4 skyrius

Kad visi žmonės, perėję iš negatyvumo į pozityvumą, neišpuiktų ir pernelyg neįsijaustų, paskutiniame Dievo ištaros skyriuje, Dievui išsakius aukščiausius reikalavimus Savo žmonėms – Dievui pranešus žmonėms apie Savo ketinimus šiame Savo valdymo plano etape – Jis suteikia jiems galimybę apmąstyti Jo žodžius, kad padėtų jiems pasiryžti galiausiai patenkinti Dievo ketinimus. Kai žmonių būsenos yra pozityvios, Dievas iš karto pradeda jiems užduoti klausimus apie kitą šio dalyko pusę. Jis užduoda virtinę klausimų, kuriuos žmonėms sunku suprasti: „Ar jūsų meilė Man buvo suteršta netyrumu? Ar jūsų ištikimybė Man buvo tyra ir kilo iš visos širdies? Ar iš tiesų Mane pažinojote? Kiek vietos užėmiau jūsų širdyse?“ Ir taip toliau. Pirmoje šios pastraipos pusėje, išskyrus du priekaištus, visa kita sudaro vien klausimai. Vienas klausimas ypač – „Ar Mano ištaros palietė jūsų širdis?“ – yra labai taiklus. Jis iš tiesų paliečia slapčiausius dalykus žmonių širdžių gelmėse, priversdamas juos nesąmoningai savęs paklausti: „Ar iš tiesų esu ištikimas savo meile Dievui?“ Savo širdyse žmonės nesąmoningai prisimena ankstesnę tarnavimo patirtį: juos buvo užvaldęs atlaidumas sau, teisuoliškumas, susireikšminimas, pasitenkinimas savimi, pasitenkinimas ir išdidumas. Jie buvo tarsi didelė žuvis, pagauta tinklu – patekus į tinklą, jiems nebuvo lengva išsilaisvinti. Be to, jie dažnai elgėsi nevaržomai, daugybę kartų apgaudinėjo Dievo normalų žmogiškumą ir visuose savo darbuose pirmiausia žiūrėjo savęs. Prieš juos pavadinant „tarnais“, jie buvo tarsi ką tik gimęs tigriukas, kupinas entuziazmo. Nors šiek tiek dėmesio skyrė gyvybei, kartais jie tik veikdavo dėl akių; tarsi vergai su Dievu elgėsi atsainiai. Tuo metu, kai buvo atskleista, kad jie yra tarnai, jie buvo negatyvūs, atsiliko, buvo kupini sielvarto, skundėsi Dievu, nusiminę nuleido galvas ir taip toliau. Kiekvienas jų pačių nuostabių, jaudinančių istorijų žingsnis išlieka jų mintyse. Jiems net tampa sunku miegoti, o dienas jie leidžia apduję. Atrodo, kad Dievas juos pašalino antrą kartą, kad jie pateko į Hadą ir negali ištrūkti. Nors pirmoje pastraipoje Dievas tik uždavė kelis klausimus, kuriuos žmonėms sunku suprasti, atidžiai juos perskaičius matyti, kad Dievo tikslas nėra vien tam, kad juos užduotų; juose slypi gilesnė prasmė, kurią reikia išsamiau paaiškinti.

Kodėl Dievas kadaise sakė, kad šiandiena vis dėlto yra šiandiena ir, kadangi vakarykštė diena jau praėjo, nėra reikalo ilgėtis praeities, tačiau čia jau pirmame sakinyje Jis užduoda žmonėms klausimus ir verčia juos prisiminti praeitį? Pagalvokite: kodėl Dievas prašo žmonių nesiilgėti praeities, bet kartu ir ją prisiminti? Ar Dievo žodžiuose galėtų būti klaida? Ar šių žodžių šaltinis galėtų būti klaidingas? Žinoma, tie, kurie nekreipia dėmesio į Dievo žodžius, neužduotų tokių gilių klausimų. Tačiau kol kas apie tai kalbėti nereikia. Pirmiausia leiskite Man paaiškinti pirmąjį pirmiau pateiktą klausimą – tą „kodėl“. Žinoma, visi žino, kad Dievas yra sakęs, jog Jis nekalba tuščių žodžių. Kai žodžiai tariami iš Dievo lūpų, jie turi tikslą ir svarbą – tai paliečia klausimo esmę. Didžiausias žmonių trūkumas – jų nesugebėjimas pakeisti savo blogo elgesio ir jų senosios prigimties nepataisomumas. Kad visi žmonės nuodugniau ir tikroviškiau pažintų save, Dievas pirmiausia veda juos prisiminti praeitį, kad jie galėtų giliau save ištirti ir taip suprastų, jog nė vienas Dievo žodis nėra tuščias ir kad visi Dievo žodžiai skirtinguose žmonėse išsipildo skirtingu mastu. Anksčiau tai, kaip Dievas apgenėdavo žmones, padėjo jiems šiek tiek pažinti Dievą, o jų „nuoširdumas“ Dievui tapo šiek tiek tikresnis. Žmonėse ir jų širdyse žodis „Dievas“ užima 0,1 procento vietos. Tai, kad pavyko tiek pasiekti, rodo, jog Dievas atliko didžiulį išgelbėjimo darbą. Galima pagrįstai sakyti, kad šioje žmonių grupėje – grupėje, kurią išnaudoja milžiniškas ugniaspalvis slibinas ir kurią užėmė Šėtonas – Dievas pasiekė tiek, kad jie nedrįsta tiesiog daryti, ką panorėję. Taip yra todėl, kad Dievui neįmanoma užimti šimto procentų širdžių tų, kuriuos užėmė Šėtonas. Kad kitame žingsnyje žmonės geriau pažintų Dievą, Dievas palygina ankstesnių tarnų būseną su dabartinių Dievo žmonių būsena, taip sukurdamas aiškų kontrastą, dėl kurio žmonės jaučia didesnę gėdą. Kaip Dievas ir sakė, „neturite kur slėptis iš gėdos.“

Taigi, kodėl sakiau, kad Dievas užduoda klausimus ne vien tam, kad juos užduotų? Atidžiai perskaičius nuo pradžios iki galo, matyti, kad nors Dievo užduoti klausimai ir neatskleidė visko, jie visi susiję su žmonių ištikimybės Dievui ir Dievo pažinimo mastu; kitaip tariant, jie susiję su tikrosiomis žmonių būsenomis, kurios yra apgailėtinos ir apie kurias jiems sunku atvirai kalbėti. Iš to matyti, kad žmonių dvasinis ūgis pernelyg menkas, kad jų Dievo pažinimas pernelyg paviršutiniškas ir kad jų ištikimybėje Jam yra per daug netyrumo ir nešvaros. Kaip Dievas sakė, beveik visi žmonės stumia dienas, siekdami asmeninės naudos, ir yra čia tik dėl skaičiaus. Kai Dievas sako: „Ar iš tiesų tikite, kad nesate tinkami būti Mano žmonėmis?“, tikroji šių žodžių prasmė yra ta, kad tarp visų žmonių nėra nė vieno, tinkamo būti Dievo žmogumi. Tačiau, norėdamas pasiekti didesnį poveikį, Dievas taiko klausimų uždavimo metodą. Šis metodas kur kas veiksmingesnis už ankstesnius žodžius, kurie negailestingai puolė, kapojo ir žudė žmones, net persmeigdami jų širdis. Tarkime, Dievas būtų tiesiai pasakęs ką nors nuobodaus ir blankaus, pavyzdžiui: „Jūs nesate Man ištikimi, o jūsų ištikimybė suteršta, Aš visai neužimu absoliučios vietos jūsų širdyse…. Priversiu jus taip gėdytis, kad negalėsite parodyti savo veido, nes nė vienas iš jūsų nėra tinkamas būti Mano žmogumi.“ Galite palyginti šiuos du variantus – kurių turinys toks pats, bet tonas skiriasi – ir pastebėsite, kad klausiamasis tonas veiksmingesnis. Taigi išmintingasis Dievas pasitelkia pirmąjį toną, kuris rodo Jo kalbėjimo meistriškumą. Žmogui tai nepasiekiama, todėl nenuostabu, kad Dievas sakė: „Žmonės tėra indai, kuriuos Aš naudoju. Vienintelis skirtumas tarp jų yra tas, kad vieni yra menkaverčiai, o kiti – brangūs.“

Skaitant toliau, Dievo žodžiai eina vienas po kito, glaudžiai susiję, vos suteikdami žmonėms galimybę atsikvėpti, nes Dievas anaiptol negaili žmogaus. Kai žmonės jaučia didžiausią apgailestavimą, Dievas dar kartą juos įspėja: „Jei visiškai nesuvokiate anksčiau pateiktų klausimų, vien to pakanka parodyti, kad tiesiog stumiate dienas, siekdami asmeninės naudos, kad esate čia tik dėl skaičiaus ir Mano iš anksto paskirtu laiku tikrai būsite pašalinti bei antrą kartą nublokšti į bedugnę. Tai Mano įspėjamieji žodžiai ir kiekvieną, kuris į juos žiūri lengvabūdiškai, ištiks Mano teismas, o paskirtu laiku – nelaimė.“ Skaitydami tokius žodžius, žmonės negali neprisiminti, kaip pateko į bedugnę: Gresiant nelaimei, valdomi Dievo administracinių įsakymų, laukdami savo baigties, ilgą laiką jausdamiesi susirūpinę, prislėgti, neramūs, negalėdami niekam papasakoti apie liūdesį savo širdyse – palyginti su tuo, jiems atrodė, kad geriau jau būtų apvalytas jų kūnas…. Kai jų mintys pasiekia šią vietą, jie negali nepajusti sielvarto dūrio. Galvojant, kokie jie buvo anksčiau, kokie yra šiandien ir kokie bus rytoj, nerimas jų širdyse auga, jie nesąmoningai pradeda drebėti ir todėl dar labiau bijo Dievo administracinių įsakymų. Kai jiems topteli, kad terminas „Dievo žmonės“ irgi gali būti tik pasakymo būdas, džiaugsmas jų širdyse iš karto virsta nerimu. Dievas pasinaudoja jų mirtina yda, kad smogtų jiems, ir tuo metu Jis pradeda kitą Savo darbo žingsnį, nuolat dirgindamas žmonių nervus ir stiprindamas jų pojūtį, kad Dievo darbai nesuvokiami, kad Dievas nepasiekiamas, kad Dievas šventas ir nesuteptas ir kad jie nėra tinkami būti Dievo žmonėmis. Todėl jie dvigubai labiau stengiasi tobulėti, nedrįsdami atsilikti.

Toliau, kad žmonės pasimokytų, pažintų save, bijotų Dievo ir Jo baimintųsi, Dievas pradeda Savo naująjį planą: „Nuo pat kūrimo iki šios dienos daugelis žmonių maištavo prieš Mano žodžius, todėl Mano atkūrimo srovė juos paliko ir pašalino; galiausiai jų kūnai pražūva, o dvasios išmetamos į Hadą ir net šiandien jie vis dar patiria sunkią bausmę. Daugelis žmonių sekė Mano žodžiais, bet priešinosi Mano apšvietimui ir nušvitimui … o kai kurie….“ Tai tikri pavyzdžiai. Šiais žodžiais Dievas ne tik praktiškai įspėja visus Dievo žmones, kad jie pažintų Dievo darbus per amžius, bet ir netiesiogiai vaizduoja dalį to, kas vyksta dvasiniame pasaulyje. Tai leidžia žmonėms suprasti, kad jei jie maištaus prieš Dievą, nieko gero iš to nebus, jie taps amžinos gėdos ženklu, Šėtono įsikūnijimu ir Šėtono etalonu. Dievo širdyje šis prasmės aspektas yra antraeilis, nes nuo šių žodžių žmonės jau dreba ir nežino, ką daryti. Teigiama to pusė yra ta, kad drebėdami iš baimės žmonės kartu sužino ir kai kurias dvasinio pasaulio detales – tačiau tik kai kurias, todėl turiu šiek tiek paaiškinti. Pro dvasinio pasaulio vartus matyti, kad esama visokiausių dvasių. Tačiau vienos yra Hade, kitos – pragare, dar kitos – ugnies ežere, o kai kurios – bedugnėje. Čia turiu šį tą pridurti. Kalbant paviršutiniškai, šias dvasias galima skirstyti pagal vietą; tačiau, kalbant konkrečiai, per šį baudimą kai kurios tiesiogiai patiria Dievo baudimą, o kai kurios yra Šėtono, kurį Dievas pasitelkia, nelaisvėje. Tiksliau, jų baudimas skiriasi pagal jų aplinkybių sunkumą. Čia leiskite Man paaiškinti šiek tiek daugiau. Tie, kuriuos tiesiogiai baudžia Dievo ranka, neturi dvasios žemėje, vadinasi, jie neturi galimybės gimti iš naujo. Šėtono valdžioje esančios dvasios – priešai, apie kuriuos Dievas kalba sakydamas „tapo Mano priešais“ – yra susijusios su žemiškais reikalais. Visos įvairios blogosios dvasios žemėje yra Dievo priešai, Šėtono tarnai, o jų egzistavimo priežastis – tarnauti, kad galėtų būti Dievo darbų priešpriešomis. Taigi Dievas sako: „Šie žmonės ne tik pateko į Šėtono nelaisvę, bet ir tapo amžinais nusidėjėliais bei Mano priešais ir tiesiogiai Man priešinasi.“ Toliau Dievas pasako žmonėms, kokia baigtis laukia tokios dvasios: „Jie yra Mano teismo objektai, kai Mano rūstybė pasiekia viršūnę.“ Dievas taip pat paaiškina jų dabartines būsenas: „Šiandien jie tebėra akli, jie vis dar tūno tamsiuose požemiuose.“

Kad parodytų žmonėms Dievo žodžių teisingumą, Dievas kaip įrodymą pasitelkia tikrą pavyzdį (Pauliaus atvejį, apie kurį Jis kalba), kad Jo įspėjimas žmonėms paliktų gilesnį įspūdį. Kad žmonės to, kas sakoma apie Paulių, nelaikytų pasakojimu ir savęs nelaikytų stebėtojais – be to, kad nesigirtų prieš tūkstančius metų gyvenusių žmonių darbais, apie kuriuos sužinojo iš Dievo – Dievas nesutelkia dėmesio į tai, ką Paulius patyrė per visą savo gyvenimą. Vietoj to Dievas sutelkia dėmesį į tai, kokias pasekmes patyrė Paulius ir kokia baigtis jį ištiko, kodėl Paulius priešinosi Dievui ir kaip jį ištiko tokia baigtis. Dievas sutelkia dėmesį į tai, kaip galiausiai Jis kategoriškai paneigė nepagrįstas Pauliaus viltis ir tiesiogiai atskleidė Pauliaus būseną dvasiniame pasaulyje: „Dievas tiesiogiai baudžia Paulių.“ Kadangi žmonės yra nejautrūs ir nesugeba nieko suvokti iš Dievo žodžių, Dievas prideda paaiškinimą (kitą ištaros dalį) ir pradeda kalbėti apie klausimą, susijusį su kitu aspektu: „Kiekvienas, kuris Man priešinasi (priešindamasis ne tik Mano kūnui, bet, dar svarbiau, Mano žodžiams ir Mano Dvasiai – tai yra, Mano dieviškumui), savo kūne patiria Mano teismą.“ Nors, žvelgiant paviršutiniškai, šie žodžiai atrodo nesusiję su pirmiau pateiktais ir tarp jų, regis, nėra jokio ryšio, nesijaudinkite: Dievas turi Savus tikslus. Paprasti žodžiai „pirmiau pateiktas pavyzdys įrodo, kad“ organiškai sujungia du iš pažiūros nesusijusius klausimus – būtent tai ir yra Dievo žodžių išradingumas. Taigi žmonės apšviečiami per pasakojimą apie Paulių ir todėl dėl ankstesnio bei tolesnio teksto ryšio, pasimokę iš Pauliaus, jie dar labiau siekia pažinti Dievą, o būtent tokį poveikį Dievas norėjo pasiekti sakydamas tuos žodžius. Toliau Dievas išsako žodžius, kurie suteikia pagalbos ir apšvietimo žmonių įžengimui į gyvenimą. Man nereikia apie tai kalbėti; pajusi, kad šiuos dalykus lengva suprasti. Tačiau turiu paaiškinti šiuos Dievo žodžius: „Kai dirbau Savo normaliame žmogiškume, dauguma žmonių ‘priešinosi’ Mano rūstybei ir didybei ir šiek tiek pažino Mano išmintį bei būdą. Šiandien kalbu ir veikiu tiesiogiai Savo dieviškume ir vis dar yra žmonių, kurie savo akimis išvys Mano rūstybę ir teismą; be to, pagrindinis antrosios teismo laiko dalies darbas – leisti visiems Mano žmonėms tiesiogiai pažinti Mano darbus, kuriuos atlieku kūniškame pavidale, ir jums visiems tiesiogiai išvysti Mano būdą.“ Šie keli žodžiai užbaigia Dievo darbą normaliame žmogiškume ir oficialiai pradeda antrąją Dievo darbo teismo laiku dalį, atliekamą dieviškume, bei pranašauja grupės žmonių baigtį. Čia verta paaiškinti, kad Dievas nepasakė žmonėms, jog tai antroji teismo laiko dalis, kai jie tapo Dievo žmonėmis. Vietoj to Jis tik tada paaiškina, kad tai antroji teismo laiko dalis, kai jau būna pranešęs žmonėms apie Dievo ketinimus šiuo laikotarpiu, tikslus, kuriuos Dievas nori tuo metu pasiekti, ir paskutinį Dievo darbo žemėje žingsnį. Savaime suprantama, tame taip pat yra Dievo išmintis. Kai žmonės ką tik pakyla iš ligos patalo, vienintelis jiems rūpimas dalykas – ar jie mirs, ar ne, arba ar jų liga gali būti pašalinta iš jų kūno, ar ne. Jie nekreipia dėmesio į tai, ar priaugs svorio, ar apsirengs tinkamais drabužiais. Taigi tik tada, kai žmonės visiškai tiki esantys Dievo žmonėmis, Dievas žingsnis po žingsnio kalba apie Savo reikalavimus ir pasako žmonėms, koks laikas dabar yra. Taip yra todėl, kad tik po kelių sveikimo dienų žmonės pradeda turėti jėgų domėtis Dievo valdymo žingsniais, todėl tai tinkamiausias laikas jiems tai pasakyti. Tik supratę žmonės pradeda analizuoti: kadangi tai antroji teismo laiko dalis, Dievo reikalavimai tapo griežtesni, o aš tapau vienu iš Dievo žmonių. Taip analizuoti teisinga ir toks analizės būdas žmogui pasiekiamas; todėl Dievas pasitelkia tokį kalbėjimo metodą.

Žmonėms šiek tiek supratus, Dievas dar kartą įeina į dvasinį pasaulį kalbėti, ir taip jie dar kartą patenka į pasalą. Per šią klausimų virtinę visi sutrikę kasosi galvas, nežinodami, koks Dievo tikslas, nežinodami, į kurį Dievo klausimą atsakyti, juo labiau nežinodami, kokiais žodžiais atsakyti į Dievo klausimus. Nežinia, juoktis ar verkti. Žmonėms atrodo, kad šiuose žodžiuose gali slypėti labai gilūs slėpiniai – tačiau iš tiesų yra visiškai priešingai. Galiu čia pateikti tau nedidelį paaiškinimą – jis leis tavo smegenims pailsėti ir pajusi, kad tai paprastas dalykas ir apie jį daugiau nebegalvosi. Iš tiesų, nors žodžių daug, juose slypi tik vienas Dievo tikslas: šiais klausimais pelnyti žmonių ištikimybę. Tačiau netikslinga tai pasakyti tiesiai, todėl Dievas vėl pasitelkia klausimus. Vis dėlto Jo kalbėjimo tonas ypač švelnus, labai skiriasi nuo buvusio pradžioje. Nors Dievas juos klausinėja, toks kontrastas žmonėms suteikia šiokį tokį palengvėjimą. Gali perskaityti kiekvieną klausimą po vieną; argi šie dalykai nebuvo dažnai minimi anksčiau? Šių kelių paprastų klausimų turinys nepaprastai turtingas. Kai kurie apibūdina žmonių mąstyseną: „Ar norite mėgautis gyvenimu žemėje, kuris būtų panašus į gyvenimą danguje?“ Kai kurie yra žmonių „kario priesaika“, kurią jie duoda Dievo akivaizdoje: „Ar iš tiesų galite leistis Mano nužudomi ir vedami kaip avys?“ O kai kurie yra Dievo reikalavimai žmogui: „Jei nekalbėčiau tiesiai, ar galėtum atsisakyti visko, kas tau išoriška, ir leisti Man tave naudoti? Argi ne tokios tikrovės reikalauju? …“ Jie taip pat apima Dievo raginimus ir patikinimus žmogui: „Tačiau prašau, kad jūsų nebeslėgtų abejonės, kad į savo įžengimą žvelgtumėte pozityviai ir suvoktumėte giliausias Mano žodžių gelmes, kad išvengtumėte klaidingo Mano žodžių supratimo ir neaiškumo dėl Mano minties ir dėl to nepažeistumėte Mano administracinių įsakymų.“ Galiausiai Dievas kalba apie Savo viltis dėl žmogaus: „Tikiuosi, kad Mano žodžiuose įžvelgsite Mano ketinimus jūsų atžvilgiu. Nebegalvokite apie savo perspektyvas ir elkitės taip, kaip Mano akivaizdoje pasiryžote – leiskite Dievui visame kame jums diriguoti.“ Paskutinis klausimas turi gilią prasmę. Jis verčia susimąstyti, įsirėžia į žmonių širdis, jį sunku pamiršti, jis nepaliaujamai skamba tarsi varpas prie pat jų ausų…

Pirmiau pateikti keli paaiškinimo žodžiai, kuriais gali vadovautis.