Kaip pažinti tikrovę
Dievas yra veikiantis Dievas: visas Jo darbas yra praktiškas, visi Jo ištarti žodžiai yra praktiški ir visos Jo išreikštos tiesos yra praktiškos. Visa, kas nėra Jo žodis, yra tuščia, neegzistuoja ir negali išlikti. Šiandien Šventoji Dvasia turi vesti žmones į Dievo žodžius. Jei žmonės siekia įžengti į tikrovę, jie turi jos ieškoti, ją pažinti, paskui ją patirti ir išgyventi. Kuo žmonės geriau pažįsta tikrovę, tuo geriau sugeba atskirti, ar kitų žodžiai atitinka tikrovę; kuo geriau jie pažįsta tikrovę, tuo mažiau turi savo nuostatų; kuo jie daugiau patiria tikrovę, tuo geriau pažįsta veikiančio Dievo darbus ir tuo lengviau išsilaisvina iš savo šėtoniškų sugedusių polinkių; kuo daugiau žmonių gyvenime tikrovės, tuo geriau jie pažįsta Dievą, tuo labiau niekina kūną ir myli tiesą; ir kuo daugiau jų gyvenime tikrovės, tuo labiau jie priartėja prie Dievo keliamų reikalavimų. Žmonės, kuriuos Dievas įgijo, yra turintys tikrovę, ją pažįstantys ir per tikrovės patyrimą yra pažinę praktiškus Dievo darbus. Kuo praktiškiau bendradarbiauji su Dievu ir drausmini savo kūną, tuo daugiau gauni Šventosios Dvasios darbo, tuo daugiau įgyji tikrovės, tuo daugiau sulauki Dievo apšvietimo ir tuo geriau pažįsti praktiškus Dievo darbus. Jei sugebi gyventi esamoje Šventosios Dvasios šviesoje, tai dabartinis kelias į praktiką tau taps vis aiškesnis, ir tu lengviau atsiplėši nuo ankstesnių religinių sampratų bei senų praktikų. Šiandien daugiausia dėmesio skiriama tikrovei. Kuo daugiau žmonės patiria tikrovės, tuo aiškesnis jų tiesos supratimas ir tuo geriau jie suvokia Dievo ketinimus. Tikrovė gali nugalėti visus žodžius ir doktrinas, visas teorines žinias. Kuo labiau žmonės susitelkia į tikrovę, tuo nuoširdžiau jie sugeba mylėti Dievą ir ilgisi Jo žodžių. Jei visada sutelksi dėmesį į tikrovę, tavo pasaulietiško gyvenimo filosofija, religinės nuostatos ir prigimtinis būdas savaime išnyks vykstant Dievo darbui. Tie, kurie nesiekia tikrovės ir apie ją neturi žinių, gali pradėti vaikytis to, kas antgamtiška, ir juos bus lengva įvilioti apgaulėn. Tokiuose žmonėse Šventoji Dvasia negali veikti, todėl jie jaučia tuštumą ir mano, kad jų gyvenimas neturi prasmės.
Šventoji Dvasia tavyje veikia tik tada, kai iš tikrųjų mokaisi, iš tikrųjų ieškai ir iš tikrųjų meldiesi ir dėl tiesos siekimo esi pasirengęs kentėti. Tie, kurie nesiekia tiesos, teturi žodžius, doktrinas ir tuščią teoriją. Tie, kurie neturi tiesos, žinoma, turi daug sampratų apie Dievą. Tokie žmonės trokšta tik to, kad Dievas jų žemišką kūną paverstų dvasiniu kūnu ir jie galėtų pakilti į trečiąjį dangų. Kokie jie kvaili! Kalbantieji tokius dalykus nepažįsta nei Dievo, nei tikrovės. Tokie žmonės negali bendradarbiauti su Dievu ir tegali pasyviai laukti. Jei žmonės nori suprasti tiesą, aiškiai ją perprasti ir – dar daugiau – įžengti į tiesą ir ją įgyvendinti praktikoje, jie turi iš tikrųjų mokytis, iš tikrųjų ieškoti ir iš tikrųjų jos trokšti. Kai trokšti tiesos ir iš tikrųjų bendradarbiauji su Dievu, Dievo Dvasia tave tikrai palies ir veiks tavyje. Ji suteiks tau daugiau apšvietimo, padės geriau pažinti tikrovę ir bus dar didesnė pagalba tavo gyvenime.
Jei žmonės nori pažinti Dievą, pirmiausia jie turi žinoti, kad Dievas yra veikiantis Dievas, pažinti Dievo žodžius, tikrąjį Dievo pasirodymą kūne ir praktišką Dievo darbą. Tik supratęs, kad visas Dievo darbas yra praktiškas, galėsi iš tikrųjų bendradarbiauti su Dievu. Tik šiuo keliu tu galėsi pasiekti augimą gyvenime. Tie, kurie nepažįsta tikrovės, negali patirti Dievo žodžių. Jie yra įstrigę savo sampratose, gyvena savo įsivaizdavimuose, todėl nepažįsta Dievo žodžių. Kuo geriau pažįsti tikrovę, tuo arčiau esi Dievo ir tuo artimesnis Jam tampi. Kuo labiau vaikaisi miglotų dalykų ir doktrinų, tuo labiau nuo Dievo tolsti, tuo sunkiau ir vargingiau tau darosi patirti Dievo žodžius ir tuo mažiau sugebi į tą patyrimą įžengti. Jei nori įžengti į Dievo žodžių tikrovę ir stoti į teisingą savo dvasinio gyvenimo kelią, pirmiausia turi pažinti tikrovę ir atsiriboti nuo miglotų bei antgamtiškų dalykų. Kitaip tariant, pirmiausia turi suprasti, kaip praktiškai Šventoji Dvasia tave apšviečia ir veda. Jei iš tiesų suvoksi tikrąjį Šventosios Dvasios darbą žmoguje, tada būsi įžengęs į teisingą kelią, kuriuos eidamas būsi Dievo ištobulintas.
Šiandien viskas prasideda nuo tikrovės. Dievo darbas yra pats praktiškiausias – žmonės gali jį apčiuopti, patirti ir pasiekti. Žmonėse yra daug miglotų ir antgamtiškų dalykų, kurie neleidžia jiems pažinti dabartinio Dievo darbo. Dėl to jų patirtyje nuolat pasitaiko nukrypimų, jie nuolat jaučia sunkumą. Visa tai kyla iš jų turimų sampratų. Žmonės nesugeba suvokti Šventosios Dvasios darbo principų ir nepažįsta tikrovės, todėl eidami įžengimo keliu jie visada nusiteikę neigiamai. Jie iš tolo žvelgia į Dievo keliamus reikalavimus ir negali jų pasiekti. Jie tik mato, kad Dievo žodžiai iš tiesų yra geri, tačiau neranda įžengimo kelio. Šventoji Dvasia veikia pagal tokį principą: tik žmonėms bendradarbiaujant, aktyviai meldžiantis, ieškant ir artinantis prie Dievo galima pasiekti rezultatų, tik tada Šventoji Dvasia apšviečia ir nušviečia žmones. Veikia ne vien Šventoji Dvasia ir ne vien žmogus. Abi pusės yra būtinos. Kuo labiau žmonės bendradarbiauja ir kuo labiau siekia atitikti Dievo keliamus reikalavimus, tuo didesnis Šventosios Dvasios darbas. Tiktai tikras žmonių bendradarbiavimas drauge su Šventosios Dvasios darbu gali virsti praktišku patyrimu ir padėti pažinti Dievo žodžių esmę. Taip pamažu, per tokį patyrimą, galiausiai išugdomas tobulas žmogus. Dievas nedaro antgamtiškų dalykų, tačiau žmogaus sampratose Dievas yra visagalis ir Jis viską padaro. Dėl to žmogus pasyviai laukia, neskaito Dievo žodžių, nesimeldžia ir tik laukia Šventosios Dvasios prisilietimo. Tačiau tie, kurių supratimas tyras, mano taip: Dievas veikia tiek, kiek aš bendradarbiauju. Tai, kokį poveikį Dievo darbas turi manyje, priklauso nuo to, kaip aš bendradarbiauju. Kai Dievas prabyla, turiu iš visų jėgų ieškoti ir siekti Jo žodžių. Štai, ką turiu daryti.
Iš Petro ir Pauliaus pavyzdžių galite aiškiai matyti, kad būtent Petras daugiausiai dėmesio skyrė tikrovei. Iš to, ką jis patyrė, matyti, jog savo patirtyse jis pasimokė iš praeityje suklupusių žmonių ir perėmė visų ankstesnių amžių šventųjų stiprybes. Iš to aiškiai matyti, kokios praktiškos buvo Petro patirtys – jos buvo apčiuopiamos, pasiekiamos ir įmanomos. O štai Paulius buvo kitoks. Visa, apie ką jis kalbėjo, buvo miglota ir neregima, pavyzdžiui, pakilimas į trečiąjį dangų, įžengimas į sostą, teisumo vainikas. Jis telkė dėmesį į išorinius dalykus: padėtį, pamokslų kitiems sakymą, puikavimąsi savo nuopelnais, Šventosios Dvasios prisilietimą ir panašiai. Visa, ko jis siekė, buvo atitrūkę nuo tikrovės, o daugelis dalykų tebuvo fantazijos. Iš to galima matyti, kad visa, kas antgamtiška – kalbos apie tai, kaip stipriai Šventoji Dvasia paliečia žmones, kokį didžiulį džiaugsmą jie patiria, kaip pakyla į trečiąjį dangų, kaip įprastai lavindamiesi pasiekia tam tikrą džiaugsmo lygį ar skaitydami Dievo žodžius pasiekia tam tikrą pasitenkinimo lygį – visa tai neatitinka tikrovės. Visas Šventosios Dvasios darbas yra normalus ir labai tikroviškas. Kai skaitai Dievo žodžius ir meldiesi, viduje tampa šviesu ir tvirta, tavęs netrikdo išoriniai dalykai, tavo širdyje kyla noras mylėti Dievą, artintis prie to, kas gera, ir neapkęsti pikto pasaulio. Tai ir yra gyvenimas Dieve. Tai nėra tas žmonių vadinamas didžiulio malonumo patyrimas – tokios kalbos neatitinka tikrovės. Šiandien viskas turėtų prasidėti nuo tikrovės. Visa, ką Dievas daro, yra praktiška. Jei savo patyrimuose sutelki dėmesį į praktišką Dievo pažinimą, ieškai Dievo darbo pėdsakų ir to, kaip Šventoji Dvasia paliečia bei apšviečia žmones; jei valgai ir geri Dievo žodžius, meldiesi ir dar praktiškiau bendradarbiauji „perimdamas visų anksčiau gyvenusiųjų stiprybes ir atsisakydamas jų klaidų“ – kaip kad darė Petras; jeigu klausaisi ausimis, stebi akimis, dažnai meldiesi ir apmąstai savo širdyje ir jei darai viską, ką gali, kad bendradarbiautum su Dievo darbu, tikrai sulauksi Dievo vedimo.
