Priedas: 2 skyrius
Kai žmonės išvysta veikiantį Dievą, kai patys gyvena, eina petys į petį ir būna po vienu stogu su Pačiu Dievu, jie atsikrato smalsumo, kuris tiek metų glūdėjo jų širdyse. Anksčiau minėtas Dievo pažinimas tėra pirmasis žingsnis; nors žmonės pažįsta Dievą, jų širdyse vis dar lieka daug sunkiai išsklaidomų abejonių: iš kur atėjo Dievas? Ar Dievas valgo? Ar Dievas labai skiriasi nuo paprastų žmonių? Ar Dievui lengva susitvarkyti su visais žmonėmis, tarsi tai būtų vaikų žaidimas? Ar visa, kas ištariama Dievo lūpomis, yra dangaus slėpiniai? Ar visa, ką Jis sako, yra aukščiau už tai, ką sako visos sutvertos būtybės? Ar iš Dievo akių sklinda šviesa? Ir taip toliau – tik tiek teaprėpia žmonių sampratos. Būtent šiuos dalykus pirmiausia turėtumėte suprasti ir į juos įeiti. Žmonių sampratose įsikūnijęs Dievas vis dar yra neaiškus Dievas. Be praktinio pažinimo žmonės niekada negalėtų Manęs suprasti ir savo patirtyse niekada neišvystų Mano darbų. Žmonės nepajėgia suvokti Mano ketinimų vien dėl to, kad Aš įsikūnijau. Jei nebūčiau įsikūnijęs ir vis dar būčiau danguje, tebebūčiau dvasiniame pasaulyje, žmonės Mane „pažintų“; jie nusilenktų ir garbintų Mane, o remdamiesi savo patirtimis galėtų kalbėti apie tai, kaip Mane „pažįsta“, – bet kokia būtų tokio pažinimo nauda? Kokią vertę kaip atskaitos taškas turėtų toks pažinimas? Ar pažinimas, kylantis iš žmonių sampratų, galėtų būti tikras? Nenoriu pažinimo, kylančio iš žmonių proto, noriu praktinio pažinimo.
Mano ketinimai nuolat atsiskleidžia tarp jūsų, taip pat nuolat reiškiasi Mano nušvitimas bei apšvietimas. Kai veikiu tiesiogiai dieviškume, tai nepereina per proto filtrą ir nereikia pridėti „prieskonių“ – tai tiesioginis dieviškumo veiksmas. Ką sugeba žmonės? Argi ne Aš Pats viską atlikau nuo sukūrimo laikų iki šių dienų? Anksčiau kalbėjau apie septyniskart sustiprintą Dvasią, bet niekas nesugebėjo suprasti Jos esmės – net ir žinodami apie šią esmę, jie nepajėgė jos iki galo suprasti. Kai dirbu dieviškumo valdomame žmogiškume, šis darbas vadinamas Šventosios Dvasios darbu, nes jis atliekamas aplinkybėmis, kurias žmonės laiko ne antgamtinėmis, o normaliomis. Kai dirbu tiesiogiai dieviškume, Manęs nevaržo žmonių sampratos, Manęs neriboja tai, ką jie savo sampratose laiko „antgamtiškumu“, o šis darbas veikia iškart, paliečia pačią esmę ir eina tiesai prie tikslo. Todėl šis darbo žingsnis yra tyresnis; jis atliekamas dvigubai greičiau, žmonės ima suprasti greičiau, o Mano žodžių daugėja, todėl visi žmonės skuba neatsilikti. Kadangi poveikis kitoks, Mano darbo būdai, pobūdis ir turinys skiriasi, o ypač dėl to, kad oficialiai pradėjau dirbti kūne, dėl visų šių priežasčių šis darbo žingsnis vadinamas „septyniskart sustiprintos Dvasios darbu“. Tai nėra kažkas abstraktaus. Pasikeitus būdams, kuriais dirbu su jumis, ir atėjus karalystei septyniskart sustiprinta Dvasia pradeda dirbti, o šis darbas nuolat gilėja ir intensyvėja. Kai visi žmonės išvysta Dievą ir visi pamato, kad Dievo Dvasia yra tarp žmonių, atsiskleidžia visa Mano įsikūnijimo reikšmė. Nereikia apibendrinti – žmonės tai žino savaime.
Atsižvelgiant į daugelį aspektų – būdus, kuriais dirbu, Mano darbo žingsnius, dabartinį Mano žodžių toną ir taip toliau, – tik tai, kas dabar sklinda iš Mano lūpų, yra „septynių Dvasių ištaros“ tikrąja prasme. Nors kalbėjau ir anksčiau, tai buvo bažnyčios statymo etape. Tai buvo tarsi romano pratarmė ir turinys – tai neturėjo esmės; tik šiandienos ištaras savo esme galima vadinti septynių Dvasių ištaromis. „Septynių Dvasių ištaros“ reiškia ištaras, sklindančias nuo sosto, kitaip tariant, jos ištariamos tiesiogiai dieviškume. Tą akimirką, kai Mano ištaros pradėjo atskleisti dangaus slėpinius, Aš prabilau tiesiogiai dieviškume. Kitaip tariant, nevaržomas žmogiškumo, tiesiogiai atskleidžiau visus dvasinio pasaulio slėpinius ir aplinkybes. Kodėl sakau, kad anksčiau Mane ribojo žmogiškumas? Tai reikia paaiškinti. Žmonių akimis, niekas nepajėgus atskleisti dangaus slėpinių; jei ne Pats Dievas, niekas žemėje negalėtų žinoti apie šiuos slėpinius. Todėl, reaguodamas į žmonių sampratas, sakau, kad anksčiau neatskleidžiau jokių slėpinių dėl to, jog Mane ribojo žmogiškumas. Tačiau, tiksliau sakant, yra ne taip: Mano žodžių turinys skiriasi, nes skiriasi Mano darbas, todėl, kai pradėjau vykdyti Savo tarnystę dieviškume, atskleidžiau slėpinius. Anksčiau turėjau dirbti aplinkybėmis, kurias visi žmonės laikė normaliomis, o Mano ištartus žodžius žmonės galėjo suvokti remdamiesi savo sampratomis. Kai pradėjau atskleisti slėpinius, nė vieno iš jų žmonės negalėjo suvokti remdamiesi savo sampratomis – jie skyrėsi nuo žmogiško mąstymo. Taigi oficialiai ėmiau kalbėti dieviškume, ir tai buvo tikroji septynių Dvasių ištarų prasmė. Nors ankstesni žodžiai buvo ištaros nuo sosto, jie buvo tariami atsižvelgiant į tai, ką žmonės galėjo suvokti, todėl nebuvo ištariami tiesiogiai dieviškume – dėl to jie nebuvo septynių Dvasių ištaros tikrąja prasme.
