Įsikūnijimo paslaptis (4)

Jūs turėtumėte žinoti tikrąją Biblijos istoriją ir tai, kaip ji buvo sudaryta. Šito nežino tie, kurie nepriėmė naujojo Dievo darbo. Jie nežino. Jei aiškiai išaiškintum jiems šių dalykų esmę, kalbėdami su tavimi, jie nebesikabinėtų prie Biblijos aiškinimo. Jie nuolat smulkmeniškai narsto tai, kas buvo išpranašauta: ar šis teiginys išsipildė? Ar anas teiginys išsipildė? Evangeliją jie priima pagal Bibliją ir pagal Bibliją ją skelbia. Jie tiki Dievą remdamiesi Biblijos žodžiais; be Biblijos jie netikės Dievo. Taip jie ir gyvena, smulkmeniškai nagrinėdami Bibliją. Kai jie vėl ima narstyti Bibliją ir prašo tavęs paaiškinimų, tu sakai: „Pirmiausia netikrinkime kiekvieno teiginio. Verčiau pažvelkime, kaip dirba Šventoji Dvasia. Palyginkime kelią, kuriuo einame, su tiesa ir pažiūrėkime, ar šis kelias iš tiesų yra Šventosios Dvasios darbas, ir pasitelkę Šventosios Dvasios darbą patikrinkime, ar šis kelias teisingas. O į tai, ar vienas arba kitas teiginys išsipildė taip, kaip buvo išpranašauta, mes, žmonės, neturėtume kišti nosies. Geriau kalbėkime apie Šventosios Dvasios darbą ir naujausią Dievo atliekamą darbą.“ Biblijos pranašystės yra Dievo žodžiai, kuriuos anuomet perdavė pranašai, ir žodžiai, kuriuos, gavę apreiškimus, užrašė Dievo pasitelkti žmonės; tik Pats Dievas gali paaiškinti tuos žodžius, tik Šventoji Dvasia gali atskleisti tų žodžių prasmę ir tik Pats Dievas gali nuplėšti septynis antspaudus ir atverti ritinį. Tu sakai: „Tu nesi Dievas, ir aš nesu Dievas, tad kas drįsta lengvabūdiškai aiškinti Dievo žodžius? Ar tu drįsti aiškinti tuos žodžius? Net jei ateitų pranašai Jeremijas, Jonas ir Elijas, jie nedrįstų mėginti aiškinti tų žodžių, nes jie nėra Avinėlis. Tik Avinėlis gali nuplėšti septynis antspaudus ir atverti ritinį, ir niekas kitas negali paaiškinti Jo žodžių. Nedrįstu savintis Dievo vardo, juo labiau mėginti aiškinti Dievo žodžius. Galiu būti tik tas, kuris paklūsta Dievui. Ar tu esi Dievas? Nė viena sukurta būtybė nedrįsta atverti ritinio ar aiškinti tų žodžių, todėl ir aš nedrįstu jų aiškinti. Geriau ir tu nemėgink jų aiškinti. Niekas neturėtų mėginti jų aiškinti. Pakalbėkime apie Šventosios Dvasios darbą; tiek žmogus gali padaryti. Aš šiek tiek žinau apie Jahvės ir Jėzaus darbą, bet pats jo nepatyriau, todėl apie jį tegaliu pasakyti nedaug. O Izaijo ar Jėzaus anuomet pasakytų žodžių prasmės neaiškinsiu. Aš ne Bibliją studijuoju, o seku dabartiniu Dievo darbu. Tu laikai Bibliją mažuoju ritiniu, tačiau argi ne vien Avinėlis gali jį atverti? Kas, be Avinėlio, dar gali jį atverti? Tu nesi Avinėlis, o aš juo labiau nedrįstu teigti, kad esu Pats Dievas, todėl neanalizuokime Biblijos ir smulkmeniškai jos nenagrinėkime. Geriau aptarkime Šventosios Dvasios atliktą darbą, tai yra dabartinį Paties Dievo atliekamą darbą. Pažvelkime, pagal kokius principus Dievas dirba ir kokia yra Jo darbo esmė, tuo remdamiesi patikrinkime, ar kelias, kuriuo šiandien einame, yra teisingas, ir taip tuo įsitikinkime.“ Jei norite skelbti evangeliją, ypač religinio pasaulio žmonėms, turite suprasti Bibliją ir aiškiai suvokti tikrąją jos istoriją; kitaip tu niekaip negalėsi skelbti evangelijos. Kai perprasi bendrą kryptį, nustosi smulkmeniškai nagrinėti negyvus Biblijos žodžius ir kalbėsi tik apie Dievo darbą bei gyvenimo tiesą, tuomet galėsi įgyti tuos, kurie nuoširdžiai ieško.

Jahvės darbą, Jo priimtus įstatymus ir principus, pagal kuriuos Jis mokė žmones gyventi, Jo Įstatymo amžiuje atlikto darbo turinį, Jo įstatymų priėmimo reikšmę, Jo darbo reikšmę Malonės amžiui ir kokį darbą Dievas atlieka šiame paskutiniajame etape – štai ką turėtumėte suprasti. Pirmasis etapas yra Įstatymo amžiaus darbas, antrasis – Malonės amžiaus, o trečiasis – paskutiniųjų dienų darbas. Turite aiškiai suprasti šiuos Dievo darbo etapus. Nuo pradžios iki pabaigos iš viso yra trys etapai. Kokia yra kiekvieno darbo etapo esmė? Kiek iš tiesų etapų sudaro šešių tūkstančių metų valdymo plano darbą? Kaip šie etapai įgyvendinami ir kodėl kiekvienam jų būdingas savitas įgyvendinimo būdas? Visi šie klausimai yra nepaprastai svarbūs. Kiekvieno amžiaus darbas turi reprezentacinę reikšmę. Kokį darbą atliko Jahvė? Kodėl Jis tai darė būtent tokiu būdu? Kodėl Jis buvo vadinamas Jahve? O kokį darbą Jėzus atliko Malonės amžiuje ir kaip Jis jį atliko? Kokius Dievo būdo aspektus atspindi kiekvienas darbo etapas ir kiekvienas amžius? Kokie Jo būdo aspektai atsiskleidė Įstatymo amžiuje? Kokie – Malonės amžiuje? O kokie – paskutiniame amžiuje? Tai esminiai klausimai, kuriuos turite aiškiai suprasti. Per šešių tūkstančių metų valdymo planą buvo atskleistas visas Dievo būdas. Jis buvo atskleistas ne tik Malonės amžiuje, ne tik Įstatymo amžiuje ir juo labiau ne tik šiuo paskutiniųjų dienų laikotarpiu. Paskutiniosiomis dienomis atliekamas darbas atspindi teismą, rūstybę ir baudimą. Paskutiniosiomis dienomis atliekamas darbas negali pakeisti Įstatymo amžiuje atlikto darbo ir negali pakeisti Malonės amžiaus darbo. Tačiau šie trys tarpusavyje susiję etapai sudaro vieną visumą ir visi yra vieno Dievo darbas. Žinoma, šis darbas atliekamas atskirais amžiais. Paskutiniosiomis dienomis atliekamas darbas yra baigiamasis; Įstatymo amžiuje atliktas darbas buvo pradžios darbas, o Malonės amžiuje – atpirkimo darbas. Kalbant apie viso šešių tūkstančių metų valdymo plano darbų regėjimus, niekas negali jų perprasti, niekas jų nesupranta – jie tebėra mįslės. Paskutiniosiomis dienomis vykdomas tik žodžio darbas ir taip pradedamas Karalystės amžius, tačiau šis darbas neatspindi visų amžių. Paskutinės dienos tėra paskutinės dienos – tik Karalystės amžius, jos neatspindi nei Malonės, nei Įstatymo amžiaus. Tiesiog paskutiniosiomis dienomis jums atskleidžiamas visas šešių tūkstančių metų valdymo plano darbas. Paslaptis atskleista. Tokios paslapties negali atskleisti joks žmogus. Kad ir kaip gerai žmogus suprastų Bibliją, ji tėra tik žodžiai, nes žmogus nesupranta Biblijos esmės. Skaitydamas Bibliją žmogus gali suvokti kai kurias tiesas, paaiškinti kai kuriuos žodžius ar nuodugniai išnagrinėti kai kurias žinomas ištraukas bei skyrius, tačiau jis niekada negalės perprasti tuose žodžiuose slypinčios prasmės, nes žmogus mato tik negyvus žodžius, o ne Jahvės ir Jėzaus darbo vaizdus, taip pat negali įminti šio darbo paslapties. Todėl šešių tūkstančių metų valdymo plano paslaptis yra pati didžiausia ir slapčiausia – žmogui visiškai nesuvokiama. Niekas negali tiesiogiai suprasti Dievo ketinimų, nebent Jis Pats juos žmogui paaiškintų ir atskleistų; kitaip šie dalykai žmogui amžinai liks mįslės, amžinai užantspauduotos paslaptys. Jau nekalbant apie religinio pasaulio žmones; jei šiandien jums nebūtų apie tai pasakyta, ir jūs to nebūtumėte suvokę. Šis šešių tūkstančių metų darbas yra paslaptingesnis už visas pranašų pranašystes. Tai didžiausia paslaptis nuo pasaulio sukūrimo iki šių dienų, kurios nepajėgė perprasti visų laikų pranašai, nes ši paslaptis atskleidžiama tik paskutiniajame amžiuje – iki tol ji niekada nebuvo atskleista. Jei suprasite šią paslaptį ir gebėsite ją visą suvokti, tuomet visi religingi žmonės bus užkariauti šios paslapties. Tik tai yra didžiausias regėjimas – žmogus labiausiai trokšta jį suprasti, tačiau būtent jis žmogui yra neaiškiausias. Malonės amžiuje nežinojote, kokį darbą iš tiesų atliko Jėzus, taip pat nežinojote, kokį darbą iš tiesų atliko Jahvė. Žmonės nesuprato, kodėl Jahvė nustatė įstatymus, kodėl liepė jų laikytis ir kodėl reikėjo pastatyti šventyklą. Dar mažiau jie suprato, kodėl izraelitai buvo išvesti iš Egipto į dykumą, o paskui nuvesti į Kanaaną. Tik šiandien šie dalykai buvo atskleisti.

Paskutiniųjų dienų darbas yra paskutinis iš trijų etapų. Tai dar vieno naujo amžiaus darbas ir jis neatspindi viso valdymo darbo. Šešių tūkstančių metų valdymo planas yra padalytas į tris darbo etapus. Nė vienas atskiras etapas negali atspindėti visų trijų amžių darbo, o tik vieną visumos dalį. Jahvės vardas negali atspindėti viso Dievo būdo. Tai, kad Jis atliko Savo darbą Įstatymo amžiuje, neįrodo, jog Dievas gali būti tik įstatymų Dievas. Jahvė nustatė žmogui įstatymus, paskelbė įsakymus ir liepė statyti šventyklą bei aukurus; Jo atliktas darbas atspindi tik Įstatymo amžių. Jo atliktas darbas neįrodo, kad Dievas yra tik Tas, kuris liepia žmogui laikytis įstatymų, kad Jis yra Dievas šventykloje arba priešais aukurą. Taip sakyti būtų neteisinga. Darbas pagal įstatymą gali atspindėti tik vieną amžių. Todėl, jei Dievas būtų atlikęs tik Įstatymo amžiaus darbą, žmogus apribotų Dievą sakydamas: „Dievas yra Dievas šventykloje, o norėdami tarnauti Dievui turime apsivilkti kunigiškais apdarais ir įžengti į šventyklą.“ Jei nebūtų atliktas Malonės amžiaus darbas ir Įstatymo amžius tęstųsi iki šių dienų, žmogus nežinotų, kad Dievas taip pat yra gailestingas ir mylintis. Jei nebūtų atliktas Įstatymo amžiaus darbas, o vietoj jo būtų buvęs atliktas tik Malonės amžiaus darbas, žmogus žinotų tik tai, kad Dievas atperka žmogų ir atleidžia žmogui jo nuodėmes. Žmogus žinotų tik tai, kad Jis yra šventas ir nekaltas ir kad dėl žmogaus Jis gali paaukoti Save ir būti nukryžiuotas. Žmogus žinotų tik šiuos dalykus, o visa kita jam būtų nesuprantama. Todėl kiekvienas amžius atspindi vieną Dievo būdo dalį. Įstatymo amžius atspindi vienus Dievo būdo aspektus, Malonės amžius – kitus, o šis dabartinis etapas – dar kitus; tik sujungus visus tris etapus į vieną visumą, jie gali atskleisti visą Dievo būdą. Tik pažinęs visus tris etapus žmogus gali visiškai suprasti Dievo būdą. Negalima praleisti nė vieno iš šių trijų etapų. Tik pažinęs visus tris darbo etapus pamatysi visą Dievo būdą. Tai, kad Dievas užbaigė Savo darbą Įstatymo amžiuje, neįrodo, jog Jis yra tik įstatymų Dievas, o tai, kad Jis užbaigė Savo atpirkimo darbą, nereiškia, jog Dievas amžinai atpirkinės žmoniją. Visa tai yra žmogaus nustatyti Dievo apribojimai. Malonės amžiui pasibaigus, tu negali sakyti, kad Dievas yra tik kryžiaus Dievas ir kad vien kryžius atspindi Dievo išganymą. Taip sakydamas apribotum Dievą. Dabartiniame etape Dievas daugiausia atlieka žodžio darbą, tačiau negali sakyti, kad Dievas niekada nebuvo gailestingas žmogui ir kad Jo darbas tėra baudimas ir teismas. Paskutiniųjų dienų darbas atveria Jahvės ir Jėzaus darbą bei visas žmogaus nesuprastas paslaptis, taip atskleisdamas žmonijos likimą bei baigtį ir užbaigdamas visą išganymo darbą žmonijoje. Šis paskutiniųjų dienų darbo etapas viską užbaigia. Visos žmogaus nesuprastos paslaptys turi būti atskleistos, kad žmogus galėtų jas iki galo perprasti ir širdyje viską aiškiai suprasti. Tik tada žmonės galės būti atskirti pagal savo rūšį. Tik užbaigus šešių tūkstančių metų valdymo planą žmogus supras visą Dievo būdą, nes tuomet Jo valdymas bus pasibaigęs. Dabar, kai patyrėte Dievo darbą paskutiniajame amžiuje, koks tiksliai yra Dievo būdas? Ar drįsti sakyti, kad Dievas tėra Dievas, kuris kalba? Tu nedrįstum taip apriboti Dievo. Kai kurie gali sakyti, kad Dievas yra paslaptis atskleidžiantis Dievas, kad Dievas yra Avinėlis ir Tas, kuris nuplėšia septynis antspaudus. Tačiau niekas nedrįsta taip apriboti Dievo. Kiti galėtų sakyti, kad Dievas yra įsikūnijęs kūnas, tačiau ir tai nebūtų teisinga. Dar kiti galėtų sakyti, kad įsikūnijęs Dievas tik kalba, bet nerodo ženklų ir nedaro stebuklų, tačiau tu juo labiau nedrįstum taip kalbėti, nes Jėzus tapo kūnu ir rodė ženklus bei darė stebuklus, todėl nedrįstum taip lengvabūdiškai apibrėžti Dievo. Visas per šešių tūkstančių metų valdymo plano laikotarpį atliktas darbas tik dabar yra užbaigiamas. Tik tada, kai visas šis darbas bus apreikštas žmogui ir atliktas tarp žmonių, žmonija pažins visą Dievo būdą ir tai, ką Jis turi ir kas Jis yra. Kai šio etapo darbas bus visiškai užbaigtas, visos žmogui nesuprantamos paslaptys bus atskleistos, visos anksčiau nesuprastos tiesos bus paaiškintos, o žmonių giminei bus pasakyta, kokiu keliu ji eis ateityje ir kokia bus galutinė žmonijos baigtis. Tai yra visas darbas, kuris turi būti atliktas dabartiniame etape. Nors kelias, kuriuo žmogus eina šiandien, taip pat yra kryžiaus ir kančios kelias, tai, ką žmogus įgyvendina praktikoje, ką valgo, geria ir kuo mėgaujasi, labai skiriasi nuo to, kas buvo būdinga žmonėms, gyvenusiems pagal įstatymą ir Malonės amžiuje. Tai, ko šiandien reikalaujama iš žmogaus, skiriasi nuo to, ko buvo reikalaujama praeityje, ir dar labiau nuo to, ko iš žmogaus buvo reikalaujama Įstatymo amžiuje. Ko buvo reikalaujama iš žmogaus pagal įstatymą, kai Dievas vykdė Savo darbą Izraelyje? Žmogui tereikėjo laikytis šabo ir Jahvės įstatymų. Niekam nevalia buvo dirbti per šabą ir pažeisti Jahvės įstatymų. Tačiau dabar yra kitaip. Per šabą žmogus dirba, buriasi ir meldžiasi kaip įprastai ir jam netaikomi jokie suvaržymai. Malonės amžiuje žmonės turėjo būti pakrikštyti, be to, iš jų buvo reikalaujama pasninkauti, laužyti duoną, gerti vyną, dengti galvas ir plauti kitiems kojas. Dabar šios taisyklės panaikintos, tačiau žmogui keliami didesni reikalavimai, nes Dievo darbas tampa vis gilesnis, o žmogaus įžengimas pasiekia vis aukštesnį lygį. Praeityje Jėzus uždėdavo rankas ant žmogaus ir melsdavosi, tačiau dabar, kai jau viskas pasakyta, kokia nauda iš rankų uždėjimo? Rezultatų galima pasiekti vien žodžiais. Praeityje Jis dėdavo rankas ant žmogaus tam, kad jį palaimintų ir išgydytų nuo ligų. Tuo metu Šventoji Dvasia taip vykdė Savo darbą, tačiau dabar yra kitaip. Dabar Šventoji Dvasia Savo darbą vykdo žodžiais ir taip pasiekia rezultatų. Jo žodžiai jums aiškiai išdėstyti, ir turėtumėte juos įgyvendinti praktikoje tiksliai taip, kaip jums buvo pasakyta. Jo žodžiai yra Jo ketinimai; jie yra darbas, kurį Jis nori atlikti. Iš Jo žodžių suprasi Jo ketinimus ir tai, ko Jis iš tavęs reikalauja pasiekti, ir galėsi tiesiogiai įgyvendinti Jo žodžius praktikoje be jokio rankų uždėjimo. Kai kurie gali sakyti: „Uždėk ant manęs Savo rankas! Uždėk ant manęs Savo rankas, kad gaučiau Tavo palaiminimą ir turėčiau dalį su Tavimi.“ Tai – sena ankstesnių laikų praktika, dabar jau atgyvenusi, nes pasikeitė amžius. Šventoji Dvasia vykdo Savo darbą pagal amžių – ne atsitiktinai ir ne pagal nustatytas taisykles. Amžius pasikeitė, o naujas amžius neišvengiamai atneša naują darbą. Tai galioja kiekvienam darbo etapui, todėl Jo darbas niekada nesikartoja. Malonės amžiuje Jėzus atliko nemažai tokio darbo, pavyzdžiui, gydė ligas, išvarinėjo demonus, dėjo ant žmonių rankas ir meldėsi bei juos laimino. Tačiau šiandien daryti tą patį būtų beprasmiška. Tuo metu Šventoji Dvasia tokiu būdu vykdė Savo darbą, nes buvo Malonės amžius ir žmogui buvo suteikta pakankamai malonės, kuria jis galėjo mėgautis. Iš žmogaus nebuvo reikalaujama mokėti jokios kainos – jei tik jis tikėjo, gaudavo malonę. Su visais buvo elgiamasi labai maloningai. Dabar amžius pasikeitė, o Dievo darbas pažengė dar toliau; žmogaus maištingumas ir jame esantys netyri dalykai bus pašalinti per baudimą ir teismą. Kadangi tas etapas buvo atpirkimo etapas, Dievas savo darbą turėjo vykdyti tokiu būdu ir suteikti žmogui pakankamai malonės, kad būtų atpirktos žmogaus nuodėmės. Iš Savo malonės Jis atleido žmogui jo nuodėmes. Dabartiniame etape pasitelkiant baudimą, teismą, žodžių smūgius, taip pat žodžiais drausminant ir atskleidžiant, parodoma tai, kas žmoguje neteisinga, kad vėliau žmonija galėtų būti išgelbėta. Šis darbas yra gilesnis už atpirkimą. Malonės amžiuje žmogui pakako malonės, kuria jis galėjo mėgautis; dabar, kai žmogus jau yra ją patyręs, tokia malonė jam nebeteikiama. Šio darbo laikas jau praėjo ir jis nebeatliekamas. Dabar žmogus gelbėjamas žodžio teismu. Kai žmogus teisiamas, baudžiamas ir gryninamas, jo būdas keičiasi. Argi visa tai vyksta ne dėl Mano ištartų žodžių? Kiekviename etape darbas atliekamas atsižvelgiant į visos žmonijos raidą ir pagal amžių. Visas šis darbas yra reikšmingas ir atliekamas dėl galutinio išganymo, kad ateityje žmonijos lauktų palanki baigtis ir kad galiausiai žmonės būtų atskirti pagal savo rūšį.

Paskutiniųjų dienų darbas yra kalbėti žodžius. Žodžiais žmoguje galima sukelti didžiulių pokyčių. Pokyčiai, kurie dabar įvyksta šiuose žmonėse, jiems priėmus šiuos žodžius, yra daug didesni už tuos, kuriuos Malonės amžiuje žmonės patyrė priėmę ženklus ir stebuklus. Mat Malonės amžiuje demonai iš žmogaus buvo išvaromi uždedant rankas ir meldžiantis, tačiau žmoguje vis tiek liko sugedusių polinkių. Žmogus buvo išgydomas nuo ligų ir jam buvo atleidžiamos nuodėmės, tačiau dar reikėjo atlikti darbą, kad žmogus galėtų atsikratyti savo šėtoniškų sugedusių polinkių. Žmogus buvo tik atpirktas, o jo nuodėmės atleistos tik dėl jo tikėjimo, tačiau nuodėminga žmogaus prigimtis nebuvo pašalinta ir vis dar liko jame. Žmogaus nuodėmės buvo atleistos per Dievo įsikūnijimą, tačiau tai nereiškė, kad žmoguje nebeliko nuodėmės. Per auką už nuodėmę žmogui galėjo būti atleistos nuodėmės, tačiau žmogus niekaip negalėjo išspręsti šios problemos: kaip daugiau nebenusidėti, visiškai atsikratyti sugedusių polinkių ir nuodėmingos prigimties ir kaip tam tikru mastu pakeisti savo gyvenimo būdą. Žmogaus nuodėmės buvo atleistos dėl Dievo nukryžiavimo darbo, tačiau žmogus ir toliau gyvena vadovaudamasis savo senais šėtoniškais, sugedusiais polinkiais. Todėl žmogus turi būti visiškai išvaduotas iš savo šėtoniškų, sugedusių polinkių, jo nuodėminga prigimtis turi būti visiškai pašalinta, kad daugiau nebesivystytų, o jo būdas turi pasikeisti. Tam žmogus turi suprasti augimo gyvenime kelią, gyvenimo kelią ir būdo keitimo kelią. Be to, žmogus turi praktiškai eiti šiuo keliu, kad jo būdas pamažu keistųsi ir jis gyventų šviesos nušviestas, kad visa, ką jis daro, atitiktų Dievo ketinimus, kad jis galėtų atsikratyti savo šėtoniškų, sugedusių polinkių, išsivaduoti iš tamsios Šėtono įtakos ir taip visiškai išsilaisvinti iš nuodėmės. Tik tada žmogus bus gavęs visišką išganymo malonę. Kai Jėzus vykdė Savo darbą, žmogaus žinios apie Jį vis dar buvo miglotos ir neaiškios. Žmogus visada laikė Jį Dovydo palikuoniu ir vadino didžiu pranašu, maloningu Viešpačiu, atpirkusiu žmogaus nuodėmes. Kai kurie dėl savo tikėjimo pasveikdavo vien palietę Jo drabužio kraštą; aklieji praregėdavo, o mirusieji net galėdavo būti prikelti. Tačiau žmogus negebėjo aptikti savyje giliai įsišaknijusių šėtoniškų, sugedusių polinkių ir nežinojo, kaip jų atsikratyti. Žmogus gavo daug malonės, pavyzdžiui, kūnišką ramybę ir laimę; vienam šeimos nariui įtikėjus būdavo palaiminama visa šeima, išgydomos ligos ir taip toliau. Visa kita buvo geri žmogaus darbai ir jo pamaldi išvaizda; jei žmogus galėjo gyventi pagal šiuos dalykus, jis buvo laikomas reikalavimus atitinkančiu tikinčiuoju. Tik tokie tikintieji galėjo po mirties patekti į dangų, o tai reiškė, kad jie buvo atpirkti. Tačiau per savo gyvenimą šie žmonės visiškai nesuprato gyvenimo kelio. Jie tik sukosi užburtame rate – nusidėdavo, išpažindavo savo nuodėmes ir vėl nusidėdavo, nežinodami kelio, kuriuo eidami galėtų pakeisti savo būdą: tokia buvo žmogaus būklė Malonės amžiuje. Ar žmogus priėmė visišką išganymą? Ne! Todėl, užbaigus tą darbo etapą, dar liko atlikti teismo ir baudimo darbą. Šis etapas skirtas apvalyti žmogų žodžiu ir taip suteikti jam kelią, kuriuo jis galėtų eiti. Jei šiame etape ir toliau būtų išvarinėjami demonai, jis neduotų vaisių ir neturėtų prasmės, nes nepavyktų pašalinti nuodėmingos žmogaus prigimties ir žmogus sustotų ties nuodėmių atleidimu. Per auką už nuodėmę žmogui buvo atleistos jo nuodėmės, nes buvo užbaigtas nukryžiavimo darbas ir Dievas nugalėjo Šėtoną. Tačiau žmoguje vis dar yra likę jo sugedę polinkiai, žmogus vis dar gali nusidėti ir priešintis Dievui, o Dievas dar nėra įgijęs žmonijos. Štai kodėl šiame darbo etape Dievas pasitelkia žodį sugedusiems žmogaus polinkiams atskleisti ir priverčia jį praktikoje įgyvendinti tai, kas dera su tinkamu keliu. Šio etapo darbas yra prasmingesnis už ankstesnio etapo darbą ir duoda daugiau vaisių, nes dabar būtent žodis tiesiogiai aprūpina žmogaus gyvenimą ir leidžia žmogaus būdui visiškai atsinaujinti; tai daug nuodugnesnis darbo etapas. Todėl paskutiniųjų dienų įsikūnijimas iki galo įprasmino Dievo įsikūnijimą ir visiškai užbaigė Dievo valdymo planą, skirtą žmogui išganyti.

Dievas gelbsti žmogų ne tiesiogiai Dvasios pavidalu ir ne kaip Dvasia, nes žmogus negali nei paliesti, nei pamatyti Jo Dvasios, nei prie Jo priartėti. Jei Jis mėgintų išganyti žmogų tiesiogiai kaip Dvasia, žmogus negalėtų priimti Jo išganymo malonės. Jei Dievas neapsivilktų išoriniu sukurtos žmogiškos būtybės apvalkalu, žmogus niekaip negalėtų priimti šios išganymo malonės. Mat žmogus niekaip negali prie Jo priartėti, kaip niekas negalėjo prisiartinti prie Jahvės debesies. Tik tapdamas sukurta žmogiška būtybe, tai yra tik įkūnydamas Savo Kelią kūne, kuriuo taps, Jis gali Pats įgyvendinti šį Kelią visuose, kurie Juo seka. Tik tada žmogus gali pats išgirsti ir pamatyti Jo Kelią, įgyti Jo Kelią ir šitaip būti visiškai išganytas. Jei Dievas netaptų kūnu, nė vienas žmogus iš kūno ir kraujo negalėtų priimti tokios didžiulės išganymo malonės ir nė vienas nebūtų išganytas. Jei Dievo Dvasia vykdytų darbą tiesiogiai tarp žmonių, jie visi būtų pražudyti arba, negalėdami susisiekti su Dievu, būtų visiškai paimti Šėtono nelaisvėn. Pirmasis įsikūnijimas buvo skirtas atpirkti žmogų iš nuodėmės, atpirkti jį per kūnišką Jėzaus kūną, tai yra, būdamas ant kryžiaus Jis išgelbėjo žmogų, tačiau žmoguje vis tiek liko šėtoniški sugedę polinkiai. Antrasis įsikūnijimas skirtas nebe aukai už nuodėmę, o tam, kad būtų visiškai išganyti tie, kurie buvo atpirkti iš nuodėmės. Tai daroma tam, kad tie, kuriems buvo atleistos nuodėmės, galėtų išsivaduoti iš nuodėmės, būti visiškai apvalyti, pakeisti savo būdą, ištrūkti iš Šėtono tamsos įtakos ir sugrįžti prie Dievo sosto. Tik šitaip žmogus gali būti visiškai pašventintas. Pasibaigus Įstatymo amžiui ir prasidėjus Malonės amžiui Dievas pradėjo išganymo darbą, kuris tęsiasi iki paskutiniųjų dienų, kai Dievas atlieka žmonių giminės teismo ir baudimo už jos maištingumą darbą, taip visiškai apvalydamas žmoniją. Tik tada Dievas užbaigs Savo išganymo darbą ir įžengs į poilsį. Todėl per tris darbo etapus Dievas tik du kartus tapo kūnu, kad Pats atliktų Savo darbą tarp žmonių. Taip yra todėl, kad tik vienas iš trijų darbo etapų skirtas vesti žmones gyvenime, o kitus du sudaro išganymo darbas. Tik tapęs kūnu Dievas gali gyventi greta žmogaus, patirti pasaulio kančias ir gyventi normaliame kūne. Tik taip Jis gali suteikti žmonėms praktinį Kelią, kurio jiems reikia kaip sukurtoms būtybėms. Visą išganymo malonę žmogus gauna per Dievo įsikūnijimą, o ne išmeldžia tiesiogiai iš dangaus. Žmogus yra iš kūno ir kraujo, jis niekaip negali pamatyti Dievo Dvasios ir juo labiau negali prie Jos priartėti, todėl vienintelis dalykas, su kuriuo jis gali turėti tiesioginį ryšį, yra įsikūnijęs Dievas. Tik taip žmogus gali suvokti visą Kelią ir tiesas bei priimti visą išganymo malonę. Antrojo įsikūnijimo pakanka, kad žmogus atsikratytų nuodėmių ir būtų visiškai apvalytas. Taigi antrasis įsikūnijimas užbaigia visą Dievo darbą kūne ir visiškai išpildo Dievo įsikūnijimo reikšmę. Visas Dievo darbas kūne tuo ir baigiasi. Po antrojo įsikūnijimo Jis trečią kartą nebeįsikūnys, kad atliktų Savo darbą. Mat visas Jo valdymas bus pasibaigęs, paskutiniųjų dienų įsikūnijimu Jis bus visiškai įgijęs Savo išrinktuosius, o visi žmonės paskutiniosiomis dienomis bus atskirti pagal savo rūšį. Jis nebevykdys išganymo darbo ir nebegrįš į kūną atlikti jokio darbo. Vykdant paskutiniųjų dienų darbą žodžio galia yra didesnė už ženklų ir stebuklų galią, o žodžio valdžia pranoksta ženklų bei stebuklų valdžią. Žodis atskleidžia visus giliai žmogaus širdyje slypinčius sugedusius polinkius. Pats jų niekaip negali aptikti. Kai žodis juos atskleis, savaime juos pastebėsi; turėsi juos pripažinti ir visiškai įsitikinsi. Argi tai ne žodžio valdžia? Tai yra šių dienų žodžio darbo rezultatas. Todėl žmogus negali būti visiškai išgelbėtas nuo savo nuodėmių nei išgydant ligas, nei išvarant demonus, taip pat jis negali būti visiškai ištobulintas rodant ženklus ir stebuklus. Valdžia gydyti ligas ir išvaryti demonus žmogui suteikia tik malonę, tačiau žmogaus kūnas vis dar priklauso Šėtonui, o žmoguje vis dar yra šėtoniškų sugedusių polinkių. Kitaip tariant, neapvalytas žmogus vis dar tebėra nuodėmingas ir nešvarus. Tik apvalytą per žodį žmogų Dievas gali įgyti ir tik tada jis gali būti pašventintas. Kai demonai buvo išvaryti iš žmogaus ir žmogus buvo atpirktas, tai reiškė tik tai, kad jis buvo išplėštas iš Šėtono rankų ir sugrąžintas Dievui. Tačiau Dievas dar nebuvo jo apvalęs ar pakeitęs ir jis tebebuvo sugedęs. Žmoguje vis dar yra nešvaros, priešinimosi ir maištingumo; per Dievo atpirkimą žmogus tik sugrįžo pas Dievą, tačiau jis nė kiek nepažįsta Dievo ir vis dar geba Jam priešintis bei Jį išduoti. Dar prieš žmogaus atpirkimą jame jau buvo pasėta daug Šėtono nuodų, o tūkstančius metų Šėtono gadintame žmoguje susiformavo Dievui besipriešinanti prigimtis. Todėl atpirktas žmogus tebuvo atpirktas – išpirktas už didelę kainą, tačiau nuodinga jo prigimtis nebuvo pašalinta. Toks nešvarus žmogus turi pasikeisti, kad taptų vertas tarnauti Dievui. Per šį teismo ir baudimo darbą žmogus visiškai pažins savo nešvarią ir sugedusią esmę ir galės visiškai pasikeisti bei būti apvalytas. Tik taip žmogus gali tapti vertas sugrįžti priešais Dievo sostą. Visas dabartinis darbas atliekamas tam, kad žmogus galėtų būti apvalytas ir pakeistas; kad per žodžio teismą ir baudimą bei per gryninimą žmogus galėtų atsikratyti savo sugedimo ir būti apvalytas. Šį darbo etapą reikėtų vadinti ne išganymo, o apvalymo darbu. Iš tiesų, šis etapas taip pat yra užkariavimo darbas ir antrasis išganymo darbo etapas. Dievas įgyja žmogų per žodžio teismą ir baudimą, o per gryninimą, teismą ir atskleidimą žodžiu visiškai atskleidžiami visi žmogaus širdyje esantys nešvarumai, nuostatos, motyvai ir asmeninės viltys. Nors žmogus buvo atpirktas ir jam buvo atleistos nuodėmės, tai reiškia tik tai, kad Dievas nebeprisimena žmogaus nusižengimų ir nesielgia su juo pagal jo nusižengimus. Tačiau žmogus gyvena kūne neišsivadavęs iš nuodėmės ir tegali toliau nusidėti, be paliovos atskleisdamas savo šėtoniškus, sugedusius polinkius. Štai tokį gyvenimą žmogus gyvena – nuolat nusideda ir nuolat sulaukia atleidimo. Dauguma žmonių dieną nusideda, o vakare išpažįsta nuodėmes. Todėl, nors auka už nuodėmę žmogui amžinai veiksminga, ji negali jo išgelbėti nuo nuodėmės. Atlikta tik pusė išganymo darbo, nes žmogus vis dar turi sugedusių polinkių. Pavyzdžiui, sužinoję, kad yra kilę iš Moabo, žmonės ėmė skųstis, liovėsi siekti gyvenimo ir tapo visiškai negatyvūs. Argi tai neparodo, kad žmogus vis dar negali visiškai paklusti Dievo viešpatavimui? Argi tai nėra būtent šėtoniški, sugedę žmogaus polinkiai? Kai nebuvai baudžiamas, kėlei ranką aukščiau už visus kitus, net už Jėzų. Ir garsiai šaukei: „Būk mylimas Dievo sūnus! Būk Dievo artimas! Verčiau mirsime, negu nusilenksime Šėtonui! Sukilkime prieš senąjį Šėtoną! Sukilkime prieš milžinišką ugniaspalvį slibiną! Tegul milžiniškas ugniaspalvis slibinas kartą ir visiems laikams netenka valdžios! Tegul Dievas mus ištobulina!“ Tu šaukei garsiau už visus kitus. Tačiau paskui atėjo baudimo metas ir vėl atsiskleidė tavo sugedę polinkiai. Nustojai šaukti ir praradai ryžtą. Tai žmogaus sugedimas; jis glūdi giliau už nuodėmę, yra pasėtas Šėtono ir giliai įsišaknijęs žmoguje. Žmogui nelengva suvokti savo nuodėmes ir jis niekaip negali atpažinti giliai įsišaknijusios savo prigimties. Šį rezultatą galima pasiekti tik per žodžio teismą. Tik taip nuo šiol žmogus gali pamažu keistis. Anksčiau žmogus taip šūkavo todėl, kad nesuprato savo įgimtų sugedusių polinkių. Tai žmoguje esantys nešvarumai. Žmogus ilgą laiką buvo teisiamas ir baudžiamas ir visą tą laiką gyveno įtampos atmosferoje. Argi visa tai nebuvo pasiekta per žodį? Argi prieš tarnų išmėginimą ir tu taip pat garsiai nešaukei: „Mes įžengėme į karalystę! Visi, kurie priėmė šį vardą, įžengė į karalystę! Visi turi dalį su Dievu!“ Atėjus tarnų išmėginimui daugiau nebešaukei. Pačioje pradžioje visi šaukė: „Dieve! Kad ir kur mane paskirtum, leisiu Tau su manimi elgtis kaip panorėjus.“ Perskaitę Dievo žodžius: „Kas bus Mano Paulius?“, žmonės sakė: „Aš noriu!“ Tada jie pamatė žodžius: „Koks buvo Jobo tikėjimas?“, ir sakė: „Noriu turėti Jobo tikėjimą. Dieve, prašau, išmėgink mane!“ Atėjus tarnų išmėginimui jie iš karto suklupo ir vos galėjo vėl atsistoti. Po to nešvarumų jų širdyse pamažu mažėjo. Argi tai nebuvo pasiekta per žodį? Taigi tai, ką šiandien patyrėte, yra per žodį pasiekti rezultatai, netgi didesni už tuos, kurių Jėzus pasiekė ženklais ir stebuklais. Dievo šlovę, kurią matai, ir Paties Dievo valdžią, kurią matai, galima pamatyti ne vien per nukryžiavimą, ligų išgydymą ir demonų išvarymą, bet dar labiau per Jo žodžio teismą. Tai tau parodo, kad Dievo valdžia ir galia nėra vien ženklų rodymas, ligų gydymas bei demonų išvarymas, o Dievo žodžio teismas gali geriau atspindėti Dievo valdžią ir parodyti Jo visagalybę.

Tai, ką žmogus pasiekė dabar – jo dabartinis dvasinis ūgis, pažinimas, meilė, ištikimybė, paklusnumas ir įžvalgumas – yra per žodžio teismą pasiekti rezultatai. Tai, kad sugebi būti ištikimas ir išstovėti iki šios dienos, pasiekta per žodį. Dabar žmogus mato, kad įsikūnijusio Dievo darbas iš tiesų yra nepaprastas ir kad jame yra daugybė žmogui nepasiekiamų dalykų, paslapčių ir stebuklų. Todėl daugelis pakluso. Kai kurie nuo pat gimimo niekam niekada nepakluso, tačiau šiandien, pamatę Dievo žodžius, visiškai paklūsta to nė nepastebėdami ir nedrįsta jų nuodugniai nagrinėti ar dar ko nors sakyti. Visi žmonės parpuolė prieš žodį ir guli kniūbsti jo teisiami. Jei Dievo Dvasia kalbėtų tiesiogiai žmonėms, jie visi paklustų balsui ir parpultų, Dievui net nereikėtų atskleisti jų Savo žodžiais, panašiai kaip Paulius parpuolė ant žemės šviesoje pakeliui į Damaską. Jei Dievas ir toliau dirbtų tokiu būdu, žmogus niekada negalėtų per žodžio teismą pažinti savo sugedimo ir taip pasiekti išganymą. Tik tapęs kūnu Dievas gali asmeniškai ištarti Savo žodžius į kiekvieno žmogaus ausis, kad visi, kas turi ausis, galėtų išgirsti Jo žodžius ir priimti Jo žodžio teismo darbą. Būtent tokį rezultatą pasiekia Jo žodis. Tai nereiškia, kad Dvasia apsireiškia ir priverčia žmogų drebėti iš baimės. Tik per tokį praktinį, tačiau nepaprastą darbą galima visiškai atskleisti daugelį metų giliai slėptus senus žmogaus polinkius, kad žmogus galėtų juos atpažinti ir pasikeisti. Visa tai yra praktinis įsikūnijusio Dievo darbas: Jis praktiškai kalba, praktiškai teisia ir taip pasiekia rezultatų teisdamas žmogų žodžiu. Tai yra įsikūnijusio Dievo valdžia ir Dievo įsikūnijimo reikšmė. Tai daroma siekiant parodyti įsikūnijusio Dievo valdžią, parodyti žodžiu pasiektus darbo rezultatus, taip pat parodyti, kad Dvasia atėjo kūne ir demonstruoja Savo valdžią teisdama žmogų žodžiu. Nors Jo kūnas yra išorinis paprasto, normalaus žmogiškumo apvalkalas, būtent Jo žodžių pasiekti rezultatai parodo žmonėms, kad Jis kupinas valdžios, kad Jis yra Pats Dievas ir kad Jo žodžiai yra Paties Dievo išraiška. Taip visiems žmonėms parodoma, kad Jis yra Pats Dievas, kad Jis yra Pats įsikūnijęs Dievas, kad niekam nevalia Jam nusikalsti, kad niekas negali būti aukščiau už Jo žodžio teismą ir kad jokia tamsos jėga negali nugalėti Jo valdžios. Žmogus paklūsta Jam tik dėl kūno, kuriame Jis įsikūnijo, dėl Jo valdžios ir dėl Jo žodžio teismo. Jo įsikūnijusio kūno atneštas darbas yra Jo turima valdžia. Jis tampa kūnu todėl, kad kūnas taip pat gali turėti valdžią; Jis geba praktiškai dirbti tarp žmonių taip, kad žmogus galėtų Jo darbą matyti ir paliesti. Šis darbas yra daug praktiškesnis už tiesiogiai Dievo Dvasios, turinčios visą valdžią, atliekamą darbą, o jo rezultatai taip pat yra akivaizdūs. Taip yra todėl, kad įsikūnijęs Dievas gali praktiškai kalbėti ir dirbti. Jo kūno išorinis apvalkalas neturi jokios valdžios ir žmogus gali prie jo priartėti, o Jo esmė turi valdžią, tačiau jos niekas nemato. Kai Jis kalba ir dirba, žmogus taip pat negali pastebėti, kad Jis turi valdžią; tai padeda Jam atlikti Savo praktinį darbą. Visas šis praktinis darbas gali duoti rezultatų. Nors žmonės nesuvokia, kad Jis turi valdžią, nemato, kad Jam nevalia nusikalsti, ir nemato Jo rūstybės, norimų Savo žodžių rezultatų Jis pasiekia per pridengtą valdžią, paslėptą rūstybę ir atvirai tariamus žodžius. Kitaip tariant, per Jo balso toną, kalbos griežtumą ir visą Jo žodžių išmintį žmogus visiškai įsitikina. Taip žmogus paklūsta įsikūnijusio Dievo, kuris iš pažiūros neturi jokios valdžios, žodžiui, ir šitaip įgyvendinamas Dievo tikslas išgelbėti žmogų. Tai dar vienas Jo įsikūnijimo reikšmės aspektas: kalbėti praktiškiau, leisti Jo žodžių tikrovei pasiekti rezultatų žmoguje ir leisti žmogui paliudyti Dievo žodžio galią. Todėl, jei šis darbas nebūtų atliktas per įsikūnijimą, jis neduotų nė menkiausių rezultatų ir negalėtų visiškai išgelbėti nuodėmingų žmonių. Jei Dievas netaptų kūnu, Jis liktų žmogui nematoma ir neprieinama Dvasia. Kadangi žmogus yra kūniška būtybė, jis ir Dievas priklauso dviem skirtingiems pasauliams ir turi skirtingas prigimtis. Dievo Dvasia nesuderinama su žmogumi, kuris yra kūniškas, tarp jų tiesiog neįmanoma užmegzti ryšio; o žmogus negali tapti dvasia. Todėl Dievo Dvasia turi tapti sukurta būtybe, kad atliktų Savo pirminį darbą. Dievas gali ir pakilti į aukščiausią vietą, ir nusižeminti bei tapti sukurta žmogiška būtybe, dirbti tarp žmonių ir gyventi su jais, tačiau žmogus negali pakilti į aukščiausią vietą ir tapti dvasia ir juo labiau negali nusileisti į žemiausią vietą. Štai kodėl Dievas turi tapti kūnu, kad atliktų Savo darbą. Taip buvo ir per pirmąjį įsikūnijimą: tik įsikūnijusio Dievo kūnas galėjo per nukryžiavimą atpirkti žmogų, o Dievo Dvasia niekaip negalėjo būti nukryžiuota kaip auka už žmogaus nuodėmę. Dievas galėjo tiesiogiai įsikūnyti ir tapti auka už žmogaus nuodėmę, tačiau žmogus negalėjo tiesiogiai pakilti į dangų pasiimti Dievo jam paruoštos aukos už nuodėmę. Taigi pirmyn ir atgal tarp dangaus ir žemės tenka keliauti Dievui, nes žmogus negali pakilti į dangų pasiimti šios išganymo malonės, nes žmogus yra puolęs ir, be to, negali tiesiog pakilti į dangų ir juo labiau negali gauti aukos už nuodėmę. Todėl Jėzus turėjo ateiti tarp žmonių ir Pats atlikti darbą, kurio žmogus tiesiog negalėjo atlikti. Kiekvienas Dievo įsikūnijimas yra absoliučiai būtinas. Jei kurį nors iš šių etapų Dievo Dvasia būtų galėjusi atlikti tiesiogiai, Jis nebūtų įsikūnijęs ir kentęs neteisybės bei pažeminimo.

Šiame paskutiniajame darbo etape rezultatai pasiekiami per žodį. Per žodį žmogus supranta daugelį paslapčių ir darbą, kurį Dievas atliko per praėjusias kartas; per žodį žmogų apšviečia Šventoji Dvasia; per žodį žmogus supranta paslaptis, kurių ankstesnės kartos niekada nebuvo atskleidusios, ir ankstesnių laikų pranašų ir apaštalų darbą bei principus, pagal kuriuos jie dirbo; per žodį žmogus taip pat supranta Paties Dievo būdą, sužino apie žmogaus maištingumą bei priešinimąsi ir pažįsta savo esmę. Per šiuos darbo žingsnius ir visus ištartus žodžius žmogus pažįsta Dvasios darbą, įsikūnijusio Dievo atliekamą darbą ir, juo labiau, visą Jo būdą. Dievo šešių tūkstančių metų valdymo darbą taip pat pažinai per žodį. Argi savo ankstesnes nuostatas pažinai ir sėkmingai jų atsisakei ne per žodį? Ankstesniame etape Jėzus rodė ženklus ir stebuklus, tačiau šiame etape ženklų ir stebuklų nėra. Argi ne per žodį supratai, kodėl Dievas nerodo ženklų ir stebuklų? Todėl šiame etape ištarti žodžiai pranoksta praėjusių kartų apaštalų ir pranašų atliktą darbą. Net pranašų išsakytos pranašystės nebūtų galėjusios pasiekti tokio rezultato. Pranašai skelbė tik pranašystes – jie kalbėjo apie tai, kas įvyks ateityje, o ne apie darbą, kurį Dievas tuo metu norėjo atlikti. Jie taip pat nekalbėjo tam, kad vestų žmoniją gyvenime, suteiktų žmonijai tiesas ar atskleistų paslaptis, juo labiau – kad suteiktų gyvenimą. Tarp šiame etape ištartų žodžių yra pranašysčių ir tiesos, tačiau daugiausia šie žodžiai skirti suteikti žmogui gyvenimą. Dabartiniai žodžiai skiriasi nuo pranašų pranašysčių. Tai yra darbo etapas, skirtas žmogaus gyvenimui ir jo gyvenimo būdui pakeisti, o ne pranašystėms skelbti. Pirmasis etapas buvo Jahvės darbas: Jo darbas buvo paruošti žmogui kelią garbinti Dievą žemėje. Tai buvo pradžios darbas, skirtas rasti vietą žemėje, kur prasidėtų Dievo darbas. Tuo metu Jahvė mokė izraelitus laikytis šabo, gerbti savo tėvus ir taikiai sugyventi vieniems su kitais. Taip buvo todėl, kad to meto žmonės nesuprato, kas žmogų daro žmogumi, ir nesuprato, kaip gyventi žemėje. Pirmajame darbo etape Jam reikėjo vesti žmones jų gyvenime. Visa, ką Jahvė jiems kalbėjo, žmonijai iki tol buvo nežinoma ir nepažįstama. Tuo metu Dievas iškėlė daug pranašų skelbti pranašysčių, ir visi jie tai darė vedami Jahvės. Tai buvo tik vienas Dievo darbo punktas. Pirmajame etape Dievas netapo kūnu, todėl per pranašus mokė visas gentis ir tautas. Kai Savo laiku dirbo Jėzus, Jis nekalbėjo tiek daug, kiek kalbama šiandien. Šis paskutiniosiomis dienomis vykdomas žodžio darbo etapas niekada nebuvo atliekamas ankstesniais amžiais ir per ankstesnes kartas. Nors Izaijas, Danielius ir Jonas paskelbė daug pranašysčių, jų pranašystės visiškai skyrėsi nuo dabar tariamų žodžių. Tai, ką jie kalbėjo, buvo tik pranašystės, tačiau dabar tariami žodžiai nėra pranašystės. Jei visa, apie ką dabar kalbu, paversčiau pranašystėmis, ar galėtumėte suprasti? Tarkime, kalbėčiau apie dalykus, įvyksiančius Man išėjus, kaip tada galėtum suprasti? Žodžio darbas niekada nebuvo atliekamas Jėzaus laikais ar Įstatymo amžiuje. Galbūt kai kurie sakys: „Argi Jahvė taip pat nekalbėjo žodžių tuo metu, kai vykdė Savo darbą? Argi vykdydamas Savo darbą Jėzus be ligų gydymo, demonų išvarymo ir ženklų bei stebuklų rodymo, taip pat netarė žodžių?“ Tai, kas buvo sakoma, skyrėsi. Kokia buvo Jahvės ištartų žodžių esmė? Jis tik vedė žmoniją, mokydamas ją gyventi žemėje, tačiau tai nebuvo susiję su dvasiniais gyvenimo klausimais. Kodėl sakoma, kad kalbėdamas Jahvė duodavo nurodymus visų kraštų žmonėms? „Duoti nurodymus“ reiškia aiškiai pasakyti ir tiesiogiai įsakyti. Jis nesuteikė žmogui gyvenimo, o veikiau tiesiog paėmė žmogų už rankos ir mokė, kaip Jo bijoti, beveik nevartodamas palyginimų. Jahvės darbas Izraelyje nebuvo skirtas žmogui genėti ar drausminti, teisti ar bausti, o jam vesti. Jahvė įsakė Mozei pasakyti Savo tautai, kad ši rinktų maną dykumoje. Kiekvieną rytą iki saulėtekio jie turėjo prisirinkti manos tik tiek, kiek jiems reikėjo tai dienai. Manos nebuvo galima pasilikti kitai dienai, nes ji supelytų. Jis žmonėms nepamokslavo ir neatskleidė jų prigimties, taip pat neatskleidė jų idėjų ir minčių. Jis žmonių nekeitė, o vedė juos gyvenime. To meto žmonės buvo tarsi vaikai – nieko nesuprato ir gebėjo atlikti tik paprastus mechaniškus veiksmus, todėl Jahvė tik paskelbė įstatymus, kad vestų žmonių minias.

Kad galėtum skleisti evangelijos darbą, kad visi, kurie nuoširdžiai ieško, galėtų pažinti šiandien atliekamą darbą bei būti visiškai įtikinti, turi aiškiai suprasti tikrąją kiekviename etape atliekamo darbo istoriją, jo esmę ir reikšmę. Pasirūpink, kad klausydamiesi to, kuo dalijiesi per bendrystę, kiti suprastų Jahvės darbą, Jėzaus darbą ir, juo labiau, visą šiandienos Dievo darbą, taip pat trijų darbo etapų tarpusavio sąsajas bei skirtumus. Pasirūpink, kad išklausę jie suprastų, jog šie trys etapai vienas kitam netrukdo, jie visi yra tos pačios Dvasios darbas. Nors šis darbas atliekamas skirtingais amžiais, skiriasi jo turinys ir tariami žodžiai, darbo principai išlieka tie patys. Šie dalykai yra didžiausi regėjimai, kuriuos turėtų suprasti visi, sekantys Dievu.