Turėtum likti ištikimas Dievui
Kaip Šventoji Dvasia šiais laikais veikia bažnyčioje? Ar tai suvoki? Kokie yra didžiausi brolių ir seserų sunkumai? Ko jiems labiausiai trūksta? Šiuo metu kai kurie žmonės, patirdami išmėginimus, tampa negatyvūs, o kai kurie net skundžiasi. Kiti žmonės nebeina pirmyn, nes Dievas baigė kalbėti. Žmonės dar nepradėjo eiti teisingu tikėjimo Dievu keliu. Jie negali gyventi savarankiškai ir patys pasirūpinti savo dvasiniu gyvenimu. Kai kurie, Dievui kalbant, seka Juo, turi ryžto siekti ir nori viską įgyvendinti praktikoje, tačiau Dievui nebekalbant, nebejuda pirmyn. Žmonės savo širdyse vis dar nesupranta Dievo ketinimų ir nejaučia iš vidaus kylančios meilės Dievui; anksčiau jie sekė Dievu, nes buvo verčiami tai daryti. Dabar kai kurie žmonės yra pavargę nuo Dievo darbo. Argi tokiems žmonėms negresia pavojus? Daugybė žmonių viską daro tik formaliai. Nors jie valgo ir geria Dievo žodžius bei Jam meldžiasi, visa tai daro ne visa širdimi ir nebeturi tokio ryžto kaip anksčiau. Daugumos žmonių nedomina Dievo atliekamas išgryninimo ir tobulinimo darbas, ir atrodo, kad jiems nuolat trūksta vidinio užsidegimo. Kai juos užvaldo nusižengimai, jie nejaučia, kad yra nusikaltę Dievui ir nesuvokia, kad turėtų gailėtis. Jie nesiekia tiesos ir nepalieka bažnyčios, o tik vaikosi laikinų malonumų. Šie žmonės yra didžiausi kvailiai! Atėjus laikui, jie visi bus palikti! Nė vienas nebus išganytas! Ar manai, kad kartą išganytas žmogus yra išganytas amžiams? Toks įsitikinimas yra gryna apgaulė! Visi, kurie nesiekia įžengti į gyvenimą, bus baudžiami. Daugumos žmonių visiškai nedomina įžengimas į gyvenimą, regėjimai ar tiesos įgyvendinimas praktikoje. Jie nesiekia įžengti ar juo labiau žengti giliau. Argi jie nežlugdo savęs? Šiuo metu dalies žmonių būsena vis gerėja. Kuo daugiau Šventoji Dvasia dirba, tuo stipresnis jų tikėjimas; kuo daugiau jie patiria, tuo labiau jaučia, koks paslaptingas yra Dievo darbas. Kuo giliau jie įžengia, tuo daugiau supranta. Jie jaučia, kokia didi yra Dievo meilė, o viduje jaučiasi tvirti ir viską aiškiai mato. Jie supranta Dievo darbą. Būtent šiuose žmonėse veikia Šventoji Dvasia. Kai kurie žmonės sako: „Nors Dievas neištaria naujų žodžių, vis tiek turiu siekti giliau įžengti į tiesą, rimtai viską vertinti savo faktinėje patirtyje ir įžengti į Dievo žodžių tikrovę.“ Tokiame žmoguje Šventoji Dvasia vykdo Savo darbą. Nors Dievas slepia Savo veidą ir slepiasi nuo kiekvieno žmogaus, nors Jis nekalba ir neprabyla balsu, o žmonės kartais patiria vidinį gryninimą, Dievas jų visiškai nepaliko. Jei žmogus nesugeba laikytis tiesos, kurią turėtų įgyvendinti praktikoje, jame nebus vykdomas Šventosios Dvasios darbas. Gryninimo laikotarpiu, kai Dievas slepia Savo veidą, jei Juo netiki ir nuo Jo atsitrauki, jei nesusitelki į Jo žodžių patyrimą, vadinasi, bėgi nuo Dievo darbo. Vėliau būsi vienas iš paliktųjų. Tie, kurie nesiekia įžengti į Dievo žodį, niekaip negali išlikti tvirti liudydami Dievą. Žmonių gebėjimas liudyti Dievą ir patenkinti Jo ketinimus visiškai priklauso nuo jų ryžto siekti Dievo žodžių. Darbas, kurį Dievas atlieka su žmonėmis, pirmiausia yra skirtas tam, kad jie įgytų tiesą; iš tavęs reikalaujama siekti gyvenimo tam, kad būtum ištobulintas ir taptum tinkamas Dievui pasitelkti. Dabar sieki tik išgirsti paslapčių ir klausytis Dievo žodžių, ganyti akis ir dairytis, kas nutiko naujo ir kas vyksta, taip tenkindamas savo smalsumą. Jei toks tavo širdies ketinimas, niekaip negalėsi įvykdyti Dievo reikalavimų. Tie, kurie nesiekia tiesos, negali sekti iki pat galo. Dabar ne Dievas nieko nedaro, o žmonės su Juo nebendrauja. Taip yra todėl, kad jie bodisi Jo darbo ir nori klausytis tik Jo palaiminimo žodžių, bet nenori klausytis Jo teismo bei baudimo žodžių. Kokia to priežastis? Priežastis ta, kad žmonių troškimas būti palaimintiems nebuvo išpildytas, todėl jie tapo negatyvūs ir silpni. Taip yra ne todėl, kad Dievas tyčia neleistų žmonėms Juo sekti ar tyčia jiems siųstų smūgius. Žmonės yra negatyvūs ir silpni tik todėl, kad jų ketinimai yra netinkami. Dievas yra Dievas, suteikiantis žmogui gyvenimą, todėl Jis negali vesti žmogaus mirti. Žmonių negatyvumą, silpnumą ir atsitraukimą lemia jų pačių veiksmai.
Dabartinis Dievo darbas atneša žmonėms tam tikrą išgryninimą ir tik tie, kurie išgryninimo metu gebės tvirtai atsilaikyti, pelnys Dievo pritarimą. Kad ir kaip Jis slėptų Savo veidą, nekalbėdamas ar neveikdamas, jei vis tiek gali toliau Jo siekti ir Juo sekti, net tada, kai Jis sako tavęs nenorįs, vadinasi, tvirtai laikaisi savo liudijimo Dievui. Jei Dievas slepia Savo veidą nuo tavęs, o tu nustoji Juo sekti, ar tai reiškia, kad tvirtai laikaisi savo liudijimo Dievui? Jei žmonės iš tiesų nėra įžengę, jie neturi tikro dvasinio ūgio, o iš tiesų susidūrę su dideliu išmėginimu suklups. Dabar, kai Dievas nebekalba arba nesielgia pagal tavo sampratas, tu palūžti; jei Dievas šiuo metu elgtųsi pagal tavo sampratas ir tenkintų tavo valią, galėtum atsitiesti ir turėtum ryžto siekti. Tad kuo iš tiesų tu remiesi, gyvendamas? Sakau, kad daugelis žmonių gyvena visiškai pasikliaudami žmogišku smalsumu. Jie neturi absoliučiai jokio troškimo ko nors iš tiesų siekti. Visi, kurie nesiekia įžengti į tiesą, o gyvenime pasikliauja savo smalsumu, yra niekingi žmonės, kuriems gresia pavojus! Visus įvairius Savo darbus Dievas atlieka tam, kad tobulintų žmoniją. Tačiau žmonės visada yra smalsūs; jie visada mėgsta domėtis nuogirdomis ir rūpinasi dabartiniais įvykiais užsienio šalyse, pavyzdžiui, tuo, kas vyksta Izraelyje ar tuo, ar Egipte įvyko žemės drebėjimas. Jie visada ieško naujų, neįprastų dalykų, kad patenkintų savo savanaudiškus troškimus. Jie nesiekia gyvenimo ir nesiekia būti ištobulinti. Jie tik trokšta, kad Dievo diena ateitų kuo greičiau, kad išsipildytų jų graži svajonė ir būtų patenkinti jų besaikiai troškimai. Toks žmogus nėra praktiškas – jo požiūris netinkamas. Tik tiesos siekimas yra žmonijos tikėjimo Dievu pagrindas, o jei žmonės nesiekia įžengti į gyvenimą bei nesiekia patenkinti Dievą, jie bus nubausti. Nubausti bus tie, kuriuose Dievo darbo laikotarpiu neveikė Šventoji Dvasia.
Kaip žmonės turėtų bendradarbiauti su Dievu šiame Jo darbo etape? Dievas šiuo metu išmėgina žmones. Jis neištaria nė žodžio; Jis slepia Savo veidą ir tiesiogiai nebendrauja su žmonėmis. Išoriškai atrodo, kad Jis neatlieka jokio darbo, bet iš tiesų Jis vis dar veikia žmogaus viduje. Kiekvienas, siekiantis įžengti į gyvenimą, turi regėjimą, susijusį su gyvenimo siekiu, ir neabejoja, net jei nevisiškai supranta Dievo darbą. Kai patiri išmėginimus, net jei nežinai, ką Dievas nori padaryti ir kokį darbą Jis nori atlikti, turėtum žinoti, kad Dievo mintys apie žmoniją visada yra geros. Jei nuoširdžia širdimi Jo sieksi, Jis tavęs niekada nepaliks, o galiausiai Jis neabejotinai tave ištobulins ir atves žmones į jiems tinkamą likimą. Kad ir kaip Dievas dabar išmėgintų žmones, ateis diena, kai Jis žmonėms suteiks tinkamą baigtį ir pagal jų darbus jiems skirs tinkamą atpildą. Dievas nenuves žmonių iki tam tikro taško, kad paskui juos tiesiog atmestų ir jų nepaisytų. Taip yra todėl, kad Dievas yra ištikimas. Šiame etape Šventoji Dvasia atlieka išgryninimo darbą. Ji grynina kiekvieną žmogų. Darbo etapuose, kuriuos sudarė išmėginimas mirtimi ir išmėginimas baudimu, išgryninimas buvo atliekamas žodžiais. Kad žmonės patirtų Dievo darbą, jie pirmiausia turi suprasti Jo dabartinį darbą ir kaip žmonės turėtų bendradarbiauti. Tai turėtų suprasti kiekvienas. Kad ir ką Dievas darytų – grynintų žmones ar su jais nekalbėtų, – nė vienas Jo darbo žingsnis neatitinka žmonijos sampratų. Kiekvienas Jo darbo žingsnis sugriauna ir peržengia žmonių nuostatas. Tai yra Jo darbas. Tačiau tu turi tikėti, kad dabar, kai Dievo darbas pasiekė tam tikrą etapą, Jis jokiu būdu nenužudys visos žmonijos. Jis žmonijai duoda pažadų ir palaiminimų, o visi Jo siekiantys galės gauti Jo palaiminimus, o Jo nesiekiantys bus Dievo pašalinti. Tai priklauso nuo tavo siekio. Kad ir kas nutiktų, turi tikėti, kad pasibaigus Dievo darbui, kiekvienas žmogus turės tinkamą likimą. Dievas suteikė žmonijai gražių vilčių, tačiau nesiekiant jos yra nepasiekiamos. Dabar turėtum gebėti tai įžvelgti – Dievo atliekamas žmonių išgryninimas ir baudimas yra Jo darbas, o žmonės savo ruožtu turi visada siekti, kad pasikeistų jų būdas. Per savo tikrąją patirtį pirmiausia turi mokėti valgyti ir gerti Dievo žodžius; Jo žodžiuose turi atrasti, į ką turėtum įžengti, ir savo trūkumus; įžengti turėtum, atsižvelgdamas į savo tikrąją patirtį ir remdamasis ta Dievo žodžių dalimi, kurią reikėtų įgyvendinti praktikoje, ir stengtis tai padaryti. Dievo žodžių valgymas ir gėrimas yra vienas aspektas. Be to, reikia palaikyti bažnyčios gyvenimą, gyventi normalų dvasinį gyvenimą ir gebėti visas savo dabartines būsenas atiduoti Dievui. Kad ir kaip keistųsi Jo darbas, tavo dvasinis gyvenimas turėtų išlikti normalus. Dvasinis gyvenimas gali padėti tau normaliai įžengti. Kad ir ką darytų Dievas, turėtum nepertraukiamai tęsti savo dvasinį gyvenimą ir atlikti savo pareigą. Štai ką turėtų daryti žmonės. Visa tai yra Šventosios Dvasios darbas, tačiau normalios būsenos žmonėms tai yra tobulinimas, o nenormalios būsenos žmonėms – išmėginimas. Dabartiniame Šventosios Dvasios gryninimo darbo etape kai kurie žmonės sako, kad Dievo darbas yra toks didis ir kad žmonėms būtinai reikia išgryninimo, kitaip jų dvasinis ūgis bus per menkas ir jie niekaip negalės įgyvendinti Dievo ketinimų. Tačiau tiems, kurių būsena nėra gera, tai tampa priežastimi nesiekti Dievo, nelankyti susirinkimų ir nevalgyti bei negerti Dievo žodžio. Kad ir ką Dievas darytų ar kokius pokyčius atliktų Savo darbe, žmonės turi bent jau gyventi normalų dvasinį gyvenimą. Galbūt dabartiniame savo dvasinio gyvenimo etape nebuvai aplaidus, tačiau vis tiek daug neįgijai ir nenuskynei savo darbo vaisių. Tokiomis aplinkybėmis, net jei savo dvasinio gyvenimo laikaisi tarsi nurodymo, vis tiek privalai jo laikytis; turi laikytis šio nurodymo, kad savo gyvenime nepatirtum nuostolių ir kad įgyvendintum Dievo ketinimus. Jei tavo dvasinis gyvenimas nenormalus, negali aiškiai matyti dabartinio Dievo darbo ir visada jauti, kad jis yra visiškai nesuderinamas su tavo sampratomis, ir nors nori Juo sekti, tau trūksta vidinio ryžto. Taigi, kad ir ką Dievas šiuo metu darytų, žmonės turi bendradarbiauti. Jei žmonės nebendradarbiauja, Šventoji Dvasia negali atlikti Savo darbo, o jei žmonės nėra pasirengę iš širdies bendradarbiauti, vargu ar jie įgis Šventosios Dvasios darbą. Jei nori, kad Šventoji Dvasia veiktų tavyje, ir jei nori pelnyti Dievo pritarimą, tuomet turi likti ištikimas Dievui. Dabar tau nebūtina turėti gilesnio supratimo, aukštesnės teorijos ar kitų panašių dalykų – tereikia toliau laikytis Dievo žodžio, remiantis ankstesniu pagrindu. Jei žmonės nebendradarbiaus su Dievu ir nesieks giliau įžengti, tuomet Dievas atims viską, ką jie iš pradžių turėjo. Širdyje žmonės visada trokšta lengvumo ir mieliau mėgaujasi tuo, kas jau yra prieinama. Jie nori gauti Dievo pažadus, visiškai nieko nemokėdami. Tokias besaikes mintis puoselėja žmonija. Įgyti patį gyvenimą, nieko nemokant – argi kada nors kas nors buvo taip lengva? Kai žmogus tiki Dievu, siekia įžengti į gyvenimą ir siekia, kad pasikeistų jo būdas, jis turi sumokėti kainą ir pasiekti būseną, kurioje visada seks Dievu, kad ir ką Jis darytų. Štai ką žmonės privalo daryti. Net jei viso to laikaisi kaip nurodymo, to turi laikytis visada ir, kad ir kokie dideli bebūtų išmėginimai, negali atsisakyti savo normalaus santykio su Dievu. Turėtum melstis, palaikyti bažnyčios gyvenimą ir niekada nepalikti savo brolių ir seserų. Kai Dievas tave išmėgina, vis tiek turėtum siekti tiesos. Tai yra minimalus dvasinio gyvenimo reikalavimas. Visada trokšti ieškoti, stengtis bendradarbiauti ir skirti tam visą savo energiją – ar gali tai padaryti? Jei tai laikysi pagrindu, lengvai įgysi įžvalgumą ir įžengsi į tikrovę. Lengva priimti Dievo žodį, kai tavo paties būsena yra normali; tokiomis aplinkybėmis atrodo, jog nėra sunku įgyvendinti tiesą praktikoje ir jauti, kad Dievo darbas yra didis. Tačiau jei tavo būsena prasta, kad ir koks didis būtų Dievo darbas ir kad ir kaip gražiai kas nors kalbėtų, tu į tai nekreipsi dėmesio. Kai žmogaus būsena yra nenormali, Dievas negali jame veikti, o jo būdas negali pasikeisti.
Jei žmonės visai neturi tikėjimo, jiems nelengva toliau eiti šiuo keliu. Dabar kiekvienas gali matyti, kad Dievo darbas nė kiek neatitinka žmonių sampratų ir įsivaizdavimų. Dievas atliko tiek daug darbo ir ištarė tiek daug žodžių, ir nors žmonės gali pripažinti, kad Jo žodžiai yra tiesa, jie vis tiek gali susidaryti sampratų apie Dievą. Jei žmonės nori suprasti ir įgyti tiesą, jie turi tikėti ir turėti valios bei gebėti tvirtai laikytis to, ką jau pamatė ir įgijo iš savo patirties. Kad ir ką Dievas darytų žmonėms, jie turi išlaikyti tai, ką patys turi, būti nuoširdūs Dievo akivaizdoje ir likti Jam ištikimi iki pat pabaigos. Tai yra žmonijos pareiga. Žmonės privalo laikytis to, ką turėtų daryti. Tikėjimas Dievu reikalauja Jam paklusti ir patirti Jo darbą. Dievas atliko tiek daug darbo – galima sakyti, kad žmonėms visa tai yra tobulinimas, gryninimas, o juo labiau – baudimas. Nebuvo nė vieno Dievo darbo žingsnio, kuris būtų atitikęs žmonių sampratas; žmonės mėgavosi griežtais Dievo žodžiais. Atėjus Dievui, žmonės turi mėgautis Jo didybe ir rūstybe. Tačiau kad ir kokie griežti būtų Jo žodžiai, Jis ateina išgelbėti ir tobulinti žmogų. Kaip sukurtos būtybės, žmonės turėtų atlikti pareigas, kurias privalo atlikti, o išgryninimo metu tvirtai laikytis savo liudijimo Dievui. Per kiekvieną išmėginimą jie turėtų laikytis liudijimo, kurį privalo duoti, ir įtikinamai paliudyti apie Dievą. Taip besielgiantis žmogus yra nugalėtojas. Kad ir kaip Dievas tave grynintų, turi išlikti kupinas tikėjimo, niekada neprarasti tikėjimo Juo ir daryti tai, ką žmogus turėtų daryti. Tai viskas, ko Dievas reikalauja iš žmogaus – Jis reikalauja, kad žmogaus širdis galėtų visiškai pas Jį sugrįžti ir kiekvieną akimirką į Jį atsigręžti. Toks žmogus yra nugalėtojas. Tie, kuriuos Dievas vadina „nugalėtojais“, yra žmonės, kurie, net būdami Šėtono įtakoje ir jo apsiaustyje, tai yra tamsos jėgų apsuptyje, vis dar gali tvirtai laikytis savo liudijimo, išsaugoti tikėjimą bei ištikimybę Dievui ir, kad ir kas benutiktų, išlaikyti tyrą širdį Dievo akivaizdoje bei tikrą meilę Dievui. Taip jie tvirtai laikosi savo liudijimo Dievo akivaizdoje. Tokius žmones Dievas vadina „nugalėtojais“. Jei Dievui tave laiminant tavo siekis yra puikus, tačiau be Jo palaiminimų atsitrauki, argi tai tyrumas? Kadangi esi įsitikinęs, jog šis kelias yra tikras, turi juo sekti iki galo ir likti ištikimas Dievui. Kadangi supratai, jog Dievas atėjo į žemę, kad asmeniškai tave tobulintų, turėtum visiškai Jam atiduoti savo širdį. Jei vis tiek gali Juo sekti, kad ir ką Dievas darytų – net jei pačioje pabaigoje skirtų tau nepalankią baigtį, – tai reiškia, kad išsaugojai savo tyrumą Dievo akivaizdoje. Minėtas švento dvasinio kūno ir tyros mergelės paaukojimas Dievui reiškia nuoširdžios širdies išsaugojimą Dievo akivaizdoje. Žmogaus nuoširdumas yra tyrumas, o tie, kurie geba būti nuoširdūs Dievui, yra išlaikę tyrumą. Štai ką turi įgyvendinti praktikoje. Kai turi melstis, meldiesi; kai turi susirinkti bendrystei, susirenki; kai turi giedoti giesmes, giedi giesmes; kai turi maištauti prieš kūną, maištauji prieš kūną. Kai atlieki savo pareigą, nesielgi atmestinai; kai susiduri su išmėginimais, tvirtai laikaisi. Tai yra ištikimybė Dievui. Jei nesilaikai to, ką žmonės turėtų daryti, tuomet visos ankstesnės tavo kančios ir pasiryžimai buvo bergždi.
Kiekviename Dievo darbo etape yra būdas, kuriuo žmonės turėtų bendradarbiauti. Dievas grynina žmones, kad patirdami gryninimą jie turėtų tikėjimo. Dievas tobulina žmones, kad jie tikėtų, jog gali būti Jo ištobulinti, ir noriai priimtų Jo gryninimą bei genėjimą. Dievo Dvasia veikia žmonėse, kad juos apšviestų, nušviestų ir paskatintų bendradarbiauti su Ja bei įgyvendinti Jos darbą praktikoje. Gryninimo metu Dievas nekalba ir neprabyla balsu, tačiau žmonės vis tiek turi atlikti savo darbą. Turėtum išlaikyti tai, ką jau turi, vis dar gebėti melstis Dievui, būti arti Dievo ir tvirtai laikytis savo liudijimo Dievo akivaizdoje; taip atliksi savo pareigą. Jūs visi iš Dievo darbo aiškiai matėte, kad, išmėgindamas žmonių tikėjimą ir meilę, Jis reikalavo, kad jie daugiau melstųsi Dievui ir Jo akivaizdoje dažniau gilintųsi į Jo žodžius. Jei Dievas tave apšvies ir padės suprasti Savo ketinimus, tačiau tu visiškai nieko neįgyvendinsi praktikoje, tuomet tu nieko neįgysi. Įgyvendindamas Jo žodžius praktikoje, vis tiek turėtum gebėti melstis Dievui; kai giliniesi į Jo žodžius, visada turėtum ieškoti Dievo akivaizdoje ir būti kupinas tikėjimo Juo, nenusiminęs ir neatšalęs. Tie, kurie neįgyvendina Dievo žodžių praktikoje, per susirinkimus būna kupini energijos, tačiau grįžę namo nugrimzta į tamsą. Yra tokių, kurie net nenori susirinkti. Todėl turi aiškiai suprasti, kokią pareigą turėtų atlikti žmonės. Gali nežinoti, kokie iš tiesų yra Dievo ketinimai, tačiau turėtum atlikti savo pareigą, melstis, kai turi melstis, ir įgyvendinti tiesą praktikoje, kai tai turi padaryti. Jei darysi viską, ką žmonės turėtų daryti, ir išlaikysi savo pradinę viziją, geriau gebėsi priimti kitą Dievo darbo etapą. Kai Dievas veikia slaptai, kyla problema, jei Jo nesieki. Kai Jis kalba ir pamokslauja susirinkimų metu, klausaisi entuziastingai, tačiau kai Jis nekalba, tau pritrūksta energijos ir tu atsitrauki. Koks žmogus taip elgiasi? Tai žmogus, kuris tiesiog seka ten, kur eina banda. Jis neturi nuomonės, liudijimo ar vizijos! Dauguma žmonių yra tokie. Jei ir toliau taip elgsiesi, vieną dieną, susidūręs su dideliu išmėginimu, užsitrauksi bausmę. Dievui tobulinant žmones, tvirta nuomonė yra itin svarbi. Jei neabejoji nė vienu Dievo darbo žingsniu, atlieki žmogaus pareigą ir nuoširdžiai laikaisi to, ką Dievas tau liepė įgyvendinti praktikoje, tai yra jei prisimeni Dievo pamokslus ir, kad ir ką Jis šiandien darytų, jų nepamiršti, neabejoji Jo darbu, išlaikai savo nuomonę, tvirtai laikaisi savo liudijimo ir kiekviename žingsnyje sieki pergalės, tada galiausiai būsi Dievo ištobulintas ir tapsi nugalėtoju. Jei gebi tvirtai laikytis per kiekvieną Dievo išmėginimų etapą ir vis dar gali tvirtai laikytis pačioje pabaigoje, esi nugalėtojas ir Dievo ištobulintas žmogus. Jei negali tvirtai laikytis per dabartinius išmėginimus, tuomet ateityje bus dar sunkiau. Jei patirsi tik menkas kančias ir nesieksi tiesos, galiausiai nieko neįgysi. Liksi be nieko. Yra žmonių, kurie pamatę, kad Dievas nebekalba, atsisako Jo siekti, o jų širdys išsiblaško. Argi toks žmogus nėra kvailys? Tokie žmonės neturi tikrovės. Kai Dievas kalba, jie visur laksto, išoriškai atrodo užsiėmę ir entuziastingi, tačiau dabar, kai Jis nebekalba, jie nustoja jo siekti. Toks žmogus neturi ateities. Gryninimo metu turi įžengti iš teigiamos perspektyvos ir išmokti tas pamokas, kurias turėtum išmokti; kai meldiesi Dievui ir skaitai Jo žodį, turėtum palyginti savo būseną su Jo, atrasti savo trūkumus ir suprasti, kad vis dar turi išmokti daugybę pamokų. Kuo nuoširdžiau to sieksi, patirdamas gryninimą, tuo daugiau savo trūkumų pamatysi. Taip yra todėl, kad gryninamas susiduri su daugybe dalykų, kurių negali aiškiai suprasti, ir gali skųstis bei atskleisti savo kūniškumą. Tik tada gali atrasti, kad savyje turi pernelyg daug sugedusių būdo bruožų.
Žmonėms trūksta gabumų, ir jie toli gražu neatitinka Dievo nustatytų standartų; ateityje, einant šiuo keliu, jiems gali reikėti dar daugiau tikėjimo. Dievo darbas paskutinėmis dienomis reikalauja didžiulio tikėjimo – net didesnio už Jobo tikėjimą. Be tikėjimo žmonės negalės toliau įgyti patirties, todėl Dievas negalės jų ištobulinti. Kai ateis didžiųjų išmėginimų diena, bus žmonių, kurie paliks bažnyčias – vieni eis čia, kiti ten. Bus žmonių, kuriems anksčiau gana gerai sekėsi siekti, tačiau taps neaišku, kodėl jie nustojo tikėti. Nutiks daug dalykų, kurių nesuprasi, o Dievas neparodys jokių ženklų ar stebuklų ir nepadarys nieko antgamtiško. Tai bus daroma, siekiant patikrinti, ar gali tvirtai atsilaikyti – Dievas grynina žmones faktais. Kol kas dar nedaug kentėjai. Ateityje, atėjus didiesiems išmėginimams, kai kuriose vietose bažnyčią paliks visi iki vieno, o žmonės, su kuriais palaikei gerus santykius, išeis ir atsisakys savo tikėjimo. Ar tada gebėsi tvirtai atsilaikyti? Iki šiol tavo patirti išmėginimai buvo nedideli ir tikriausiai vos gebėjai juos atlaikyti. Šis etapas apima tik gryninimą ir tobulinimą žodžiais. Kitame etape tu susidursi su faktais, kurie tave išgrynins, – tuomet atsidursi pavojuje. Kai padėtis taps tikrai rimta, net Dievas patars tau skubiai atsitraukti, o religingi žmonės mėgins tave įtikinti eiti su jais. Taip bus patikrinta, ar gali toliau eiti šiuo keliu, ir visa tai bus išmėginimai. Dabartiniai išmėginimai yra nedideli, tačiau ateis diena, kai vienuose namuose nebetikės tėvai, o kituose –vaikai. Ar gebėsi eiti toliau? Kuo toliau žengsi, tuo didesni bus tavo išmėginimai. Dievas grynina žmones pagal jų poreikius ir dvasinį ūgį. Dievui tobulinant žmones, jų skaičius negali toliau didėti – jis tik mažės. Tik per šį gryninimą žmonės gali būti ištobulinti. Ar gali atlaikyti genėjimą, drausminimą, išmėginimą, baudimą ir prakeiksmą? Kai matai bažnyčią, kurios padėtis ypač gera ir kurioje visi broliai ir seserys labai energingai siekia, pats jautiesi drąsiau. Kai ateis diena, kai jie visi bus išėję, kai vieni nebetikės, kiti bus išėję tvarkytis reikalų ar tuoktis, o treti bus prisijungę prie religijos, ar tuomet gebėsi tvirtai atsilaikyti? Ar gebėsi viduje išlikti nesutrikęs? Dievo atliekamas žmogaus tobulinimas nėra toks paprastas dalykas! Jis pasitelkia daugybę dalykų žmonėms gryninti. Žmonės juos laiko būdais, tačiau pagal pirminį Dievo ketinimą tai visai ne būdai, o faktai. Galiausiai, kai Jis bus išgryninęs žmones iki tam tikro lygio ir jie nebeturės jokių nusiskundimų, šis Jo darbo etapas bus baigtas. Didysis Šventosios Dvasios darbas yra tave ištobulinti, o kai Ji neveikia ir slepiasi, tai dar labiau skirta tau ištobulinti; taip dar lengviau pamatyti, ar žmonės myli Dievą ir ar iš tiesų Juo tiki. Kai Dievas kalba aiškiai, tau nereikia nieko ieškoti; tik kai Jis slepiasi, turi ieškoti ir apčiuopomis rasti kelią. Turėtum gebėti atlikti sukurtos būtybės pareigą ir, kad ir kokia būtų tavo būsima baigtis ir likimas, per visus savo gyvenimo metus turėtum siekti pažinti ir mylėti Dievą, o kad ir kaip Dievas su tavimi elgtųsi, turėtum gebėti nesiskųsti. Kad Šventoji Dvasia galėtų veikti žmonėse, būtina viena sąlyga. Jie turi trokšti ir ieškoti, nebūti abejingi ar abejoti Dievo veiksmais ir visada gebėti atlikti savo pareigą; tik taip jie gali įgyti Šventosios Dvasios darbą. Kiekviename Dievo darbo etape iš žmonių reikalaujama didžiulio tikėjimo ir ėjimo Dievo akivaizdon ieškoti – tik per patirtį žmonės gali atrasti, koks Dievas mielas ir kaip Šventoji Dvasia veikia žmonėse. Jei nepatiri, jei apčiuopomis neieškai kelio ir jei nieko neieškai, tuomet nieko ir neįgysi. Per savo patirtį turi apčiuopomis ieškoti kelio, ir tik per savo patirtį gali pamatyti Dievo veiksmus bei pažinti Jo nuostabumą ir nesuvokiamumą.
