Priedas: 1 skyrius
Tai, ką prašau jūsų daryti, nėra neaiški ir tuščia teorija, apie kurią kalbu, nėra ir tai, ko žmogaus protas negalėtų įsivaizduoti ar žmogaus kūnui būtų neįmanoma įgyvendinti. Kas Mano namuose geba būti visiškai atsidavęs? Ir kas Mano karalystėje gali atiduoti viską, ką turi? Jei Mano ketinimai nebūtų tapę akivaizdūs, ar tikrai galėtumėte patenkinti Mano širdį, keldami sau reikalavimus? Niekas niekada nesuprato Mano širdies ir niekas niekada neįžvelgė Mano ketinimų. Kas kada nors matė Mano veidą ar girdėjo Mano balsą? Ar Petras? Ar Paulius? Ar Jonas? Ar Jokūbas? Ką Aš kada nors apvilkau, užvaldžiau ar panaudojau? Nors pirmą kartą įsikūnijau dieviškume, kūnas, kuriuo apsivilkau, nepažino žmogaus kančių, nes nebuvau įsikūnijęs konkrečiu pavidalu, todėl negalima sakyti, kad tas kūnas visiškai vykdė Mano valią. Tik tada, kai Mano dieviškumas normaliu žmogiškumu pasižyminčiame asmenyje gali be kliūčių ar trukdžių daryti tai, ką daryčiau Aš, ir kalbėti tai, ką kalbėčiau Aš, galima sakyti, kad Mano valia vykdoma kūniškame pavidale. Kadangi Mano normalus žmogiškumas gali pridengti Mano dieviškumą, taip pasiekiamas Mano tikslas būti nuolankiam ir pasislėpusiam. Tame etape, kai dirbu kūniškame pavidale, nors dieviškumas veikia tiesiogiai, žmonėms nelengva pamatyti tokius veiksmus vien dėl normaliam žmogiškumui būdingo gyvenimo ir veiksmų. Šis įsikūnijęs kūnas negali pasninkauti 40 dienų, kaip pirmasis, bet dirba ir kalba normaliai; nors atskleidžiu slėpinius, Aš esu labai normalus; nėra taip, kaip žmonės įsivaizduoja – Mano balsas nėra lyg griaustinis, Mano veidas nežėri šviesa, o Man einant dangūs nedreba. Jei taip būtų, tame nebūtų Mano išminties ir būtų neįmanoma sugėdinti bei nugalėti Šėtono.
Kai atskleidžiu Savo dieviškumą iš už jį pridengiančio normalaus žmogiškumo, įgyju visą šlovę, Mano didis darbas būna atliktas ir niekas nebekelia jokių sunkumų. Taip yra todėl, kad pagrindinis Mano įsikūnijimo tikslas – leisti visiems, kurie tiki Mane, išvysti Mano dieviškumo darbus kūniškame pavidale ir pamatyti Patį veikiantį Dievą, taip išstumti iš žmonių širdžių nematomą ir neapčiuopiamą dievą. Kadangi valgau, rengiuosi, miegu, gyvenu ir elgiuosi kaip normalus žmogus, kadangi kalbu ir juokiuosi kaip normalus žmogus ir turiu normalaus žmogaus poreikių, kartu turėdamas ir visiško dieviškumo esmę, esu vadinamas „veikiančiu Dievu“. Tai nėra abstraktu ir tai lengva suprasti; iš to galima matyti, kurioje dalyje glūdi Mano darbo esmė ir kuriam darbo etapui skiriu daugiausia dėmesio. Pagrindinis Mano įsikūnijimo tikslas – per normalų žmogiškumą atskleisti Savo dieviškumą. Nesunku pastebėti, kad Mano darbo centras yra antrojoje teismo laiko dalyje.
Manyje niekada nebuvo nei žmogiško gyvenimo, nei žmogiškumo dvelksmo. Žmogiškas gyvenimas niekada neužėmė Manyje vietos ir niekada neslopino Mano dieviškumo atskleidimo. Taigi, kuo labiau esu Tas, kuris danguje išreiškia Savo balsą ir Savo Dvasios ketinimus, tuo labiau galiu sugėdinti Šėtoną ir tuo geriau galiu vykdyti Savo valią normaliame žmogiškume. Vien tai jau nugalėjo Šėtoną; Šėtonas jau visiškai sugėdintas. Nors esu pasislėpęs, tai netrukdo Mano dieviškumo ištaroms ir veiksmams – to pakanka parodyti, kad nugalėjau ir įgijau visą šlovę. Kadangi Mano darbas kūniškame pavidale vyksta be kliūčių ir veikiantis Dievas dabar turi vietą žmonių širdyse ir jose įleido šaknis, tai visiškai įrodo, kad Aš nugalėjau Šėtoną. O kadangi Šėtonas nebegali nieko daugiau padaryti tarp žmonių ir kadangi sunku įdiegti Šėtono kalibrą žmogaus kūne, Mano valia įgyvendinama be kliūčių. Savo darbu pirmiausia siekiu, kad visi žmonės išvystų Mano nuostabius darbus ir pamatytų tikrąjį Mano veidą: Aš nesu nepasiekiamas, nestūksau danguje ir nesu be atvaizdo ir pavidalo. Nesu nematomas kaip oras, nesu ir tarsi plaukiantis debesis, kurį lengva nupūsti; priešingai, nors gyvenu tarp žmonių ir patiriu žmonių pasaulio saldumą bei kartumą, Mano kūnas iš esmės skiriasi nuo žmogaus kūno. Daugumai žmonių sunku su Manimi bendrauti, tačiau dauguma ir trokšta su Manimi bendrauti. Atrodo, tarsi įsikūnijusiame Dieve slypėtų didžiuliai, neįmenami slėpiniai. Dėl tiesioginio dieviškumo atskleidimo ir dėl jį pridengiančios žmogiškos išvaizdos žmonės pagarbiai laikosi nuo Manęs atokiau, tikėdami, kad Aš esu gailestingas ir mylintis Dievas, bet kartu bijodami Mano didybės ir rūstybės. Todėl širdyje jie trokšta nuoširdžiai su Manimi pasikalbėti, bet negali padaryti to, ko trokšta – širdis trokšta, tačiau jėgų nepakanka. Tokia yra visų šiomis aplinkybėmis atsidūrusių žmonių būsena. Kuo labiau žmonėms būdinga tokia būsena, tuo aiškiau tai rodo, kad atsiskleidžia įvairūs Mano būdo aspektai, ir taip pasiekiamas tikslas, kad žmonės pažintų Dievą. Tačiau tai antraeilis dalykas; svarbiausia, kad iš Mano kūno veiksmų žmonės pažintų Mano nuostabius darbus ir taip pažintų Dievo esmę: Aš nesu, kaip žmonės įsivaizduoja, nenormalus ir antgamtinis; priešingai, Aš esu veikiantis Dievas, kuris visais atžvilgiais yra normalus. Išnyksta vieta, kurią „Aš“ užimu žmonių sampratose, ir taip žmonės pažįsta Mane tikrovėje. Tik tada užimu Savo tikrąją vietą žmonių mintyse.
Visų žmonių akivaizdoje ne tik niekada nesu padaręs nieko antgamtinio, kas būtų laikoma vertingu dalyku, bet ir esu itin paprastas ir normalus; sąmoningai neleidžiu žmonėms Mano įsikūnijusiame kūne pamatyti nieko, kas bent kiek rodytų Dievą. Tačiau Mano žodžiai visiškai užkariauja žmones, ir taip jie pasiduoda Mano liudijimui. Tik taip, visiškai tikėdami, kad Dievas iš tiesų egzistuoja, žmonės be dvejonių ima pažinti Mane kūniškame pavidale. Taip žmonės vis tikriau ir aiškiau Mane pažįsta. Šiame pažinime nėra nė menkiausios jų gero elgesio priemaišos, jis yra vien tik tiesioginio Mano dieviškumo veikimo rezultatas, leidžiantis žmonėms geriau pažinti Mano dieviškumą, nes tik dieviškumas yra tikrasis Dievo veidas ir prigimtinė Dievo savybė. Žmonės turėtų tai matyti. Noriu, kad žodžiai, darbai ir veiksmai būtų dieviškume. Man nerūpi žodžiai ir veiksmai žmogiškume. Mano tikslas – gyventi ir veikti dieviškume. Nenoriu įleisti šaknų ir sudygti žmogiškume, nenoriu ir apsigyventi žmogiškume. Ar suprantate, ką sakau? Nors esu svečias žmogiškume, to nenoriu; veikiu visiškame dieviškume ir tik taip žmonės gali geriau suprasti tikrąjį Mano veidą.
