus ir žemės, nes tokia yra prigimtinė žmogaus funkcija. Kurdamas žmoniją, Aš buvau viską jai paruošęs, o vėliau leidau žmonijai pagal Mano reikalavimus priimti turtus, kuriuos jai daviau. Taigi sakau, kad visa žmonija iki šios dienos atėjo Mano vedama. Ir visa tai yra Mano planas. Visoje žmonijoje nesuskaičiuojama daugybė žmonių gyvena saugomi Mano meilės ir nesuskaičiuojama daugybė gyvena patirdami iš Mano neapykantos kylantį baudimą. Nors visi žmonės Manęs maldauja, jie vis tiek negali pakeisti savo dabartinių aplinkybių; praradę viltį, jie tegali leisti viskam tekėti sava vaga ir liautis maištavę prieš Mane, nes tai viskas, ką žmogus gali padaryti. Kalbant apie dabartinę žmogaus gyvenimo būklę, žmogus dar neatrado tikrojo gyvenimo, jis vis dar neperprato pasaulio neteisybės, nykumos ir apgailėtinų sąlygų – todėl, jei neištiktų nelaimė, dauguma žmonių vis dar leistųsi nešami gyvenimo tėkmės ir pasinertų į „gyvenimo“ malonumus. Argi ne tokia yra pasaulio tikrovė? Argi tai ne išgelbėjimo balsas, kuriuo prabylu į žmogų? Kodėl žmonijoje niekas niekada iš tiesų Manęs nemylėjo? Kodėl žmogus Mane myli tik patirdamas baudimą ir išbandymus, tačiau niekas Manęs nemyli būdamas Mano saugomas? Daug kartų skyriau žmonijai Savo baudimą. Žmonės pažvelgia į jį, bet paskui jį ignoruoja, tuo metu jo netyrinėja ir neapmąsto, todėl visa, kas ištinka žmogų, yra negailestingas teismas. Tai tik vienas iš Mano darbo būdų, tačiau juo vis tiek siekiama pakeisti žmogų ir paskatinti jį Mane mylėti.

Aš karaliauju karalystėje ir juo labiau karaliauju visoje visatoje; Aš esu ir karalystės Karalius, ir visatos Galva. Nuo šiol Aš surinksiu visus, kurie nėra išrinktieji žmonės, pradėsiu Savo darbą tarp pagonių ir paskelbsiu Savo administracinius įsakymus visai visatai, kad galėčiau sklandžiai pereiti prie kito Savo darbo žingsnio. Naudosiu baudimą, kad skleisčiau Savo darbą tarp pagonių, kitaip tariant, naudosiu „jėgą“ prieš visus pagonis. Žinoma, šis darbas bus atliekamas tuo pat metu kaip ir Mano darbas tarp išrinktųjų žmonių. Kai Mano žmonės naudosis valdžia žemėje kaip karaliai, tai taip pat bus diena, kai visi žmonės žemėje bus užkariauti ir juo labiau tai bus laikas, kai Aš ilsėsiuosi – ir tik tada pasirodysiu visiems, kurie buvo užkariauti. Aš pasirodau šventajai karalystei ir pasislepiu nuo netyros žemės. Visi, kurie buvo užkariauti ir tapo nuolankūs Mano akivaizdoje, gali savo akimis matyti Mano veidą ir savo ausimis girdėti Mano balsą. Tai palaiminimas tiems, kurie gimsta paskutinėmis dienomis, tai Mano iš anksto nulemtas palaiminimas ir joks žmogus negali to pakeisti. Šiandien taip dirbu dėl būsimo darbo. Visas Mano darbas yra tarpusavyje susijęs, visos jo dalys viena kitą atliepia: nė vienas žingsnis niekada nebuvo staiga sustabdytas ir nė vienas žingsnis niekada nebuvo žengtas nepriklausomai nuo kitų. Argi ne taip? Ar praeities darbas nėra šiandienos darbo pagrindas? Ar praeities žodžiai nėra šiandienos žodžių pirmtakai? Ar praeities žingsniai nėra šiandienos žingsnių pradžia? Kai iš tiesų atversiu ritinį, visatos žmonės bus baudžiami, viso pasaulio žmonės patirs išbandymus ir tai bus Mano darbo kulminacija; visi žmonės gyvena krašte, kuriame nėra šviesos, ir visi žmonės gyvena apsupti aplinkos keliamų pavojų. Kitaip tariant, tai gyvenimas, kurio žmogus niekada nepatyrė nuo sukūrimo iki šių dienų ir per visus amžius niekas niekada „nesimėgavo“ tokiu gyvenimu, todėl sakau, kad atlikau darbą, kuris niekada anksčiau nebuvo atliktas. Tokia yra tikroji padėtis ir tokia yra vidinė prasmė. Kadangi Mano diena artėja visai žmonijai, kadangi ji neatrodo tolima, o yra tiesiai prieš žmogaus akis, kas galėtų to nebijoti? Ir kas galėtų tuo nesidžiaugti? Netyram Babilono miestui pagaliau atėjo paskutinė diena; žmogus vėl susijungė su visiškai nauju pasauliu, o dangus ir žemė pasikeitė ir atsinaujino.

Kai Aš pasirodau daugybei tautų ir tautelių, balti debesys sukasi danguje ir Mane apgaubia. Ir paukščiai žemėje gieda ir šoka iš džiaugsmo dėl Manęs, dar labiau pagyvindami žemėje tvyrančią nuotaiką ir taip paskatindami visa žemėje atgyti, nebe „lėtai leistis žemyn“, o gyventi gyvybingumo kupinoje aplinkoje. Kai esu tarp debesų, žmogus neryškiai įžiūri Mano veidą ir Mano akis ir tuomet šiek tiek išsigąsta. Anksčiau jis legendose girdėjo istorinių pasakojimų apie Mane, todėl Manimi tik iš dalies tiki ir iš dalies abejoja. Jis nežino, kur Aš esu ar kokio dydžio Mano veidas – ar jis toks platus kaip jūra, ar toks beribis kaip žalios ganyklos? Niekas to nežino. Tik šiandien pamatęs Mano veidą debesyse žmogus pajunta, kad Aš, apie Kurį pasakojama legendose, esu tikras, todėl tampa Man šiek tiek palankesnis ir tik dėl Mano darbų jo susižavėjimas Manimi šiek tiek sustiprėja. Tačiau žmogus vis dar Manęs nepažįsta ir debesyse mato tik vieną Mano dalį. Tada ištiesiu Savo rankas ir parodau jas žmogui. Žmogus nustemba ir užsidengia burną rankomis, labai bijodamas, kad Mano ranka jį pakirs, todėl į jo susižavėjimą įsimaišo šiek tiek baimės. Žmogus įdėmiai stebi kiekvieną Mano judesį, labai bijodamas, kad jį pakirsiu, kai jis bus neatidus, tačiau tai, kad žmogus Mane stebi, Manęs nevaržo ir Aš toliau dirbu Savo darbą. Tik dėl visų Mano darbų žmogus jaučia Man šiek tiek palankumo ir taip pamažu ateina pas Mane bendrauti su Manimi. Kai visiškai atsiskleisiu žmogui, jis pamatys Mano veidą ir nuo tada Aš nebeslėpsiu ir nebedangstysiu Savęs nuo žmogaus. Visatoje viešai pasirodysiu visiems žmonėms, ir visi, kurie yra iš kūno ir kraujo, išvys visus Mano darbus. Visi, kurie yra iš dvasios, tikrai ramiai gyvens Mano namuose ir tikrai mėgausis nuostabiais palaiminimais kartu su Manimi. Visi, kuriais rūpinuosi, tikrai išvengs baudimo ir tikrai išvengs dvasios skausmo bei kūno kančios. Aš viešai pasirodysiu nesuskaičiuojamai daugybei žmonių ir naudosiuosi valdžia kaip Karalius, kad lavonų tvaikas nebesklistų po visatą; vietoj jo Mano gaivus aromatas pasklis po visą pasaulį, nes Mano diena artėja, žmogus bunda, viskas žemėje jau sutvarkyta, o žemės išlikimo dienos baigėsi, nes Aš atvykau!

1992 m. balandžio 6 d.