9 skyrius
Žmonių vaizduotėje Dievas juk yra Dievas, o žmonės yra žmonės: Dievas nekalba žmonių kalba, o žmonės negali kalbėti Dievo kalba. Dievui patenkinti žmonių Jam keliamus reikalavimus – vieni niekai, o tai, ko Dievas reikalauja iš žmonių, pranoksta tai, ką jie gali pasiekti ar net drįsta įsivaizduoti. Tačiau iš tiesų yra visiškai priešingai: Dievas iš žmonių prašo tik „0,1 procento“. Tai ne tik visus labai nustebina, bet ir labai glumina, tarsi jie visi būtų visiškai pasimetę. Tik dėl Dievo apšvietimo ir malonės žmonės šiek tiek suprato Dievo ketinimus. Tačiau kovo 1 dieną visi žmonės vėl sutriko ir kasėsi pakaušius; Dievas paprašė, kad Jo žmonės būtų tarsi žėrintis sniegas, o ne plaukiantys debesys. Tad ką reiškia šis „sniegas“? O ką reiškia „plaukiantys debesys“? Čia Dievas tyčia nepasako, ką šie žodžiai reiškia, bet leidžia visiems žmonėms paskęsti sumaišties rūke, todėl jie ieško su dar didesniu tikėjimu. Kadangi tai konkretus Dievo žmonėms keliamas reikalavimas, o ne kas kita, visi žmonės nejučia skiria daugiau laiko šiems sunkiai perprantamiems žodžiams apmąstyti. Todėl jų galvose kyla įvairių minčių, prieš akis šmėkščioja plevenančios snaigės, o mintyse iškart iškyla danguje plaukiantys debesys. Tad kodėl Dievas prašo Jo žmonių būti sniegu, o ne plaukiančiais debesimis? Kokia tikroji to prasmė? Ką konkrečiai šie žodžiai reiškia? „Sniegas“ ne tik puošia gamtą, bet ir yra naudingas dirbamai žemei; jis puikiai tinka bakterijų naikinimui ir dezinfekcijai. Gausiai pasnigus, visas bakterijas užkloja žėrintis sniegas ir visa apylinkė iš karto prisipildo gyvybės. Taip pat Dievo žmonės turi ne tik pažinti įsikūnijusį Dievą, bet ir tramdyti savo kūnus, remdamiesi tuo, kad Dievas įsikūnijo; taip jie savo gyvenimu išreikš normalų žmogiškumą. Šitaip sniegas puošia gamtą; galiausiai Dievo žmonių branda padarys galą milžiniškam ugniaspalviam slibinui, įkurs Dievo karalystę žemėje, pašlovins ir skelbs šventą Dievo vardą, kad visa karalystė žemėje būtų kupina Dievo teisumo, skleistų Jo spindesį ir žėrėtų Jo šlovinga šviesa. Visur atsivers ramybės ir pasitenkinimo, laimės ir pilnatvės bei nuolat atsinaujinančio grožio vaizdai. Įvairūs šiuo metu egzistuojantys marai – tai šėtoniškų sugedusių būdų užkratai, tokie kaip neteisumas, suktumas ir apgaulingumas, pikti troškimai ir panašiai – bus visiškai išnaikinti ir taip atsinaujins tiek dangus, tiek žemė. Tokia yra tikroji žodžių „gausiai pasnigus“ prasmė. Tie, kurie yra plaukiantys debesys, panašūs į Dievo minimus žmones, kurie seka paskui minią; vos tik pasitaikys Šėtono gundymų ar Dievo išbandymų, jie tuoj pat nuplauks ir jų nebeliks. Neliks net jų turinio – jis jau seniai bus išnykęs. Jei žmonės yra plaukiantys debesys, jie ne tik nepajėgia savo gyvenimu išreikšti Dievo atvaizdo, bet ir užtraukia gėdą Jo vardui, nes tokiems žmonėms bet kada ir bet kur gresia pavojus būti pagrobtiems, jie yra maistas, kurį suryja Šėtonas, o kai Šėtonas juos pagrobs, jie išduos Dievą ir tarnaus Šėtonui. Tai akivaizdžiai užtraukia gėdą Dievo vardui ir Dievas tuo labiausiai piktinasi; tokie žmonės yra Dievo priešai. Taigi jie neturi nei normalių žmonių esmės, nei jokios praktinės vertės. Būtent todėl Dievas kelia tokius reikalavimus Savo žmonėms. Tačiau šį tą iš šių žodžių supratę, žmonės nebežino, ką daryti toliau, nes Dievas ima kalbėti apie Save Patį ir dėl to jie atsiduria keblioje padėtyje: „Taip yra todėl, kad Aš esu kilęs iš šventosios žemės ir nesu kaip lotosas, kuris turi tik vardą, bet neturi esmės, nes jis kilęs iš dumblo, o ne iš šventosios žemės.“ Kodėl, išsakęs Savo reikalavimus Savo žmonėms, Dievas apibūdina Savo Paties gimimą? Ar gali būti, kad tarp jų yra ryšys? Iš tiesų juos sieja vidinis ryšys; jei jo nebūtų, Dievas žmonėms apie tai tiek daug nekalbėtų. Tarp žalių lapų lotosas švelniame vėjelyje linguoja pirmyn ir atgal. Jis džiugina akį ir yra labai branginamas. Žmonės tiesiog negali juo atsigėrėti ir nekantrauja nuplaukti nusiskinti lotoso žiedą, kad galėtų jį apžiūrėti iš arčiau. Tačiau Dievas sako, kad lotosas kilęs iš dumblo ir turi tik vardą, bet neturi esmės; atrodo, kad Dievas lotoso nevertina, o Jo žodžiai aiškiai rodo, jog Jis jaučia jam tam tikrą pasišlykštėjimą. Per daugelį metų daugybė žmonių negailėjo lotosams pagyrų už tai, kad jie išauga iš dumblo nesusitepę, netgi gyrė juos kaip beveik neprilygstamus ir neapsakomai nuostabius. Tačiau Dievo akyse lotosai beverčiai. Būtent tai ir skiria Dievą nuo žmonių. Taigi matyti, kad skirtumas tarp Dievo ir žmonių yra toks didžiulis kaip atstumas tarp dangaus skliauto ir paties žemės pamato. Kadangi lotosas kilęs iš dumblo, visos jam reikalingos maistinės medžiagos taip pat gaunamos iš ten. Lotosas tiesiog sugeba užsimaskuoti ir pasipuošti, taip tapdamas tikra atgaiva akims. Daugelis žmonių mato tik gražią lotoso išorę, bet niekas nemato, kad viduje slypinti gyvybė purvina ir nešvari. Todėl Dievas sako, kad jis turi tik vardą, bet neturi esmės – ir tai visiškai teisinga ir tikra. Argi šiandieniniai Dievo žmonės nėra kaip tik tokie? Jų paklusnumas Dievui ir tikėjimas Dievu tėra paviršutiniški. Dievo akivaizdoje jie pataikauja ir puikuojasi, kad Jis būtų jais patenkintas; tačiau viduje jie nešiojasi šėtoniškus sugedusius būdus, o jų pilvai pilni netyrumų. Štai kodėl Dievas užduoda žmonėms klausimus, ar jų ištikimybė Dievui suteršta netyrumais, ar ji tyra ir kyla iš visos širdies. Būdami tarnais, daugelis žmonių lūpomis šlovino Dievą, bet širdyse Jį keikė. Žodžiais jie paklusdavo Dievui, bet širdyse prieš Jį maištavo. Lūpomis jie tarė negatyvius žodžius, o širdyse slapta priešinosi Dievui. Buvo net tokių, kurių veiksmai buvo suderinti: jie laidė nešvankybes ir gestikuliavo rankomis, visiškai pasileidę, ryškiai ir tikroviškai rodydami tikrąjį milžiniško ugniaspalvio slibino veidą. Tokie žmonės iš tiesų verti būti vadinami milžiniško ugniaspalvio slibino palikuonimis. Tačiau šiandien jie užima ištikimų tarnų vietą ir elgiasi taip, tarsi būtų ištikimi Dievo žmonės – kokia begėdystė! Vis dėlto tai nestebina; jie kilę iš dumblo, todėl neišvengiamai parodo savo tikrąjį veidą. Kadangi Dievas yra šventas ir tyras, tikras ir realus, Jo kūnas kilęs iš Dvasios. Tai neabejotina ir nepaneigiama. Jo kūnas gali ne tik liudyti apie Patį Dievą, bet ir visiškai vadovautis Dievo valia. Tai viena Dievo esmės pusė. Tai, kad kūnas kilęs iš atvaizdą turinčios Dvasios, reiškia, jog kūnas, kuriuo apsivelka Dvasia, iš esmės skiriasi nuo žmonių kūno, ir šis skirtumas pirmiausia slypi jų dvasioje. „Atvaizdą turinti Dvasia“ reiškia, kad normalaus žmogiškumo apgaubtas dieviškumas gali normaliai dirbti iš vidaus. Tai nėra nė kiek antgamtiška ir to neriboja žmogiškumas. „Dvasios atvaizdas“ reiškia visišką dieviškumą, kurio neriboja žmogiškumas. Todėl įgimtas Dievo būdas ir tikrasis atvaizdas gali būti visiškai išreikšti gyvenimu įsikūnijusiame kūne, kuris yra ne tik normalus ir pastovus, bet ir pasižymi didybe bei rūstybe. Pirmasis įsikūnijęs kūnas galėjo tik parodyti žmonių sampratose esantį Dievą; tai yra Jis galėjo tik daryti ženklus ir stebuklus bei skelbti pranašystes. Todėl Jis Savo gyvenimu nevisiškai išreiškė Dievo praktiškumą ir dėl to nebuvo atvaizdą turinčios Dvasios įsikūnijimas; tiesiogiai reiškėsi tik dieviškumas. Be to, kadangi Jis pranoko normalų žmogiškumą, Jis nebuvo vadinamas Pačiu veikiančiu Dievu visa to žodžio prasme, bet turėjo šiokį tokį danguje esančio neaiškaus Dievo atspalvį; Jis buvo žmonių sampratose esantis Dievas. Toks yra esminis skirtumas tarp abiejų įsikūnijusių kūnų.
Iš aukščiausio visatos taško Dievas stebi kiekvieną žmonijos veiksmą ir visa, ką žmonės sako bei daro. Jis netgi visiškai aiškiai mato kiekvieną jų mintį ir idėją, nepraleisdamas nė menkiausio dalyko; todėl Jo žodžiai sminga tiesiai žmonėms į širdis ir vienu dūriu tiksliai bei neklystamai pataiko į tai, ką jie galvoja. „Nors žmonės „pažįsta“ Mano Dvasią, jie vis tiek nusikalsta Mano Dvasiai. Mano žodžiai apnuogina visų žmonių bjaurius veidus, taip pat jų mintis ir idėjas, todėl Mano ištyrimo metu visi žemėje parpuola.“ Iš to akivaizdu, kad nors Dievo reikalavimai žmonijai nėra labai dideli, žmonės vis tiek nepajėgia ištverti Dievo Dvasios ištyrimo. „Nors jie ir parpuola, jų širdys nedrįsta toli nuo Manęs nuklysti. Kuri iš sutvertų būtybių dėl Mano darbų nepajunta „meilės“ Man?“ Iš to dar aiškiau matyti visa Dievo išmintis ir visagalybė, todėl Jis aiškiai nurodo visa, ką Dievo žmonės galvojo būdami tarnai: po „sandorio“, pasibaigusio „nesėkme“, jų galvose buvę „šimtai tūkstančių“ ar „milijonai“ virto niekais. Tačiau dėl Dievo administracinių įsakymų, Dievo didybės ir rūstybės, nors ir nuleidę galvas iš nusiminimo, jie vis tiek tarnavo Dievui būdami negatyvioje būsenoje, o visa, ką anksčiau įgyvendindavo praktikoje, tapo vien tuščiomis kalbomis, kurių jie visiškai nebeėmė į širdį. Vietoj to, vadovaudamiesi savo norais ir ieškodami jaudulio, jie užsiėmė tuo, kas juos pačius ir visus kitus darė „laimingus“, kad prastumtų ir tuščiai praleistų laiką. … Būtent tai iš tikrųjų vyko tarp žmonių. Todėl Dievas atsiveria žmonijai ir sako: „Kieno širdyje dėl Mano žodžių nekyla „ilgesys“? Kam dėl Mano meilės nekyla prisirišimo jausmų?“ Tiesą sakant, visi žmonės nori priimti Dievo žodžius ir tarp jų nėra nė vieno, kuriam nepatiktų skaityti Dievo žodžių; tiesiog jie nepajėgia įgyvendinti Dievo žodžių praktikoje, nes jiems trukdo jų prigimtis. Perskaitę Dievo žodžius, daugelis žmonių negali nuo jų atsiplėšti, o jų širdyse kyla meilė Dievui. Todėl Dievas vėl prakeikia Šėtoną, dar kartą apnuogindamas jo bjaurų veidą. „Šis laikmetis, kai Šėtonas siautėja ir savivaliauja lyg pamišęs“ yra kaip tik tas laikmetis, kai Dievas oficialiai pradeda Savo didį darbą žemėje. Toliau Jis pradeda pasaulio sunaikinimo darbą. Kitaip tariant, kuo labiau siautėja Šėtonas, tuo greičiau ateis Dievo diena. Taigi kuo daugiau Dievas kalba apie Šėtono siautėjimą, tuo labiau artėja diena, kai Dievas sunaikins pasaulį. Toks yra Dievo pareiškimas Šėtonui.
Kodėl Dievas ne kartą sakė: „…be to, „Man už nugaros“ kiekvienas užsiima tais „pagirtinais“ nešvariais darbeliais. Ar manai, kad kūnas, kuriuo apsivelku, nieko nežino apie tavo veiksmus, elgesį ir žodžius?“ Jis tai sakė ne vieną ir ne du kartus. Kodėl? Kai Dievas žmones paguodžia ir jie suvokia Dievo sielvartą dėl žmonijos, jiems pasidaro lengva pamiršti tai, kas liko praeityje, ir veržtis pirmyn. Vis dėlto Dievas nė kiek neatleidžia žmonėms vadžių, bet kiekviename žingsnyje atidžiai seka jų mintis. Todėl Jis nuolat ragina žmones pažinti save, liautis palaidūniškai elgtis, daugiau nebeužsiimti tokiais pagirtinais nešvariais darbeliais ir niekada daugiau nebeapgaudinėti kūniškame pavidale esančio Dievo. Nors žmonių prigimtis nesikeičia, vis dėlto naudinga jiems tai priminti dar kelis kartus. Po to Dievas kalba iš žmogaus perspektyvos, kad atskleistų jų širdyse glūdinčius slėpinius: „Daugelį metų kenčiau vėją ir lietų bei patyriau žmonių pasaulio kartėlį; tačiau, geriau pagalvojus, jokios kančios negali priversti kūniškų žmonių nusivilti Manimi, juo labiau joks saldumas negali priversti jų atšalti, nusiminti ar Mane palikti. Ar jų meilė Man iš tiesų apsiriboja tuo, kad nėra nei kartėlio, nei saldumo?“ „Viskas po saule yra tuštybė.“ Šie žodžiai iš tiesų turi vidinę prasmę. Taigi Dievas sako, kad niekas negali priversti žmonių Juo nusivilti ar atšalti Jo atžvilgiu. Jei žmonės nemyli Dievo, jiems būtų geriau mirti; jei jie nemyli Dievo, jų kančios bergždžios, o palaiminimai, kuriais jie mėgaujasi, yra tušti ir prisideda prie jų nuodėmių. Kadangi nė vienas žmogus iš tiesų nemyli Dievo, Jis sako: „Ar jų meilė Man iš tiesų apsiriboja tuo, kad nėra nei kartėlio, nei saldumo?“ Argi tarp pasaulio žmonių galėtų būti kas nors, kas gyventų be kartėlio ir saldumo? Dievas nuolat kartoja: „Nė vienas žmogus niekada iš tiesų nematė Mano veido ir niekada iš tiesų negirdėjo Mano balso, nes iš tiesų Manęs nepažįsta.“ Dievas sako, kad žmonės iš tiesų Jo nepažįsta, tačiau kodėl Jis prašo, kad žmonės Jį pažintų? Argi tai ne prieštaravimas? Kiekvienu Dievo žodžiu siekiama konkretaus tikslo. Dėl žmonių nejautrumo Dievas taiko principą, pagal kurį su žmonėmis atlieka 100 % Savo darbo, kad galiausiai užimtų 0,1 procento kiekvieno jų širdies. Taip Dievas dirba ir taip turi dirbti, kad pasiektų Savo tikslus. Būtent tai ir yra Dievo žodžių išmintis. Ar tai suvokėte?
Dievas sako: „Kai būdamas kūniškame pavidale tiesiogiai atskleidžiu Savo slėpinius ir padarau Savo ketinimus akivaizdžius, jūs nesuprantate; jūs tik girdite Mano žodžių skambesį, bet nesuvokiate jų prasmės. Mano širdis kupina gilaus sielvarto. Nors esu kūniškame pavidale, negaliu jame atlikti Savo tarnystės darbo.“ Viena vertus, dėl žmonių nejautrumo šie žodžiai skatina juos imtis iniciatyvos bendradarbiauti su Dievu; kita vertus, Dievas atskleidžia tikrąjį Savo dieviškumo veidą kūniškame pavidale. Kadangi žmonių dvasinis ūgis pernelyg menkas, tuo laikotarpiu, kai Dievas yra kūniškame pavidale, dieviškumas pasireiškia tik tiek, kiek jie pajėgia priimti. Šiame darbo žingsnyje dauguma žmonių vis dar nepajėgia jo visiškai priimti, ir tai pakankamai aiškiai rodo, kokie jie neimlūs. Todėl šio darbo metu dieviškumas neatlieka visos savo pirminės funkcijos; jis atlieka tik nedidelę jos dalį. Tai rodo, kad būsimame darbe dieviškumas palaipsniui pasireikš pagal tai, kiek žmonija bus atsigavusi. Tačiau dieviškumas neauga palaipsniui; įsikūnijęs Dievas jį turi iš prigimties, ir tuo jis skiriasi nuo žmonių dvasinio ūgio.
Kurdamas žmones, Dievas turėjo tikslą, o jų sukūrimas – prasmę, todėl Jis sakė: „Jei Mano rūstybė sunaikintų visus žmones, kokią reikšmę turėtų tai, kad sukūriau dangų ir žemę?“ Žmonėms sugedus, Dievas sumanė dalį jų įgyti Savo džiaugsmui; Jis neketino nei sunaikinti visų žmonių, nei iškart jų pašalinti dėl menkiausio Dievo administracinių įsakymų pažeidimo. Tai nėra Dievo ketinimas; kaip Dievas sakė, tai būtų beprasmiška. Būtent dėl šio „beprasmiškumo“ išryškėja Dievo išmintis. Dievas įvairiais būdais kalba ir dirba, kad visus žmones baustų, teistų ir sukeltų jiems sukrėtimą, galiausiai atrinkdamas tuos, kurie iš tiesų Jį myli – argi tai nėra dar prasmingiau? Būtent taip atsiskleidžia Dievo darbai, todėl žmonių sukūrimas įgyja dar daugiau prasmės. Taigi dauguma Dievo žodžių tėra savotiškas įspėjamasis šūvis; tuo siekiama tikslo, ir būtent tai iš tikrųjų slypi už dalies Jo žodžių.
