Ar egzistuoja Trejybė?

Nuo tada, kai Jėzaus įsikūnijimas tapo tikrove, žmogus tikėjo, kad danguje yra ne tik Tėvas, bet ir Sūnus, ir netgi Dvasia. Pagal tradicinę žmogaus sampratą, danguje yra būtent toks triasmenis Dievas: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Visi žmonės laikosi šių sampratų: Dievas yra vienas, bet Jį sudaro trys dalys, kurios, anot visų, smarkiai paveiktų tradicinių sampratų, yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Tik šios trys dalys kartu sudaro Dievo visumą. Be Tėvo Dievas nebūtų visas. Taip pat Dievas nebūtų visas nei be Sūnaus, nei be Šventosios Dvasios. Savo sampratose jie tiki, kad nei Tėvas atskirai, nei Sūnus atskirai negali būti laikomi Dievu. Tik Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia kartu gali būti laikomi Pačiu Dievu. Dabar visi religingi tikintieji, taip pat kiekvienas iš jūsų, kurie Jį sekate, laikosi šio įsitikinimo. Tačiau nė vienas iš jūsų negali paaiškinti, ar šis įsitikinimas teisingas, nes dalykuose, susijusiuose su Pačiu Dievu, jūs visada klaidžiojate sumišimo rūke. Net ir kalbant apie pažinimą, pagrįstą žmogaus sampratomis, jūs nežinote, ar jis teisingas, ar klaidingas, nes esate pernelyg smarkiai užkrėsti religinėmis sampratomis. Jūs pernelyg giliai įsileidote šias tradicines religijos sampratas ir pernelyg stipriai jomis apsinuodijote. Todėl ir šiuo klausimu pasidavėte šiai pražūtingai įtakai, nes triasmenis Dievas paprasčiausiai neegzistuoja. Kitaip tariant, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybė paprasčiausiai neegzistuoja. Visa tai – tradicinės žmogaus sampratos ir klaidingi žmogaus įsitikinimai. Daugybę amžių žmogus tikėjo šia Trejybe, kurią susikūrė savo galvoje iš savo sampratų, pats išgalvojo ir niekada nebuvo matęs. Per tiek metų buvo daugybė Biblijos aiškintojų, kurie aiškino „tikrąją“ Trejybės prasmę, tačiau jų aiškinimai apie tris skirtingus asmenis, sudarančius vieną triasmenį Dievą, buvo migloti ir neaiškūs, todėl tokia Dievo „sandara“ žmonėms tebėra nesuprantama. Joks didis žmogus niekada nesugebėjo to išsamiai paaiškinti; dauguma aiškinimų teoriškai atrodo logiški ir įtikinami, tačiau joks žmogus iki galo nesupranta tikrosios jos prasmės. Taip yra todėl, kad toji „didžioji Trejybė“, kurią žmogus nešiojasi savo širdyje, paprasčiausiai neegzistuoja. Nes niekas niekada nematė tikrojo Dievo veido, niekam nebuvo tekusi laimė pakilti į Dievo buveinę ir joje apsilankyti: patyrinėti, kokių daiktų ten yra, kur Dievas ilsisi, nustatyti, kiek tiksliai dešimčių tūkstančių ar šimtų milijonų kartų yra „Dievo šeimoje“, ar išsiaiškinti, iš kiek dalių iš tikrųjų sudarytas Dievas. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti štai ką: kiek metų yra Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai; kaip atrodo kiekvienas iš šių asmenų; kaip tiksliai Jie atsiskiria ir kaip susijungia į vieną. Deja, per tiek metų jokiam žmogui nepavyko išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų. Visi tik spėlioja, nes joks žmogus niekada nebuvo pakilęs į dangų ir negrįžo su „tyrimo ataskaita“ visai žmonijai, kurioje visiems uoliesiems ir pamaldiesiems religingiems tikintiesiems, kuriems rūpi Trejybė, praneštų, kaip yra iš tikrųjų. Žinoma, dėl tokių sampratų negalima kaltinti vien žmogaus – kodėl gi kurdamas žmoniją Tėvas Jahvė kartu su Savimi nepasiėmė Sūnaus Jėzaus? Būtų buvę geriau, jei Jie visi nuo pat pradžių būtų vadinęsi Jahve. Jei jau reikia kam nors suversti kaltę, tebūnie tai Dievo Jahvės akimirkos apsirikimas: kurdamas pasaulį Jis nepasikvietė pas Save Sūnaus ir Šventosios Dvasios, bet atliko Savo darbą vienas. Jei Jie visi būtų dirbę vienu metu, ar Jie nebūtų tapę viena? Jei nuo pat pradžių iki pabaigos būtų buvęs tik Jahvės vardas, o Malonės amžiuje nebūtų buvę Jėzaus vardo, arba jei Jis ir tuomet vis dar būtų vadinęsis Jahve, argi Dievas nebūtų išvengęs šio žmonijos vykdomo skaldymo kančios? Žinoma, dėl viso to negalima kaltinti vien Jahvės; jei reikia ieškoti kaltų, tebūnie tai kaltė Šventosios Dvasios, kuri tūkstančius metų tęsė Savo darbą ir veikė Jahvės, Jėzaus ir netgi Šventosios Dvasios vardu, taip suglumindama ir supainiodama žmogų, kad šis nebežinojo, kas iš tiesų yra Dievas. Jei Pati Šventoji Dvasia būtų dirbusi be pavidalo ar atvaizdo ir, dar svarbiau, be tokio vardo kaip Jėzus, ir žmogus nebūtų galėjęs Jos nei paliesti, nei pamatyti, o būtų tegirdėjęs griaustinio garsus, argi toks darbas nebūtų buvęs naudingesnis žmonijai? Ką gi dabar daryti? Žmogaus sampratų susikaupė tiek, kad jos sudaro aukščiausius kalnus ir susilieja į jūrą – jų tiek daug, kad šių dienų Dievas nebegali jų pakęsti ir visiškai nebežino, ką daryti. Praeityje buvo tik Jahvė, Jėzus ir tarp Jų – Šventoji Dvasia, ir žmogus jau tada nežinojo, kaip su tuo susitvarkyti, o dabar dar prisidėjo Visagalis, kuris, kaip teigiama, taip pat yra „Dievo dalis“. Kas žino, kas Jis toks ir į kurį iš Trejybės asmenų Jis buvo įsipynęs ar kuriame iš Jų slėpėsi nežinia kiek metų? Kaip žmogus gali tai ištverti? Vien triasmeniam Dievui paaiškinti žmogui prireiktų viso gyvenimo, o dabar dar atsirado „vienas Dievas keturiuose asmenyse“. Kaipgi šitai paaiškinti? Ar tu gali tai paaiškinti? Broliai ir seserys! Kaip jūs tikėjote tokiu Dievu iki šios dienos? Aš iš tiesų jumis stebiuosi. Jums jau triasmenį Dievą buvo nelengva ištverti; kaip jūs galite taip nepajudinamai tikėti šiuo vienu Dievu keturiuose asmenyse? Nors buvote raginami išeiti, jūs vis tiek neišėjote. Tiesiog nesuvokiama! Jūs tikrai esate nepaprasti! Pasirodo, žmogus gali tikėti „keturiais Dievais“ ir nė kiek dėl to nesukti galvos – argi nemanote, kad tai stebuklas? Pažvelgus į jus, niekas nė neįtartų, kad jūs sugebate padaryti tokį didelį stebuklą! Leiskite Man jums pasakyti, kad iš tiesų „triasmenis Dievas“ neegzistuoja niekur aukštybėse ar visoje visatoje. Dievas neturi Tėvo ir neturi Sūnaus, ir juo labiau nėra pagrindo sampratai, kad Tėvas ir Sūnus bendrai naudoja Šventąją Dvasią kaip įrankį. Visa tai yra didžiausia klaida šiame pasaulyje: toks dalykas paprasčiausiai neegzistuoja! Tačiau net ir tokia klaida turi savo ištakas ir nėra visiškai be pagrindo: jūsų protas nėra toks paprastas ir šios jūsų sampratos atsirado ne be priežasties. Priešingai, jos gana taiklios ir išradingos – tokios, kad net Šėtonas jų neįveiktų. Gaila tik, kad visos šios sampratos yra klaidingos, o tai, kas jomis bandoma perteikti, paprasčiausiai neegzistuoja! Jūs visiškai nematėte tikrosios padėties; jūs tik samprotaujate ir įsivaizduojate, o tada sujungiate visa tai į išgalvotą istoriją, kad apgaule įgytumėte kitų pasitikėjimą ir užvaldytumėte pačius kvailiausius žmones, neturinčius nei proto, nei nuovokos, kad jie patikėtų jūsų didžiais ir garsiais „ekspertų mokymais“. Ar tai tiesa? Ar tai gyvenimo kelias, kurį žmogus turėtų suvokti? Tai visiška nesąmonė! Nė vienas žodis nėra tinkamas! Daugelį metų jūs taip skaidėte Dievą, su kiekviena karta Jį skaidydami į vis smulkesnes dalis, kol galiausiai vienas Dievas buvo viešai suskaidytas į tris Dievus. O dabar žmogui paprasčiausiai neįmanoma vėl sujungti Dievo į vieną visumą, nes jūs Jį padalijote į per daug dalių! Jei nebūčiau laiku atlikęs Savo darbo, sunku pasakyti, kiek ilgai jūs būtumėte įžūliai tai tęsę! Jei ir toliau taip skaidytumėte Dievą, kaip Jis dar galėtų būti jūsų Dievas? Ar jūs dar atpažintumėte Dievą? Ar jūs vis dar atrastumėte savo ištakas ir grįžtumėte prie savo šaknų? Jei būčiau atvykęs nors kiek vėliau, tikėtina, kad jūs būtumėte išsiuntę „Tėvą ir Sūnų“ – Jahvę ir Jėzų – atgal į Izraelį ir pareiškę, kad jūs patys esate Dievo dalis. Laimei, dabar yra paskutinės dienos. Pagaliau atėjo diena, kurios Aš ilgai laukiau, ir tik Man atėjus asmeniškai atlikti šį darbo etapą, jūsų vykdomas paties Dievo skaidymas buvo sustabdytas. Jei ne tai, būtumėte ėję dar toliau ir netgi visus tarp jūsų esančius šėtonus padėję ant savo stalų garbinti. Tai jūsų klasta! Tai yra jūsų būdas skaidyti Dievą! Ar jūs ir toliau tai darysite? Leiskite Man jūsų paklausti: kiek yra Dievų? Kuris Dievas suteiks jums išgelbėjimą? Ar tai pirmasis Dievas, antrasis, ar trečiasis, kuriam jūs visada meldžiatės? Kuriuo iš jų visada tikite? Ar Tėvu? Ar Sūnumi? O gal Dvasia? Pasakyk Man, kuo tu tiki. Nors kiekvienu ištartu žodžiu jūs sakote, kad tikite Dievu, iš tikrųjų tikite savo pačių smegenimis! Jūsų širdyse paprasčiausiai nėra Dievo! Ir vis dėlto jūsų protuose yra daugybė tokių „Trejybių“! Argi ne taip?

Jei trys darbo etapai vertinami pagal šią Trejybės sampratą, tuomet turi būti trys Dievai, nes kiekvienas atlieka skirtingą darbą. Jei kas nors iš jūsų sako, kad Trejybė iš tiesų egzistuoja, tuomet paaiškink, kas tiksliai yra šis vienas Dievas trijuose asmenyse. Kas yra Tėvas? Kas yra Sūnus? Kas yra Šventoji Dvasia? Ar Jahvė yra Tėvas? Ar Jėzus yra Sūnus? O kas tuomet yra Šventoji Dvasia? Argi Tėvas nėra Dvasia? Argi Sūnaus esmė taip pat nėra Dvasia? Argi Jėzaus darbas nebuvo Šventosios Dvasios darbas? Argi Jahvės darbą anuomet atliko ne ta pati Dvasia, kuri atliko ir Jėzaus darbą? Kiek Dvasių gali turėti Dievas? Pagal tavo aiškinimą, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios trys asmenys yra viena; jeigu taip yra, tuomet yra trys Dvasios, tačiau trys Dvasios reiškia, kad yra trys Dievai, o tai nebūtų vienas tikrasis Dievas. Kaip toks Dievas vis tiek galėtų turėti Dievui būdingą esmę? Jeigu pripažįsti, kad yra tik vienas Dievas, kaip Jis gali turėti sūnų ar tėvą? Argi visa tai nėra vien tavo sampratos? Yra tik vienas Dievas, tik vienas Dievo asmuo ir tik viena Dievo Dvasia, kaip ir užrašyta Biblijoje: „Yra tik viena Šventoji Dvasia ir tik vienas Dievas.“ Nepriklausomai nuo to, ar Tėvas ir Sūnus, apie kuriuos tu kalbi, egzistuoja, galiausiai yra tik vienas Dievas, o Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, kuriais jūs tikite, esmė yra Šventosios Dvasios esmė. Kitaip tariant, Dievas yra Dvasia, bet Jis geba įsikūnyti ir gyventi tarp žmonių, taip pat būti aukščiau visų dalykų. Jo Dvasia yra visa apimanti ir visur esanti. Jis vienu metu gali būti kūne bei visoje visatoje ir virš jos. Kadangi visi žmonės sako, kad Dievas yra vienas tikrasis Dievas, vadinasi, yra vienintelis Dievas, kurio niekas negali savavališkai dalyti! Dievas yra tik viena Dvasia ir tik vienas asmuo, ir tai yra Dievo Dvasia. Jei, kaip tu sakai, yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, argi tai nėra trys Dievai? Šventoji Dvasia yra viena, Sūnus – kita, o Tėvas – dar kita. Jų asmenys skirtingi ir Jų esmės skiriasi, kaipgi tada kiekvienas iš Jų gali būti vieno Dievo dalis? Šventoji Dvasia yra Dvasia; tai žmogui lengva suprasti. Jeigu taip yra, tuomet Tėvas juo labiau yra Dvasia. Jis niekada nenužengė į žemę ir niekada neįsikūnijo; žmogaus širdyje Jis yra Jahvė Dievas ir Jis, be abejonės, taip pat yra Dvasia. Koks gi tada ryšys tarp šios Dvasios ir Šventosios Dvasios? Ar tai ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus? O gal tai ryšys tarp Šventosios Dvasios ir Tėvo Dvasios? Ar kiekvienos Dvasios esmė yra ta pati? O gal Šventoji Dvasia yra Tėvo įrankis? Kaip tai galima paaiškinti? Ir koks tada ryšys tarp Sūnaus ir Šventosios Dvasios? Ar tai ryšys tarp dviejų Dvasių, ar ryšys tarp žmogaus ir Dvasios? Visi šie dalykai yra nepaaiškinami! Jeigu Jie visi yra viena Dvasia, tuomet negali būti nė kalbos apie tris asmenis, nes Jie turi vieną Dvasią. Jeigu Jie būtų skirtingi asmenys, tuomet Jų Dvasių galia skirtųsi, ir Jie paprasčiausiai negalėtų būti viena Dvasia. Ši Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios samprata yra pati absurdiškiausia! Taip Dievas yra išskaidomas ir padalijamas į tris asmenis, kurių kiekvienas turi savo statusą ir Dvasią; kaip tada Jis vis tiek gali būti viena Dvasia ir vienas Dievas? Pasakykite Man, ar dangūs ir žemė, ir viskas, kas yra, buvo sukurta Tėvo, Sūnaus ar Šventosios Dvasios? Kai kas sako, kad Jie viską sukūrė kartu. Kas gi tada atpirko žmoniją? Ar tai buvo Šventoji Dvasia, Sūnus ar Tėvas? Kai kas sako, kad būtent Sūnus atpirko žmoniją. Kas gi tuomet iš esmės yra Sūnus? Argi Jis nėra kūnas, kuriame įsikūnijusi Dievo Dvasia? Šis kūnas Dievą danguje vadina Tėvo vardu iš sukurto žmogaus pozicijos. Argi tu nežinai, kad Jėzus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios? Jame yra Šventoji Dvasia; kad ir ką tu sakytum, Jis vis tiek yra viena su Dievu danguje, nes Jis yra kūnas, kuriame įsikūnijusi Dievo Dvasia. Ši Sūnaus samprata paprasčiausiai neteisinga. Visą darbą atlieka viena Dvasia – Pats Dievas, kitaip tariant, Dievo Dvasia. Kas yra Dievo Dvasia? Argi tai nėra Šventoji Dvasia? Argi ne Šventoji Dvasia veikia Jėzuje? Jei šio darbo nebūtų atlikusi Šventoji Dvasia (tai yra, Dievo Dvasia), ar tada Jo darbas galėtų išreikšti Patį Dievą? Kai melsdamasis Jėzus danguje esantį Dievą vadino Tėvo vardu, Jis tai darė tik iš sukurto žmogaus pozicijos, tik todėl, kad Dievo Dvasia buvo apsivilkusi paprastu ir normaliu kūnu ir turėjo sutvertos būtybės išorinį apvalkalą. Nors Jame buvo Dievo Dvasia, išoriškai Jis vis tiek atrodė kaip normalus žmogus; kitaip tariant, Jis tapo „Žmogaus Sūnumi“, apie kurį kalbėjo visi žmonės, taip pat ir pats Jėzus. Kadangi Jis vadinamas Žmogaus Sūnumi, Jis yra asmuo (vyras ar moteris – bet kuriuo atveju tas, kuris turi žmogaus išorinį apvalkalą), gimęs normalioje paprastų žmonių šeimoje. Todėl Jėzus danguje esantį Dievą vadino Tėvu taip pat, kaip jūs iš pradžių Jį vadinote Tėvu; Jis taip kreipėsi iš sukurto žmogaus pozicijos. Ar jūs vis dar pamenate Viešpaties maldą, kurią Jėzus mokė jus mintinai? „Tėve mūsų, kuris esi danguje…“ Jis prašė visų žmonių danguje esantį Dievą vadinti Tėvo vardu. Ir kadangi Jis taip pat Jį vadino Tėvu, Jis taip kreipėsi kaip lygią padėtį su jumis visais užimantis asmuo. Kadangi jūs danguje esantį Dievą vadinote Tėvu, Jėzus laikė Save lygiu jums ir Dievo išsirinktu žmogumi žemėje (tai yra Dievo Sūnumi). Jei jūs vadinate Dievą Tėvu, argi taip darote ne todėl, kad esate sutvertos būtybės? Kad ir kokia didelė Jėzaus valdžia žemėje, prieš nukryžiavimą Jis buvo tik Žmogaus Sūnus, valdomas Šventosios Dvasios (tai yra, Dievo), ir viena iš žemėje esančių sutvertų būtybių, nes Jis dar nebuvo baigęs Savo darbo. Todėl, vadindamas danguje esantį Dievą Tėvu, Jis tik išreiškė Savo nuolankumą ir paklusnumą. Tačiau toks Jo kreipimasis į Dievą (tai yra, Dvasią danguje) neįrodo, kad Jis buvo Dievo Dvasios, esančios danguje, Sūnus. Tai paprasčiausiai reiškė, kad Jis kalbėjo iš kitos pozicijos, o ne kad buvo kitas asmuo. Pati samprata apie skirtingus Dievo asmenis yra klaidinga! Prieš nukryžiavimą Jėzus buvo Žmogaus Sūnus, ribojamas kūno, ir neturėjo visos Dvasios valdžios. Būtent todėl Jis galėjo tik siekti suprasti Dievo Tėvo ketinimus iš sutvertos būtybės pozicijos. Kaip Jis sakė tris kartus melsdamasis Getsemanėje: „Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“ Prieš nukryžiavimą Jis tebuvo žydų Karalius, Žmogaus Sūnus, Kristus, o ne šlovės kūnas. Štai kodėl iš sutvertos būtybės pozicijos Jis vadino Dievą Tėvu. Taigi, negali sakyti, kad kiekvienas, kuris vadina Dievą Tėvu, yra Sūnus. Jei taip būtų, argi jūs visi nebūtumėte tapę Sūnumi, kai Jėzus išmokė jus Viešpaties maldos? Jei vis dar nesate įsitikinę, tada pasakykite Man, ką jūs vadinate Tėvu? Jei turite omenyje Jėzų, tai kas jums yra Jėzaus Tėvas? Jėzui išėjus, šios Tėvo ir Sūnaus idėjos nebeliko. Ši idėja buvo tinkama tik tais metais, kai Jėzus buvo įsikūnijęs; visais kitais atvejais, kai vadinate Dievą Tėvu, jus su Juo sieja Kūrėjo ir sutvertos būtybės ryšys. Nėra tokio meto, kai ši Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybės idėja galėtų būti pagrįsta; tai klaidinga samprata, retai pasitaikanti per amžius, o pati Trejybė neegzistuoja!

Daugumai žmonių tai gali priminti Dievo žodžius iš Pradžios knygos: „Padarykime žmogų pagal Mūsų atvaizdą ir panašumą“ (Pr 1, 26). Kadangi Dievas pasakė, kad sukūrė žmoniją pagal „Mūsų“ atvaizdą, tada „Mūsų“ nurodo du ar daugiau; kadangi Jis pasakė „Mūsų“, vadinasi, yra ne vienas Dievas. Taip žmogus ėmė galvoti apie abstrakčius skirtingus asmenis, ir iš šių žodžių kilo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios idėja. Koks tada yra Tėvas? Koks yra Sūnus? Ir kokia yra Šventoji Dvasia? Ar gali būti, kad šių dienų žmonija buvo sukurta pagal atvaizdą to, kuris sujungtas iš trijų? Į kieno atvaizdą tuomet panašus žmogaus atvaizdas – Tėvo, Sūnaus ar Šventosios Dvasios? Pagal kurio iš Dievo asmenų atvaizdą sukurtas žmogus? Ši žmogaus idėja yra paprasčiausiai neteisinga ir absurdiška! Taip vienas Dievas tik padalijamas į kelis Dievus. Mozė Pradžios knygą parašė jau po pasaulio ir žmonijos sukūrimo. Pačioje pradžioje, kai Dievas kūrė pasaulį, Mozės nebuvo. Ir Bibliją Mozė parašė tik daug vėliau, tad kaip jis galėjo žinoti, ką danguje kalbėjo Dievas? Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip Dievas sukūrė pasaulį. Biblijos Senajame Testamente neužsimenama apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, o tik apie vieną tikrąjį Dievą, Jahvę, atliekantį Savo darbą Izraelyje. Keičiantis amžiams, Dievas vadinamas skirtingais vardais, tačiau tai neįrodo, kad kiekvienas vardas reiškia skirtingą asmenį. Jei taip būtų, argi tai nereikštų, kad Dievas turi nesuskaičiuojamą daugybę asmenų? Senajame Testamente aprašytas Jahvės darbas – pradinis Paties Dievo darbo etapas Įstatymo amžiuje. Tai buvo darbas Dievo, kuris tarė, ir pasaulis pasidarė, kuris įsakė, ir visa atsirado. Jahvė niekada nesakė, kad Jis yra Tėvas, atėjęs atlikti darbo, ir niekada nepranašavo, kad Sūnus ateis atpirkti žmonijos. Atėjus Jėzaus laikams, buvo tik pasakyta, kad Dievas įsikūnijo, jog atpirktų visą žmoniją, o ne kad atėjo Sūnus. Kadangi amžiai nėra vienodi ir darbas, kurį ketina atlikti Pats Dievas, taip pat skiriasi, Jis turi atlikti Savo darbą skirtingose sferose. Todėl skiriasi ir tapatybė, kuria Jis veikia. Žmogus tiki, kad Jahvė yra Jėzaus Tėvas, tačiau to Jėzus iš tikrųjų nepripažino, sakydamas: „Mes niekada nebuvome išskirti į Tėvą ir Sūnų; Aš ir Tėvas danguje esame viena. Tėvas yra Manyje ir Aš esu Tėve; kai žmogus mato Sūnų, jis mato dangiškąjį Tėvą.“ Galų gale, ar tai būtų Tėvas, ar Sūnus, Jie yra viena Dvasia, nepadalyta į atskirus asmenis. Kai tik žmogus bando tai paaiškinti, viskas tampa sudėtinga dėl skirtingų asmenų idėjos, taip pat dėl Tėvo, Sūnaus ir Dvasios santykių. Kai žmogus kalba apie atskirus asmenis, argi jis nepaverčia Dievo materialiu? Žmogus netgi skirsto asmenis į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį; visa tai tėra žmogaus įsivaizdavimai, kuriais nėra pagrindo remtis ir kurie visiškai neatitinka tikrovės! Jei jo paklaustum: „Kiek yra Dievų?“, jis atsakytų, kad Dievas yra vienas tikrasis Dievas, kurį sudaro Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybė. Jei klaustum toliau: „Kas yra Tėvas?“, jis pasakytų: „Tėvas yra Dievo Dvasia danguje; Jis valdo viską ir yra dangaus Valdovas.“ „Ar tuomet Jahvė yra Dvasia?“ Jis atsakytų: „Taip!“ Jei tada jo paklaustum: „Kas yra Sūnus?“, jis pasakytų, kad Jėzus, žinoma, yra Sūnus. „Kokia tuomet yra Jėzaus istorija? Iš kur Jis atsirado?“ Jis atsakytų: „Jėzus gimė iš Marijos, pradėtas iš Šventosios Dvasios.“ Argi tuomet Jo esmė taip pat nėra Dvasia? Argi Jo darbu taip pat neišreiškiama Šventoji Dvasia? Jahvė yra Dvasia, ir Jėzaus esmė taip pat yra Dvasia; nereikia nė sakyti, kad šiame etape – paskutiniosiomis dienomis – esmė vis tiek yra Dvasia. Kaipgi Jie galėtų būti skirtingi asmenys? Argi tai nėra paprasčiausiai Dievo Dvasia, kuri atlieka Dvasios darbą iš skirtingų pozicijų? Taigi, nėra jokio skirstymo į atskirus asmenis. Jėzus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios, ir neabejotinai Jo darbas buvo būtent Šventosios Dvasios darbas. Atlikdamas pirmojo etapo darbą, Jahvė nei įsikūnijo, nei pasirodė žmogui. Todėl žmogus niekada nematė, kaip Jis atrodė. Kad ir kokio dydžio ir ūgio Jis buvo, Jis vis tiek buvo Dvasia, Pats Dievas, pradžioje sukūręs žmogų. Tai yra, Jis buvo Dievo Dvasia. Jis kalbėjo žmogui iš debesų, būdamas tiesiog Dvasia, ir niekas nematė, kaip Jis atrodė. Tik Malonės amžiuje, kai Dievo Dvasia atėjo kūne ir įsikūnijo Judėjoje, žmogus pirmą kartą pamatė įsikūnijusio Dievo pavidalą – žydo pavidalą. Iš Jo išvaizdos nebuvo galima įžvelgti nieko, kas būtų būdinga Jahvei. Tačiau Jis buvo pradėtas Šventosios Dvasios, tai yra paties Jahvės Dvasios, ir Jėzus vis tiek gimė kaip Dievo Dvasios įkūnijimas. Tuo metu žmogus pamatė Šventąją Dvasią, balandžio pavidalu nusileidžiančią ant Jėzaus; tai buvo ne išskirtinai Jėzui priklausanti Dvasia, o Šventoji Dvasia. Tad ar galima Jėzaus Dvasią atskirti nuo Šventosios Dvasios? Jei Jėzus yra Jėzus – Sūnus, o Šventoji Dvasia yra Šventoji Dvasia, kaip Jie galėtų būti viena? Jei taip būtų, darbas negalėtų būti atliktas. Dvasia Jėzuje, Dvasia danguje ir Jahvės Dvasia yra viena. Ji vadinama Šventąja Dvasia, Dievo Dvasia, septyniopai sustiprinta Dvasia ir visa apimančia Dvasia. Dievo Dvasia gali atlikti daug darbo. Ji gali sukurti pasaulį ir sunaikinti jį užtvindydama žemę; Ji gali atpirkti visą žmoniją ir, dar daugiau, Ji gali užkariauti ir sunaikinti visą žmoniją. Visą šį darbą atlieka Pats Dievas, ir joks Dievo asmuo negali jo atlikti vietoje Jo. Jo Dvasia gali būti vadinama Jahvės ir Jėzaus vardu, taip pat ir Visagaliu. Jis yra Viešpats ir Kristus. Jis taip pat gali tapti Žmogaus Sūnumi. Jis yra danguje ir taip pat žemėje; Jis yra virš visatų ir tarp nesuskaičiuojamos daugybės žmonių. Jis yra vienintelis dangaus ir žemės Valdovas! Nuo pat sukūrimo iki dabar šį darbą atliko pati Dievo Dvasia. Nesvarbu, ar tai darbas danguje, ar kūne, viską atlieka ta Pati Jo Dvasia. Visos sutvertos būtybės, tiek danguje, tiek žemėje, yra Jo visagalėje rankoje; visa tai yra Paties Dievo darbas, ir niekas kitas negali to padaryti vietoje Jo. Danguje Jis yra Dvasia, bet taip pat Pats Dievas; tarp žmonių Jis yra kūnas, bet tebėra Pats Dievas. Nors Jis gali būti vadinamas šimtais tūkstančių vardų, Jis vis tiek yra Jis Pats, ir visas Jo darbas yra tiesioginė Jo Dvasios išraiška. Visos žmonijos atpirkimas per Jo nukryžiavimą buvo tiesioginis Jo Dvasios darbas, kaip ir nurodymų davimas visoms tautoms ir visoms šalims paskutinėmis dienomis. Visais laikais Dievas gali būti vadinamas tik visagaliu vienu tikruoju Dievu, visa apimančiu Pačiu Dievu. Jokių atskirų Dievo asmenų apskritai nėra, juo labiau negali būti nė kalbos apie šią Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios idėją. Danguje ir žemėje yra tik vienas Dievas!

Dievo valdymo planas apima šešis tūkstančius metų ir pagal Jo darbo skirtumus yra padalytas į tris amžius: pirmasis – Senojo Testamento Įstatymo amžius; antrasis – Malonės amžius; o trečiasis – paskutinių dienų Karalystės amžius. Kiekviename amžiuje pasireiškiama vis kita tapatybe. Taip yra tik dėl darbo skirtumų, kitaip tariant, dėl to, ko reikia tam darbui atlikti. Pirmojo etapo darbas Įstatymo amžiuje buvo atliktas Izraelyje, o antrojo etapo darbas, kuriuo buvo įvykdytas atpirkimas, – Judėjoje. Kad būtų atliktas atpirkimo darbas, Jėzus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios ir gimė kaip vienatinis Sūnus. Visa tai lėmė darbo reikalavimai. Paskutinėmis dienomis Dievas nori išplėsti Savo darbą pagonių tautose ir užkariauti tenykščius žmones, kad Jo vardas tarp jų būtų išaukštintas. Jis nori vesti žmogų, kad šis suprastų visą tiesą ir į ją įžengtų. Visą šį darbą atlieka viena Dvasia. Nors Jis tai gali daryti iš skirtingų pozicijų, darbo pobūdis ir principai išlieka tie patys. Kai pažvelgsi į Jų atlikto darbo principus ir pobūdį, suprasi, kad visą šį darbą atlieka viena Dvasia. Vis dėlto kai kas gali sakyti: „Tėvas yra Tėvas, Sūnus yra Sūnus, Šventoji Dvasia yra Šventoji Dvasia, ir galiausiai Jie taps viena.“ Kaipgi reikėtų sujungti Juos į vieną? Kaip Tėvas ir Šventoji Dvasia gali tapti viena? Jei Jie iš pradžių buvo du, tai kad ir kaip būtų sujungti, argi neliktų dvi dalys? Kai kalbama apie dviejų dalių sujungimą į vieną, argi tai nėra tiesiog dviejų atskirų dalių sujungimas siekiant sukurti vieną visumą? Bet argi prieš tapdamos visuma jos nebuvo dvi dalys? Kiekviena dvasia turi savitą esmę, ir dviejų dvasių negalima sujungti į vieną. Dvasia nėra materialus objektas ir skiriasi nuo materialiojo pasaulio dalykų. Žmogaus supratimu, Tėvas yra viena Dvasia, Sūnus – kita, o Šventoji Dvasia – dar kita; tuomet šios trys Dvasios susilieja į vieną visumą, tarsi iš trijų stiklinių supiltas vanduo. Argi tuomet tai nebūtų trijų sujungimas į vieną? Tai visiškai klaidingas aiškinimas! Argi tai nėra Dievo skaidymas? Kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia gali tapti viena? Argi Jie nėra trys dalys, kurių kiekvienos prigimtis skirtinga? Yra ir kitų, kurie sako: „Argi Dievas aiškiai nepasakė, kad Jėzus yra Jo mylimas Sūnus?“ Jėzus yra mylimas Dievo Sūnus, kuriuo Jis gėrisi – tai neabejotinai pasakė Pats Dievas. Tai Dievas liudijo apie Save, tik iš kitos pozicijos: būdamas Dvasia danguje Jis liudijo apie kūną, kuriame buvo įsikūnijęs. Jėzus yra kūnas, kuriame Jis įsikūnijo, o ne Jo Sūnus danguje. Ar supranti tai? Argi Jėzaus žodžiai: „Aš esu Tėve ir Tėvas yra Manyje“, nerodo, kad Jie yra viena Dvasia? Ir argi ne dėl įsikūnijimo Jie atsidūrė atskirai – danguje ir žemėje? Iš tikrųjų Jie vis tiek yra viena; kad ir kas būtų, tai tiesiog yra Dievas, liudijantis apie Save. Dėl amžių kaitos, darbo poreikių ir skirtingų Jo valdymo plano etapų skiriasi ir vardas, kuriuo žmogus Jį vadina. Kai Jis atėjo atlikti pirmojo etapo darbo, Jį tebuvo galima vadinti Jahve, izraelitų ganytoju. Antrajame etape įsikūnijusį Dievą tebuvo galima vadinti Viešpačiu ir Kristumi. Tačiau tuo metu Dvasia danguje pasakė tik tiek, kad Jis yra mylimas Dievo Sūnus, ir nė neužsiminė, kad Jis yra vienatinis Dievo Sūnus. To tiesiog nebuvo. Kaip Dievas galėjo turėti vienatinį vaiką? Argi tuomet Dievas nebūtų tapęs žmogumi? Kadangi Jis buvo įsikūnijęs, Jis buvo vadinamas mylimu Dievo Sūnumi, ir iš to kilo Tėvo ir Sūnaus ryšys. Taip buvo tik todėl, kad vienas buvo danguje, o kitas – žemėje. Jėzus meldėsi iš kūno pozicijos. Kadangi Jis buvo apsivilkęs tokiu normalaus žmogiškumo kūnu ir iš kūno pozicijos sakė: „Mano išorinis apvalkalas yra sutvertos būtybės apvalkalas; kadangi apsivilkau kūnu, idant ateičiau į šią žemę, dabar esu labai, labai toli nuo dangaus“, Jis galėjo melstis Dievui Tėvui tik iš kūno pozicijos. Tai buvo Jo pareiga, ir tai, kas turėjo būti būdinga įsikūnijusiai Dievo Dvasiai. Negalima sakyti, kad Jis nebuvo Dievas dėl to, kad meldėsi Tėvui iš kūno pozicijos. Nors Jis buvo vadinamas mylimu Dievo Sūnumi, Jis vis tiek buvo pats Dievas, nes buvo kūne įsikūnijusi Dvasia, o Jo esmė tebebuvo Dvasia. Žmonės stebisi, kodėl Jis meldėsi, jei pats buvo Dievas. Taip yra todėl, kad Jis buvo įsikūnijęs Dievas, kūne gyvenantis Dievas, o ne Dvasia danguje. Žmogaus supratimu, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia visi yra Dievas. Tik visi trys, sujungti į vieną, gali būti laikomi vieninteliu tikruoju Dievu, ir tuomet Jo galia yra išskirtinai didelė. Yra sakančių, kad tik tokiu būdu Jis yra septyniopai sustiprinta Dvasia. Kai atėjęs Sūnus meldėsi, Jis meldėsi būtent tai Dvasiai. Iš tikrųjų Jis meldėsi iš sutvertos būtybės perspektyvos. Kadangi kūnas nėra tobulas, atėjęs kūne Jis nebuvo tobulas ir turėjo daug silpnybių, o vykdydamas Savo darbą kūne Jis patyrė daug trukdžių. Štai kodėl prieš nukryžiavimą Jis tris kartus meldėsi Dievui Tėvui, taip pat daugybę kartų meldėsi net ir prieš tai. Jis meldėsi tarp Savo mokinių; Jis meldėsi vienas ant kalno; Jis meldėsi žvejų valtyje; Jis meldėsi tarp daugybės žmonių; Jis meldėsi laužydamas duoną ir meldėsi laimindamas kitus. Kodėl Jis taip darė? Jis meldėsi Dvasiai; Jis meldėsi Dvasiai, Dievui danguje, iš kūno pozicijos. Todėl, žmogaus požiūriu, Jėzus tame darbo etape tapo Sūnumi. Tačiau šiame etape įsikūnijęs Dievas nesimeldžia. Kodėl? Todėl, kad Jis atneša žodžio darbą, žodžio teismą ir baudimą. Jam nereikia melstis, o Jo tarnystė – kalbėti. Jis nėra nukryžiuojamas ir žmogus neatiduoda Jo į valdančiųjų rankas. Jam tereikia tiesiogiai atlikti Savo darbą. Kai Jėzus meldėsi, Jis meldėsi Dievui Tėvui, kad ateitų dangaus karalystė ir būtų įvykdyta Tėvo valia, taip pat meldėsi dėl būsimo darbo. Šiame etape dangaus karalystė jau atėjo, tad ar Jam dar reikia melstis? Jo darbas yra užbaigti amžių, ir daugiau nebus jokių naujų amžių, tad ar dar reikia melstis dėl kito etapo? Veikiausiai nebereikia!

Žmogaus aiškinimuose yra daug prieštaravimų. Žinoma, visa tai tėra žmogaus sampratos; jų nuodugniau neišnagrinėję, jūs visi manytumėte, kad jos teisingos. Argi nežinote, kad tokios idėjos kaip triasmenis Dievas tėra žmogaus sampratos? Žmogus nieko nepažįsta iki galo. Jo pažinime visada yra priemaišų, pernelyg daug jo paties įsivaizdavimų. Tai rodo, kad sutverta būtybė paprasčiausiai negali paaiškinti Dievo darbo. Žmogaus prote yra pernelyg daug visko, kas kyla iš logikos ir mąstymo, ir visa tai prieštarauja tiesai. Ar remdamasis savo logika gali nuodugniai išanalizuoti Dievo darbą? Ar gali perprasti visą Jahvės darbą? Ar tu, būdamas žmogus, gali viską kiaurai permatyti, ar tai Pats Dievas geba matyti nuo amžinybės iki amžinybės? Ar tu gali matyti nuo neatmenamų laikų amžinybės iki būsimos amžinybės, ar Dievas? Ką tu gali pasakyti? Ar esi vertas aiškinti Dievą? Kuo paremtas tavo aiškinimas? Ar tu esi Dievas? Dangūs ir žemė, ir viskas, kas yra, buvo sukurta Paties Dievo. Tai sukūrei ne tu, tad kodėl pateiki beprasmiškus paaiškinimus? Ar vis dar tiki triasmeniu Dievu? Argi nemanai, kad taip tikėti pernelyg sunku? Tau būtų geriausia tikėti vienu Dievu, o ne trimis. Geriausia neapsisunkinti, nes Viešpaties našta yra lengva.