9 skyrius

Kadangi esate Mano namų žmonės ir rodote atsidavimą Mano karalystėje, viskas, ką darote, turi atitikti Mano keliamus reikalavimus. Aš neprašau, kad būtum tik plaukiantis debesis – prašau, kad būtum žėrintis sniegas ir turėtum jo esmę, o juo labiau – jo vertę. Taip yra todėl, kad Aš esu kilęs iš šventosios žemės ir nesu kaip lotosas, kuris turi tik vardą, bet neturi esmės, nes jis kilęs iš dumblo, o ne iš šventosios žemės. Kai naujas dangus nusileidžia ant žemės ir nauja žemė nusidriekia per dangaus skliautą, būtent tada Aš oficialiai dirbu tarp žmonių. Kas iš žmonių Mane pažįsta? Kas regėjo Mano atvykimo akimirką? Kas matė, kad Aš ne tik turiu vardą, bet, negana to, turiu ir esmę? Ranka nubraukiu baltus debesis ir atidžiai stebiu dangaus skliautą; erdvėje nėra nieko, ko nebūtų sutvarkiusi Mano ranka, o po ja nėra nė vieno, kuris savo menkomis pastangomis neprisidėtų prie Mano didžio darbo užbaigimo. Nekeliu žemės žmonėms sunkių reikalavimų, nes iš prigimties esu veikiantis Dievas ir esu Visagalis, kuris sukūrė žmones ir gerai juos pažįsta. Kas iš žmonių nėra Visagalio akiratyje? Net jei jie būtų žemės pakraščiuose ar jūros kampeliuose, kaip galėtų išvengti Mano Dvasios ištyrimo? Nors žmonės „pažįsta“ Mano Dvasią, jie vis tiek nusikalsta Mano Dvasiai. Mano žodžiai apnuogina visų žmonių bjaurius veidus, taip pat jų mintis ir idėjas, todėl Mano šviesa atskleidžia visus žemėje, o Mano ištyrimo metu jie parpuola. Nors jie ir parpuola, jų širdys nedrįsta toli nuo Manęs nuklysti. Kuri iš sutvertų būtybių dėl Mano darbų nepajunta „meilės“ Man? Kieno širdyje dėl Mano žodžių nekyla „ilgesys“? Kam dėl Mano meilės nekyla prisirišimo jausmų? Tik dėl Šėtono sukelto sugedimo žmonės nepajėgė pasiekti būsenos, kurios reikalauju. Jiems netgi kyla „abejonių“ dėl žemiausių Mano keliamų reikalavimų, jau nekalbant apie šiandieną – šį laikmetį, kai Šėtonas siautėja ir savivaliauja lyg pamišęs, – arba laiką, kai Šėtonas taip sutrypė žmones, kad jų kūnai visiškai aplipę purvu. Kaip galėčiau nesielvartauti dėl to, kad žmonės nupuolė ir neatsižvelgia į Mano širdį? Nejaugi Aš gailiuosi Šėtono? Nejaugi klystu mylėdamas? Kai žmonės maištauja prieš Mane, Mano širdis slapta verkia; kai jie Man priešinasi, Aš juos baudžiu; kai Aš juos išgelbėju ir jie prisikelia iš mirusiųjų, juos itin rūpestingai maitinu; kai jie Man paklūsta, Mano širdžiai labai palengvėja ir Aš iškart pajuntu didžiulius pokyčius danguose, žemėje ir visame, kas yra. Kai žmonės Mane šlovina, kaip galėčiau tuo nesimėgauti? Kai jie liudija apie Mane ir yra Mano įgyti, kaip galėčiau neįgyti šlovės? Argi visa, ką žmonės daro, nėra Mano valdoma ir nekyla iš to, kuo juos aprūpinu? Jei neduodu nurodymų, žmonės sėdi be darbo, neturėdami ką veikti; be to, „Man už nugaros“ kiekvienas užsiima tais „pagirtinais“ nešvariais darbeliais. Ar manai, kad kūnas, kuriuo apsivelku, nieko nežino apie tavo veiksmus, elgesį ir žodžius? Daugelį metų kenčiau vėją ir lietų bei patyriau žmonių pasaulio kartėlį; tačiau, geriau pagalvojus, jokios kančios negali priversti kūniškų žmonių nusivilti Manimi, juo labiau joks saldumas negali priversti jų atšalti, nusiminti ar Mane palikti. Ar jų meilė Man iš tiesų apsiriboja tuo, kad nėra nei kartėlio, nei saldumo?

Šiandien gyvenu kūniškame pavidale ir oficialiai ėmiausi darbo, kurį privalau atlikti. Nors žmonės bijo Mano Dvasios ištarų, jie maištauja prieš Mano Dvasios esmę. Man nereikia aiškiai sakyti, kad žmonėms labai sunku iš Mano žodžių pažinti „Mane“ kūniškame pavidale. Kaip jau sakiau, nekeliu griežtų reikalavimų ir nereikalauju, kad jūs visiškai Mane pažintumėte (nes žmonės turi trūkumų; tai įgimta būklė ir jokia įgyta būklė negali jos kompensuoti). Jums tereikia žinoti visa, ką Aš darau ir sakau būdamas kūniškame pavidale. Kadangi Mano reikalavimai nėra griežti, tikiuosi, kad jūs visi galėsite pažinti šiuos darbus ir žodžius bei tai pasiekti. Šiame nešvariame pasaulyje turite atsikratyti savo netyrumo, šioje atsilikusioje „imperatorių šeimoje“ turite siekti pažangos ir niekada neturite sau nuolaidžiauti. Neturėtumėte sau nė kiek nuolaidžiauti. Tau reikėtų skirti daug laiko ir pastangų, kad pažintum tai, ką ištariu per vieną dieną, ir prireiktų viso gyvenimo, kad patirtum ir pažintum net vieną Mano ištartą sakinį. Žodžiai, kuriuos tariu, nėra neaiškūs; tai nėra tuščios kalbos. Kiek žmonių tikisi įgyti Mano žodžius, bet Aš nekreipiu į juos dėmesio; kiek žmonių trokšta Mano gausos, bet Aš neduodu jiems nė trupučio; kiek žmonių nori pamatyti Mano veidą, tačiau Aš visada jį slepiu; kiek žmonių įdėmiai klausosi Mano balso, bet Aš užmerkiu akis ir atlošiu galvą, nesujaudintas jų „ilgesio“; kiek žmonių bijo Mano balso skambesio, bet Mano žodžiai visada „puola“; kiek žmonių siaubingai bijo išvysti Mano veidą, bet Aš tyčia pasirodau, kad juos parblokščiau. Žmonės niekada iš tiesų nematė Mano veido ir niekada iš tiesų negirdėjo Mano balso; taip yra todėl, kad jie iš tiesų Manęs nepažįsta. Nors Aš juos ir parblokščiau, nors jie ir paliktų Mane, nors Mano ranka juos ir baustų, jie vis tiek nežino, ar jų veiksmai ir elgesys iš tiesų atitinka Mano širdį, ir vis dar nežino, kam būtent Aš atskleidžiu Savo širdį. Nuo pat pasaulio sukūrimo niekas niekada iš tiesų Manęs nepažino ir nematė, ir nors šiandien įsikūnijau, jūs vis dar Manęs nepažįstate. Argi tai ne faktas? Ar esi bent kiek regėjęs Mano veiksmus ir būdą kūniškame pavidale?

Danguje yra vieta, kur Aš prigulu; po dangumi yra vieta, kur Aš ilsiuosi. Turiu kur gyventi ir turiu laiką Savo galioms parodyti. Jei nebūčiau žemėje, jei nesislėpčiau kūniškame pavidale ir nebūčiau nuolankus ir pasislėpęs, argi dangus ir žemė nebūtų jau seniai pasikeitę? Argi jūs, Mano žmonės, nebūtumėte jau seniai Mano „paimti ir panaudoti“? Tačiau Mano veiksmuose yra išminties, ir nors puikiai suvokiu žmonių apgaulingumą, neseku jų pavyzdžiu, o duodu jiems kai ką mainais. Mano išmintis dvasiniame pasaulyje yra neišsemiama, o Mano išmintis kūniškame pavidale – amžina. Argi ne būtent šią akimirką atsiskleidžia Mano darbai? Daug kartų atleidau žmonėms ir dovanojau jų kaltes iki pat šios dienos, Karalystės amžiuje. Ar tikrai galėčiau dar ilgiau atidėti Savo laiką? Nors buvau kiek gailestingesnis „trapiems“ žmonėms, argi užbaigęs Savo darbą dar galėčiau atlikti senąjį darbą ir taip trikdyti Savo Paties darbą? Argi sąmoningai leisčiau Šėtonui Mane kaltinti? Nereikalauju iš žmonių nieko kito, tik to, kad jie priimtų tikrąją Mano žodžių tikrovę ir pirminę jų prasmę. Nors Mano žodžiai paprasti, savo esme jie sudėtingi, nes jūs esate pernelyg maži ir pernelyg nejautrūs. Kai būdamas kūniškame pavidale tiesiogiai atskleidžiu Savo slėpinius ir padarau Savo ketinimus akivaizdžius, jūs nesuprantate; jūs tik girdite Mano žodžių skambesį, bet nesuvokiate jų prasmės. Mano širdis kupina gilaus sielvarto. Nors esu kūniškame pavidale, negaliu jame atlikti Savo tarnystės darbo.

Kas iš Mano žodžių ir veiksmų pažino Mano darbus kūniškame pavidale? Jei atskleidžiu Savo slėpinius raštu ar išsakau juos žodžiu, visi žmonės netenka žado; jie tylėdami užmerkia akis. Kodėl žmonėms nesuprantama tai, ką sakau? Kodėl Mano žodžiai jiems tokie neperprantami? Kodėl jie tokie akli Mano darbams? Kas gali Mane pamatyti ir niekada nepamiršti? Kas iš jų gali išgirsti Mano balsą ir nepraleisti jo pro ausis? Kas gali suvokti Mano ketinimus ir patenkinti Mano širdį? Gyvenu ir veikiu tarp žmonių, kad patirčiau žmogaus gyvenimą; nors jaučiau, kad visa, ką sukūriau žmonijai, buvo gera, nesimėgauju gyvenimu tarp žmonių ir nesidžiaugiu žmonių pasaulio palaiminimais. Neatstumiu žmonių, bet ir nesu prie jų prisirišęs, nes žmonės Manęs nepažįsta. Jiems sunku tamsoje matyti Mano veidą; tarp viso to triukšmo jiems sunku išgirsti Mano balsą ir jie negali suprasti, ką Aš sakau. Taigi viskuo, ką darote, išoriškai Man paklūstate, bet savo širdyse maištaujate prieš Mane. Galima sakyti, kad tokia yra visos žmonijos senoji prigimtis. Kas yra išimtis? Kas nėra Mano baudimo objektas? Tačiau kas gyvena nepatirdamas Mano pakantumo? Jei Mano rūstybė sunaikintų visus žmones, kokią reikšmę turėtų tai, kad sukūriau dangų ir žemę? Kadaise perspėjau daugybę žmonių, raginau daugelį žmonių ir viešai teisiau daugelį žmonių – argi tai nėra daug geriau nei tiesiog sunaikinti žmones? Mano tikslas yra ne pasmerkti žmones mirčiai, o pasiekti, kad per Mano teismą jie pažintų visus Mano darbus. Kai pakilsite iš bedugnės – tai yra, kai „pabėgsite“ nuo Mano teismo, – visi jūsų asmeniniai sumetimai ir planai išnyks ir visi pasiryš Mane patenkinti. Ar taip nebūsiu pasiekęs Savo tikslo?

1992 m. kovo 1 d.