31 skyrius

Dievo būdas persmelkia visus Dievo žodžius, tačiau pagrindinė Jo žodžių tema yra visos žmonijos maišto ir tokių dalykų, kaip jos nepaklusnumas, nepaisymas, nesąžiningumas, neteisumas ir nesugebėjimas iš tiesų mylėti Dievą, apnuoginimas, tad Dievo žodžiai pasiekė tokį tašką, kai Jis sako, kad kiekvienoje žmonių kūno poroje slypi priešinimasis Dievui, kad net jų kapiliaruose slypi priešiškumas Dievui. Jei žmonės nemėgins šių dalykų ištirti, jie niekada nepajėgs jų pažinti ir niekada nesugebės jų atsikratyti. Tai reiškia, kad juose plis priešinimosi Dievui virusas ir galiausiai bus taip, tarsi jų baltieji kraujo kūneliai būtų prariję raudonuosius kraujo kūnelius, todėl visame jų kūne trūktų raudonųjų kraujo kūnelių; galiausiai jie mirs nuo leukemijos. Tokia yra tikroji žmogaus būsena ir niekas negali to paneigti. Kadangi kiekvienas žmogus gimė žemėje, kurioje susirangęs guli milžiniškas ugniaspalvis slibinas, kiekviename yra bent vienas dalykas, kuriame atsispindi ir pasireiškia milžiniško ugniaspalvio slibino nuodai. Taigi šiame darbo etape pagrindinė visų Dievo žodžių tema yra savęs pažinimas, savęs išsižadėjimas, savęs atsisakymas ir savęs numarinimas. Galima sakyti, kad tai yra pagrindinis Dievo darbas paskutinėmis dienomis ir kad šis darbo ciklas yra išsamiausias ir nuodugniausias iš visų – tai rodo, kad Dievas užbaigs šį amžių. Niekas to nesitikėjo, tačiau kartu žmonės tai nujautė. Nors Dievas to aiškiai nepasakė, žmonių pojūčiai yra labai aštrūs – jie visada jaučia, kad laiko liko nedaug. Galiu pasakyti, kad kuo stipriau žmogus tai jaučia, tuo aiškesnės jo žinios apie šį amžių. Matydamas, kad pasaulis normalus, jis neneigia Dievo žodžių; veikiau jis pažįsta Dievo darbo turinį per būdus, kuriais Dievas dirba. Tai lemia Dievo žodžių tonas. Dievo žodžių tone slypi paslaptis, kurios niekas neatskleidė, ir būtent į ją žmonėms sunkiausia įeiti. Pagrindinė priežastis, kodėl žmonės negali suprasti Dievo žodžių, yra ta, kad jie vis dar nesupranta tono, kuriuo Dievas kalba – jei jie perpras šią paslaptį, galės įgyti šiek tiek žinių apie Dievo žodžius. Dievo žodžiuose visada laikomasi vieno principo: leisti žmonėms suprasti, kad Dievo žodžiai yra viskas, ir Dievo žodžiais išspręsti visus žmogaus sunkumus. Iš Dvasios perspektyvos Dievas atskleidžia Savo darbus; iš žmogaus perspektyvos Jis apnuogina žmonių sampratas; iš Dvasios perspektyvos Jis sako, kad žmogus neatsižvelgia į Jo ketinimus; o iš žmogaus perspektyvos Jis sako, kad yra ragavęs saldžių, rūgščių, karčių ir aštrių žmogiškosios patirties skonių, kad yra atėjęs su vėju ir išėjęs su lietumi, kad patyrė šeimos persekiojimą ir gyvenimo pakilimus bei nuosmukius. Tai iš skirtingų perspektyvų pasakyti žodžiai. Kai Jis kalba Dievo žmonėms, tai primena namų ūkio tvarkytoją, barantį vergus, arba komišką scenelę; Jo žodžiai priverčia žmones raudonuoti ir norėti prasmegti iš gėdos, tarsi feodalinė valdžia būtų juos sulaikiusi, kad žiauriai kankinami jie prisipažintų. Kalbėdamas Dievo žmonėms, Dievas yra toks pat nevaržomas kaip protestuojantys universitetų studentai, demaskuojantys centrinės valdžios skandalus. Jei visi Dievo žodžiai būtų sarkastiški, žmonėms būtų sunkiau juos priimti; todėl Dievo pasakyti žodžiai yra tiesmuki; juose nėra jokių žmogui neįmenamų šifrų, o tiesiogiai nurodoma tikroji žmogaus būsena – tai rodo, kad Dievo meilė žmogui nėra vien kalbos – ji tikra. Nors žmonės vertina tikrovę, jų meilėje Dievui nėra nieko tikro. Būtent to žmogui trūksta. Jei žmonių meilė Dievui nėra tikra, tuomet viskas bus tuščia ir panašu į iliuziją, tarsi dėl to viskas išnyktų. Jei jų meilė Dievui pranoksta visatas, tuomet jų statusas ir tapatybė, net ir patys šie du žodžiai, bus tikri, o ne tušti – ar aiškiai tai matai? Ar matei Dievo reikalavimus žmogui? Žmogus turėtų ne vien mėgautis statuso teikiama nauda, bet ir savo gyvenimu išreikšti statuso tikrovę. To Dievas prašo Dievo žmonių ir visos žmonijos ir tai nėra kokia nors didinga tuščia doktrina.

Kodėl Dievas sako tokius žodžius: „tarsi visa, ką darau, būtų mėginimas jiems įtikti, todėl jie visada yra nepalankiai nusiteikę Mano darbų atžvilgiu“? Ar gali papasakoti, kaip iš tikrųjų pasireiškia žmogaus nepalankumas Dievui? Žmonių sampratose žmogus ir Dievas yra „aistringai įsimylėję“, o šiandien žmonių ilgesys Dievo žodžiams pasiekė tokį tašką, kad jie karštai trokšta vienu kąsniu praryti Dievą – tačiau Dievas sako tokius žodžius: „Žmogus yra nepalankiai nusiteikęs Mano atžvilgiu. Kodėl už Mano meilę buvo atsilyginta žmogaus neapykanta?“ Argi tai nėra žmonėse glūdintis iškasenų telkinys? Argi ne tai reikėtų iškasti? Tai žmonių siekio trūkumas; tai didelė problema, kurią reikia išspręsti, ir kliuvinys, kuris trukdo žmogui įgyti žinių apie Dievą ir kurio žmogus turi atsikratyti – argi ne tai reikėtų padaryti? Kadangi žmogus, kaip kiaulė, turi prastą atmintį ir visada geidžia malonumų, Dievas duoda jam vaistų nuo amnezijos – Jis daugiau kalba, daugiau pasako, čiumpa žmones už ausų ir verčia juos įdėmiai klausytis, taip pat aprūpina juos klausos aparatais. Kalbant apie kai kuriuos Jo žodžius, vienkartinis jų ištarimas problemos neišsprendžia; juos reikia kartoti vėl ir vėl, nes „žmonės savo gyvenime visada yra išsiblaškę, o visos žmonijos gyvenimas yra chaotiškas.“ Taip žmonės gali būti išgelbėti nuo būsenos, kai „jie skaito, kai turi laiko, klausosi, kai yra laisvi, ir nekreipia į žodžius dėmesio, kai neturi laiko; jei žodžiai pasakomi šiandien, jie atkreipia dėmesį, bet jei rytoj jie nepasakomi, nustumia juos į užmarštį.“ Kalbant apie žmonių prigimtį, jei šiandien Dievas prabiltų apie jų tikrąją būseną ir jie ją nuodugniai pažintų, jie būtų kupini apgailestavimo, tačiau vėliau jie grįžtų prie senų įpročių, nebekreiptų dėmesio į Dievo žodžius ir, jiems priminus, vėl pakartotų pirmiau aprašytą sceną. Taigi dirbdamas ar kalbėdamas nepamiršk šio žmogaus turinio; būtų klaida dirbant nepaisyti šio turinio. Atliekant bet kokį darbą, ypač svarbu kalbant aptarti žmonių sampratas. Ypač turėtum Dievo žodžius papildyti savo įžvalgomis ir apie juos dalytis bendryste. Tai yra kelias, kuriuo einant aprūpinami žmonės ir jiems leidžiama pažinti save. Aprūpinant žmones remiantis Dievo žodžių turiniu, neišvengiamai taps įmanoma suvokti tikrąją jų būseną. Iš Dievo žodžių galima visiškai suvokti tikrąją žmonių būseną ir taip juos pakankamai aprūpinti, todėl daugiau nebekalbėsiu apie Dievo žodžius, kuriuose sakoma: „Dievas priėmė kvietimą sėstis prie pokylio stalo žemėje.“