Apie Petro gyvenimą
Petras buvo Dievo sektinas pavyzdys žmonijai, visiems žinomas šviesulys. Kodėl toks niekuo neišsiskiriantis žmogus buvo Dievo iškeltas kaip pavyzdys ir aukštinamas vėlesnių kartų? Savaime suprantama, kad tai neatsiejama nuo jo meilės Dievui išraiškos ir pasiryžimo mylėti Dievą. Kalbant apie tai, kaip atsiskleidė Petro Dievą mylinti širdis ir kokios iš tikrųjų buvo jo gyvenimo patirtys, turime grįžti į Malonės amžių, kad dar kartą pažvelgtume į to laiko papročius ir pamatytume to amžiaus Petrą.
Petras gimė paprastoje žydų ūkininkų šeimoje. Jo tėvai išlaikė visą šeimą ūkininkaudami, o jis buvo vyriausias iš penkių brolių ir seserų. Žinoma, tai nėra pagrindinė mūsų istorijos dalis; Petras yra mūsų centrinis veikėjas. Kai Petrui buvo penkeri, jo tėvai pradėjo mokyti jį skaityti. Tuo laiku žydai buvo gana išsilavinę ir ypač pažengę tokiose srityse kaip žemės ūkis, pramonė ir prekyba. Dėl savo socialinės aplinkos abu Petro tėvai buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą. Nors ir kilę iš kaimo, jie buvo gerai išsilavinę ir prilygo vidutiniams šių dienų universiteto studentams. Petras gimė tokiomis palankiomis socialinėmis sąlygomis – akivaizdu, kad tai buvo jo laimė. Protingas ir nuovokus, jis lengvai suvokdavo naujas idėjas. Pradėjęs mokslus, jis lengvai gebėjo daryti platesnes išvadas remdamasis tuo, ką išmoko. Jo tėvai didžiavosi turėdami tokį protingą, nuovokų sūnų, todėl atidavė visą savo širdies kraują, kad paremtų jo mokslus, tikėdamiesi, kad jis sugebės iškilti ir užimti kokias nors oficialias pareigas visuomenėje. Pats to nepastebėdamas, Petras susidomėjo Dievu. Todėl keturiolikos metų, mokydamasis vidurinėje mokykloje, jis pajuto gilų pasibjaurėjimą senovės Graikijos kultūra, kurią studijavo; jis ypač nekentė išgalvotų veikėjų ir įvykių senovės Graikijos istorijoje. Nuo tada Petras, ką tik įžengęs į jaunystės pavasarį, pradėjo tyrinėti žmogaus gyvenimą ir bendrauti su visuomene. Jis neatsilygino tėvams už jų įdėtas pastangas vien sąžinės vedamas, nes aiškiai matė, kad visi žmonės gyvena saviapgaulės būsenoje, gyvena beprasmį gyvenimą ir griauna savo gyvenimą varžydamiesi dėl reputacijos ir pelno. Jo įžvalga buvo glaudžiai susijusi su socialine aplinka, kurioje jis gyveno. Kuo daugiau žinių žmonės turėjo, tuo sudėtingesni buvo jų tarpasmeniniai santykiai ir vidinis pasaulis, todėl tuo tuštesnė jautėsi erdvė, kurioje jie gyveno. Tokiomis aplinkybėmis Petras laisvalaikiu daug kur lankydavosi; didžiąją dalį jo lankomų žmonių sudarė religiniai veikėjai. Atrodė, kad jo širdyje tvyrojo neaiški nuojauta, jog galbūt religija galėtų paaiškinti įvairias žmonių pasaulio mįsles, todėl jis dažnai, be tėvų žinios, eidavo į sinagogą netoli namų dalyvauti pamaldose. Netrukus Petras, visada buvęs gero charakterio ir puikiai mokęsis, ėmė nekęsti mokyklos. Prižiūrimas tėvų, jis nenoriai baigė vidurinę mokyklą, po kurios, išplaukęs į krantą iš žinių vandenyno, giliai atsikvėpė – nuo tada jo niekas nebemokė ir nebevaržė.
Baigęs mokyklą, Petras pradėjo skaityti įvairias knygas, tačiau būdamas septyniolikos, žinoma, neturėjo daug patirties platesniame pasaulyje. Po mokyklos jis vertėsi ūkininkavimu, kuo daugiau laiko skirdamas knygų skaitymui ir religinių pamaldų lankymui. Jo tėvai, dėję į jį dideles viltis, dažnai keikdavo Dangų, nes atvedė į pasaulį tokį „maištingą sūnų“, tačiau net ir tai negalėjo sutrukdyti jo teisumo alkiui ir troškuliui. Petras patyrė nemažai nesėkmių, tačiau jo širdis buvo nepasotinama ir jis augo kaip žolė po lietaus. Netrukus jam „pasisekė“ sutikti keletą aukštesnio rango religinio pasaulio veikėjų, ir, kadangi jo troškimas buvo toks stiprus, jis pradėjo su jais bendrauti vis dažniau ir galiausiai beveik visą savo laiką praleisdavo tarp jų. Pasinėręs į pasitenkinimo kupiną laimę, jis staiga suprato, kad dauguma šių žmonių tiki savo lūpomis ir nėra atidavę savo širdies savo tikėjimui. Kaip Petras, kurio siela buvo dora ir tyra, galėjo ištverti tokį smūgį? Jis suprato, kad beveik visi žmonės, su kuriais jis bendraudavo, buvo žvėrys žmogaus kailyje – gyvūnai žmogiškais veidais. Tuo metu Petras buvo labai naivus, todėl ne kartą iš visos širdies jų maldaudavo. Bet kaip šie vylūs, klastingi religinio pasaulio pareigūnai galėtų klausytis šio aistringo jaunuolio maldavimo? Tuo metu Petras pajuto tikrąją žmogaus gyvenimo tuštumą. Žengdamas pirmąjį žingsnį gyvenimo scenoje, jis patyrė nesėkmę... Po metų jis išsikėlė iš sinagogos ir pradėjo gyventi savarankiškai.
Ši nesėkmė aštuoniolikmetį Petrą padarė daug brandesnį ir labiau patyrusį. Jo jaunatviško naivumo nebeliko; patirta nesėkmė beširdiškai užgniaužė jaunuolio nekaltumą ir nuoširdumą, ir jis pradėjo gyventi kaip žvejys. Vėliau buvo galima pamatyti, kaip žmonės klausydavosi jo pamokslų jo valtyje. Kadangi jis užsidirbdavo pragyvenimui žvejodamas, jis skleisdavo žinią visur, kur keliaudavo; visi, kam jis pamokslaudavo, būdavo sužavėti jo pamokslų, nes tai, apie ką jis kalbėdavo, rasdavo atgarsį paprastų žmonių širdyse, ir jo dorumas juos visus giliai sujaudindavo. Jis dažnai mokydavo žmones nuoširdžiai elgtis su kitais, visais klausimais šauktis Aukščiausiojo valdovo, valdančio dangų, žemę ir viską, kas yra, neignoruoti savo sąžinės ir nedaryti gėdingų dalykų, bei visame kame įtikti Dievui, kurį jie mylėjo savo širdyse... Išklausę Petro pamokslus žmonės dažnai būdavo giliai sujaudinti; jie visi jautėsi jo įkvėpti ir dažnai apsiverkdavo. Tuo metu juo labai žavėjosi visi, kas jį sekė. Visi tie žmonės buvo neturtingi ir, žinoma, dėl to laiko visuomenės padėties jų buvo labai mažai. Petrą taip pat persekiojo to meto religinio pasaulio atstovai. Dėl viso to jis dvejus metus kraustėsi iš vienos vietos į kitą ir gyveno vienas. Per šiuos dvejus nepaprastų patirčių metus jis įgijo daug įžvalgų ir daug ko išmoko apie dalykus, apie kuriuos anksčiau nieko nežinojo, todėl tapo neatpažįstamas nuo keturiolikmečio savęs, su kuriuo, regis, dabar neturėjo nieko bendro. Per šiuos dvejus metus jis sutiko visokių žmonių ir pamatė visokių tiesų apie visuomenę, todėl pamažu pradėjo atsikratyti įvairių religinio pasaulio ritualų. Jį taip pat giliai palietė tuo metu vykę Šventosios Dvasios darbo pokyčiai; tuo laiku Jėzus jau daugelį metų dirbo, todėl Šventosios Dvasios darbas taip pat turėjo įtakos Petro darbui, nors jis dar nebuvo sutikęs Jėzaus. Dėl šios priežasties, pamokslaudamas, Petras įgijo daug dalykų, kurių ankstesnės šventųjų kartos niekada neturėjo. Žinoma, tuo metu jis tik šiek tiek žinojo apie Jėzų, tačiau dar neturėjo progos susitikti su Juo akis į akį. Jis tik vylėsi ir troško pamatyti tą dangiškąją figūrą, gimusią iš Šventosios Dvasios.
Vieną vakarą, temstant, Petras žvejojo savo valtyje (netoli tuometinės Galilėjos jūros kranto). Jis laikė rankose meškerę, tačiau jo mintys sukosi apie kitus dalykus. Besileidžianti saulė apšvietė vandens paviršių, paversdama jį tarsi milžinišku kraujo vandenynu. Šviesa atsispindėjo jauname, bet ramiame ir susikaupusiame Petro veide; jis atrodė giliai susimąstęs. Tą akimirką pakilo lengvas vėjelis, ir Petras staiga pajuto savo gyvenimo vienatvę ir jį akimirksniu apėmė niūrumas. Vandenyno bangoms žvilgant šviesoje, buvo akivaizdu, kad Petras visai neturėjo ūpo žvejoti. Paskendęs mintyse jis staiga išgirdo kažką už nugaros tariant: „Simonai Barjona, žydų sūnau, tavo gyvenimo dienos kupinos vienatvės. Ar seksi Manimi?“ Apstulbęs Petras staiga paleido iš rankų meškerę, ir ši akimirksniu nugrimzdo į jūros dugną. Jis skubiai atsisuko ir pamatė savo valtyje stovintį vyrą. Petras nužvelgė Jį nuo galvos iki kojų: vyro plaukai, siekiantys pečius, saulės šviesoje žvilgėjo lengvu auksiniu atspalviu; Jis vilkėjo pilkus drabužius, buvo vidutinio ūgio ir nuo galvos iki kojų apsirengęs kaip žydas. Blėstančioje šviesoje pilki vyro drabužiai atrodė kiek pajuodę, o veidas tarsi lengvai spindėjo. Petras daugybę kartų bandė susitikti su Jėzumi, tačiau jam niekada nepavyko. Tą akimirką Petras giliai širdyje patikėjo, kad šis vyras – jo širdies Šventasis, tad parpuolė kniūbsčias žvejo valtyje ir tarė: „Nejau Tu esi Viešpats, atėjęs skelbti dangaus karalystės evangeliją? Esu girdėjęs apie Tavo patirtis, bet niekada nesu Tavęs matęs. Norėjau Tavimi sekti, bet negalėjau Tavęs rasti.“ Tuo metu Jėzus jau buvo perėjęs į valties kajutę ir ramiai ten sėdėjo. „Kelkis ir sėskis šalia Manęs!“ – tarė Jis. – „Esu čia, kad ieškočiau tų, kurie iš tiesų Mane myli. Atėjau būtent tam, kad skelbčiau dangaus karalystės evangeliją, ir tam, kad keliaučiau po kraštus ieškodamas tų, kurie su Manimi vieningi mintimis. Ar esi pasiryžęs?“ Petras atsakė: „Privalau sekti paskui tą, kurį atsiuntė dangiškasis Tėvas. Privalau pripažinti Šventosios Dvasios išrinktąjį. Kadangi myliu dangiškąjį Tėvą, kaip galėčiau nenorėti Tavimi sekti?“ Nors Petro žodžiuose buvo giliai įsišaknijusios religinės nuostatos, Jėzus nusišypsojo ir patenkintas linktelėjo. Tą akimirką Jo širdyje užgimė tėviška meilė Petrui.
Petras daugelį metų sekė Jėzumi ir Jame matė daug to, ko žmonėse nebuvo regėta. Po metų sekimo Jėzus išsirinko Petrą iš dvylikos mokinių. (Žinoma, Jėzus to garsiai nesakė, o kiti apie tai visiškai nežinojo.) Savo gyvenime Petras kiekvieną Jėzaus veiksmą laikė pavyzdžiu. Ypač giliai į jo širdį įsirėžė Jėzaus pamokslavimo būdai. Jis buvo nepaprastai dėmesingas ir ištikimas Jėzui ir niekada nereiškė Jam jokių priekaištų. Dėl to jis tapo ištikimu Jėzaus palydovu visur, kur tik Jis eidavo. Petras stebėjo Jėzaus mokymus, Jo švelnius žodžius, tai, ką Jis valgė, kuo vilkėjo, kur gyveno ir kaip keliavo. Petras visais atžvilgiais sekė Jėzumi. Jis niekada nebuvo teisuoliškas, atsikratė visko, kas pasenę, ir sekė Jėzaus pavyzdžiu tiek žodžiais, tiek darbais. Būtent tada Petras pajuto, kad dangūs ir žemė, ir viskas, kas yra, yra Visagalio rankose. Todėl Petras neturėjo savo pasirinkimo – jis perėmė viską, kuo buvo Jėzus, ir laikė tai savo pavyzdžiu. Stebėdamas Jėzaus gyvenimą, Petras matė, kad Jis niekada nesielgė teisuoliškai ir niekada Savimi nesigyrė, o žmones keitė meile. Įvairiose situacijose Petras matė, kas Jėzus yra, todėl visa, kas buvo būdinga Jėzui, tapo jam sektinu pavyzdžiu. Dėl savo patirčių Petras vis labiau suvokė Jėzaus nuostabumą ir kalbėjo tokius žodžius: „Ieškojau danguose esančio Visagalio, regėjau dangų ir žemės, ir visko, kas yra, stebuklus ir tik taip giliai pajutau Visagalio nuostabumą. Tačiau savo širdyje niekada nejaučiau tikros meilės ir savo akimis nebuvau regėjęs Visagalio nuostabumo. Šiandien Visagalis pažvelgė į mane su palankumu, ir aš pagaliau pajutau Dievo nuostabumą. Pagaliau supratau, kad žmonija myli Dievą ne tik dėl to, jog Jis sukūrė viską, kas yra; kasdieniame gyvenime atradau Jo beribį nuostabumą. Kaip gi tai galėtų apsiriboti vien tuo, ką galima atrasti šią akimirką?“ Bėgant laikui, daugybė nuostabių savybių atsiskleidė ir paties Petro gyvenime. Jis tapo labai nuolankus Jėzui ir, žinoma, patyrė nemažai nesėkmių. Kai Jėzus vesdavosi jį skelbti įvairiose vietose, Petras visuomet nusižemindavo ir klausydavosi Jėzaus pamokslų. Jis niekada neišpuiko dėl to, kad daugelį metų sekė Jėzumi. Išgirdęs iš Jėzaus, kad Jis atėjo tam, jog būtų nukryžiuotas ir užbaigtų Savo darbą, Petras dažnai jausdavo širdyje sielvartą ir slapčia vienas verkdavo. Vis dėlto ta „nelaiminga“ diena galiausiai išaušo. Kai Jėzus buvo suimtas, Petras verkė vienas savo žvejybos valtyje ir daug meldėsi dėl to, kas nutiko. Tačiau širdyje jis žinojo, kad tai – Dievo Tėvo valia ir kad niekas negali jos pakeisti. Tik dėl savo meilės jis ir toliau sielvartavo ir liejo ašaras. Žinoma, tai – žmogiškas silpnumas. Todėl, sužinojęs, kad Jėzus bus prikaltas prie kryžiaus, Petras paklausė Jėzaus: „Kai Tu išeisi, ar sugrįši pas mus ir mus saugosi? Ar mes vis dar galėsime Tave matyti?“ Nors šie žodžiai buvo labai naivūs ir kupini žmogiškųjų sampratų, Jėzus suprato Petro kančios kartėlį, tad iš meilės atsižvelgė į Petro silpnumą: „Petrai, Aš tave mylėjau. Ar žinai tai? Nors tavo žodžiai neturi pagrindo, Tėvas pažadėjo, kad po Mano prisikėlimo Aš 40 dienų rodysiuosi žmonėms. Argi netiki, kad Mano Dvasia dažnai teiks jums visiems malonę?“ Nors tai šiek tiek paguodė Petrą, jis vis tiek jautė, kad kažko trūksta, todėl prisikėlęs iš numirusiųjų Jėzus pirmą kartą viešai pasirodė jam. Tačiau, norėdamas neleisti Petrui ir toliau laikytis savo sampratų, Jėzus atsisakė gausaus valgio, kurį Petras Jam paruošė, ir akimirksniu pradingo. Nuo tos akimirkos Petras pagaliau giliau pažino Viešpatį Jėzų ir dar labiau Jį pamilo. Po prisikėlimo Jėzus dažnai rodydavosi Petrui. Jis pasirodė Petrui dar tris kartus po to, kai praėjo keturiasdešimt dienų ir Jis pakilo į dangų. Jis kaskart pasirodydavo būtent tada, kai Šventosios Dvasios darbas jau ėjo į pabaigą ir turėjo prasidėti naujas darbas.
Visą gyvenimą Petras vertėsi žvejyba, tačiau dar labiau gyveno tam, kad skelbtų evangeliją. Vėlesniais metais jis parašė pirmąjį ir antrąjį Petro laiškus, taip pat keletą laiškų to meto Filadelfijos bažnyčiai. Jis giliai sujaudindavo to meto žmones. Užuot pamokslavęs remdamasis savo autoritetu, jis tinkamai aprūpindavo žmones gyvenimu. Petras niekada nepamiršo Jėzaus mokymų, išsakytų prieš Jam iškeliaujant, ir jie įkvėpė jį visą gyvenimą. Sekdamas Jėzumi, Petras pasiryžo atsilyginti už Viešpaties meilę savo mirtimi ir viskuo sekti Jo pavyzdžiu. Jėzus tam pritarė, tad kai Petrui suėjo 53-eji (praėjus daugiau nei 20 metų po Jėzaus iškeliavimo), Jis pasirodė Petrui, kad padėtų įgyvendinti šį pasiryžimą. Po to Petras septynerius metus praleido pažindamas save. Vieną dieną, pasibaigus šiam septynerių metų laikotarpiui, jis buvo nukryžiuotas žemyn galva – taip baigėsi jo nepaprastas gyvenimas.
