32 skyrius
Dievo žodžiai glumina žmones; atrodo, tarsi kalbėdamas Dievas vengtų žmogaus ir kalbėtų į tuštumą, tarsi nė neketintų daugiau kreipti dėmesio į žmogaus darbus ir visiškai nepaisytų jo dvasinio ūgio, tarsi Jo žodžiai nebūtų nukreipti į žmonių sampratas, o vengtų žmogaus pagal pirminį Dievo ketinimą. Dėl daugybės priežasčių Dievo žodžiai žmogui nesuvokiami ir neperprantami. Tai nestebina. Pirminis visų Dievo žodžių tikslas nėra tas, kad žmonės iš jų įgytų praktinių žinių ar išmoktų gudrybių; veikiau jie yra viena iš priemonių, kuriomis Dievas dirbo nuo pat pradžių iki šiandien. Žinoma, žmonės iš Dievo žodžių kai ką įgyja: dalykų, susijusių su slėpiniais arba su Petru, Pauliumi ir Jobu, – tačiau būtent tai jie ir turėtų pasiekti ir yra pajėgūs pasiekti, o pagal savo dvasinį ūgį jie jau pasiekė tiek, kiek gali. Kodėl poveikis, kurį Dievas reikalauja pasiekti, nėra didelis, tačiau Jis ištarė tiek daug žodžių? Tai susiję su baudimu, apie kurį Jis kalba, ir, žinoma, visa tai pasiekiama žmonėms to nesuvokiant. Šiandien Dievo žodžių puolami žmonės patiria didesnes kančias. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nė vienas iš jų nebuvo apgenėtas, žmonėms pradėta leisti laisvai dirbti savo darbą, o tarnai buvo išaukštinti iki Dievo žmonių – dėl to žmonėms atrodo, tarsi jie būtų pradėję mėgautis. Iš tikrųjų yra taip, kad visi jie nuo gryninimo perėjo prie griežtesnio baudimo. Kaip Dievas ir sako: „Mano darbo etapai glaudžiai susiję vienas su kitu, kiekvienas vis aukštesnis.“ Dievas iškėlė tarnus iš bedugnės ir įmetė juos į ugnies ir sieros ežerą, kur baudimas skaudesnis. Taigi jie patiria dar didesnius vargus, kurių vargiai gali išvengti. Ar toks baudimas nėra skaudesnis? Kodėl, patekę į aukštesnį lygį, žmonės jaučia liūdesį, o ne laimę? Kodėl sakoma, kad išgelbėti iš Šėtono rankų jie atiduodami milžiniškam ugniaspalviam slibinui? Ar prisimenate, kai Dievas pasakė: „Paskutinė darbo dalis užbaigiama milžiniško ugniaspalvio slibino namuose“? Ar prisimenate, kai Dievas pasakė: „Paskutinis vargas – tvirtai ir įtikinamai paliudyti Dievą milžiniško ugniaspalvio slibino akivaizdoje“? Jei žmonės nebūtų atiduoti milžiniškam ugniaspalviam slibinui, kaip jie galėtų liudyti jo akivaizdoje? Kas kada nors nusižudęs pasakė tokius žodžius kaip „Nugalėjau piktąjį velnią“? Laikyti savo kūną priešu, o tada nusižudyti – kokia to praktinė prasmė? Kodėl Dievas taip kalbėjo? „Žvelgiu ne į žmonių randus, o į randų nepaženklintą jų dalį ir tai Man teikia malonumą.“ Jei būtų tiesa, kad Dievas nori, jog Jį išreikštų randų neturintys žmonės, kodėl Jis būtų kantriai ir nuoširdžiai ištaręs tiek daug žodžių iš žmogaus perspektyvos, kad atremtų žmonių sampratas? Kodėl Jam tai rūpėtų? Kodėl Jis be reikalo vargintųsi tai darydamas? Taigi tai rodo, kad Dievo įsikūnijimas turi praktinę prasmę ir kad įsikūnijęs bei užbaigęs Savo darbą Jis kūno „nenurašytų“. Kodėl sakoma, kad „auksas negali būti grynas, o žmogus negali būti tobulas“? Kaip galima paaiškinti šiuos žodžius? Ką reiškia Dievo žodžiai, kai Jis kalba apie žmogaus turinį? Žvelgiant plika akimi, žmonėms kūnas atrodo nieko nesugebantis arba turintis pernelyg daug trūkumų. Dievo akyse tai visai nesvarbu, tačiau žmonėms tai nepaprastai svarbus klausimas. Atrodo, tarsi jie būtų visiškai nepajėgūs jo išspręsti, tarsi jį turėtų asmeniškai spręsti dangiškoji institucija – argi tai nėra žmogaus samprata? „Žmonių akyse esu tik iš dangaus nusileidusi „maža žvaigždė“, maža žvaigždė danguje, o šiandien į žemę atėjau Dievo pavedimu. Todėl žmonės sugalvojo dar daugiau žodžių „Aš“ ir „Dievas“ aiškinimų.“ Kadangi žmonės yra niekas, kodėl Dievas apnuogina jų sampratas iš skirtingų perspektyvų? Ar ir tai galėtų būti Dievo išmintis? Ar tokie žodžiai nėra juokingi? Kaip sako Dievas: „Nors esu įsitvirtinęs žmonių širdyse, jiems nereikia, kad jose gyvenčiau. Užuot to norėję, jie savo širdyse laukia, kol staiga atvyks „Šventasis“. Kadangi Mano tapatybė pernelyg „menka“, neatitinku žmonių reikalavimų, todėl jie Mane „pašalina“.“ Kadangi žmonės Dievą vertina „per aukštai“, daugelis dalykų Dievui yra „nepasiekiami“, todėl Jis atsiduria „keblioje padėtyje“. Žmonės nė nenutuokia, kad tai, ką, jų manymu,Dievas turėtų gebėti, yra jų pačių sampratos. Argi ne tokia tikroji posakio „Gudrus žmogus gali tapti savo paties gudrumo auka“ prasmė? Tai iš tiesų atvejis, kai „paprastai protingas, bet šį kartą kvailas“! Savo pamoksluose jūs prašote žmonių atsisakyti savo sampratose esančio „Dievo“, bet ar jūs patys atsikratėte savo sampratose esančio „Dievo“? Kaip galima suprasti Dievo žodžius „Mano reikalavimai žmogui anaiptol nėra dideli“? Jie skirti ne tam, kad žmonės taptų negatyvūs ir pasileidę, o tam, kad suteiktų jiems tyrą Dievo žodžių supratimą – ar suprantate? Ar įsikūnijęs Dievas iš tiesų yra tas „didingas ir iškilus „Aš““, kurį žmonės įsivaizduoja?
Nors yra tokių, kurie perskaitė visus Dievo ištartus žodžius ir gali bendrais bruožais juos apibūdinti, kas gali pasakyti, koks yra galutinis Dievo tikslas? Būtent to žmonijai trūksta. Kad ir iš kokios perspektyvos Dievas kalbėtų, Jo bendras tikslas – leisti žmonėms pažinti Dievą kūniškame pavidale. Jei Jame nebūtų nieko žmogiško, jei Jis turėtų tik danguje esančio Dievo aurą, Dievui nereikėtų tiek daug kalbėti. Galima sakyti, kad tai, ko žmonėms trūksta, yra tiesioginė medžiaga Dievo žodžiams. Kitaip tariant, tai, kas pasireiškia žmoguje, yra fonas tam, ką Dievas sako apie žmonių sampratas, taigi žmonės tarnauja Dievo ištaroms. Žinoma, tai grindžiama tuo, ką Dievas sako apie žmonių sampratas – tik taip galima sakyti, kad tai yra teorijos ir tikrovės derinys; tik tada žmonėms galima geriau padėti nuoširdžiai pažinti save. Kokia būtų prasmė, jei Dievas kūniškame pavidale atitiktų žmonių sampratas ir jei Dievas taip pat Jį liudytų? Būtent dėl to Dievas dirba iš neigiamos pusės, pasitelkdamas žmonių sampratas, kad išryškintų Savo didžią galią. Argi tai ne Dievo išmintis? Visa, ką Dievas daro dėl kiekvieno žmogaus, yra nepaprastai gera – tad kodėl dabar Jo negarbinti? Jei viskas pasiektų tam tikrą tašką arba jei ateitų ta diena, ar per išmėginimus galėtum, kaip Petras, melstis iš savo sielos gelmių? Tik jei, kaip Petras, net būdamas Šėtono rankose vis dar gebėsi garbinti Dievą, tik tada „išsilaisvinimas iš Šėtono pančių, kūno įveikimas ir Šėtono įveikimas“ turės tikrąją prasmę. Argi tai nėra praktiškesnis Dievo liudijimas? Tik toks yra poveikis, kurį pasiekia „pasireiškiantis ir veikiantis dieviškumas ir su žmogumi dirbanti septyniskart sustiprinta Dvasia“, ir toks pat yra poveikis, kurį pasiekia „iš kūno išeinanti Dvasia“. Ar tokie veiksmai nėra praktiški? Anksčiau kreipdavote dėmesį į tikrovę, bet ar šiandien iš tiesų ją pažįstate? „Mano reikalavimai žmogui anaiptol nėra dideli, tačiau žmonės mano kitaip. Taigi jų „nuolankumas“ atsiskleidžia kiekviename jų žingsnyje. Jie vis linkę eiti priešais Mane, rodydami Man kelią, labai bijodami, kad pasiklysiu, baimindamiesi, kad nuklysiu į giliai kalnuose stūksančias sengires. Todėl žmonės visada vedė Mane pirmyn, labai bijodami, kad pateksiu į požeminį kalėjimą.“ Kaip suprantate šiuos paprastus žodžius – ar iš tiesų suvokėte juose slypinčias Dievo žodžių šaknis? Ar atkreipėte dėmesį, apie kurias jūsų sampratas Dievas pasakė tokius žodžius? Ar tame, į ką kasdien sutelkiate dėmesį, suvokėte šį esminį dalyką? Viename iškart po to einančios dalies sakinyje Dievas sako: „Tačiau žmonės nežino Mano ketinimų ir vis kreipiasi į Mane su įvairiais prašymais, tarsi tai, ką jiems daviau, negalėtų patenkinti jų poreikių, tarsi paklausa viršytų pasiūlą.“ Iš šio sakinio matyti, kokios sampratos slypi jumyse. Dievas neprisimena ir netiria to, ką darėte praeityje, tad nebegalvokite apie praeities reikalus. Svarbiau, ar eidami ateities keliu gebate kurti „Petro dvasią paskutiniame amžiuje“ – ar turite tikėjimo tai pasiekti? Dievas iš žmogaus prašo tik sekti Petro pavyzdžiu, kad žmonės galiausiai galėtų praminti kelią, kuriuo eidami užtrauktų gėdą milžiniškam ugniaspalviam slibinui. Būtent dėl to Dievas sako: „Tikiuosi tik to, kad žmonės bus pasiryžę bendradarbiauti su Manimi. Neprašau, kad jie pagamintų Man skanaus maisto ar paruoštų tinkamą vietą, kur galėčiau priglausti galvą….“ Pasaulyje žmonių prašoma kurti „XX a. paskutinio dešimtmečio Lei Fengo dvasią“, o Dievo namuose Dievas prašo, kad kurtumėte „unikalų Petro stilių“. Ar suprantate Dievo ketinimą? Ar iš tiesų gebate to siekti?
„Judu virš visatų ir eidamas stebiu visos visatos žmones. Tarp gausybės žmonių žemėje niekada nebuvo tokių, kuriuose Man būtų tinkama dirbti, arba kurie Mane tikrai mylėtų. Taigi šią akimirką nusiminęs atsidūstu ir žmonės tuojau pat išsiskirsto ir daugiau nebesusiburia, labai bijodami, jog „sugausiu juos visus vienu tinklu“.“ Daugumai žmonių šiuos žodžius galbūt labai sunku suprasti. Jie klausia, kodėl Dievas iš žmogaus nereikalauja daug, tačiau nusiminęs atsidūsta, nes nėra nė vieno tinkamo, kurio viduje Jis galėtų dirbti. Ar čia yra prieštaravimas? Žodžius suprantant pažodžiui – taip, tačiau iš tikrųjų prieštaravimo nėra. Galbūt dar prisimeni, kai Dievas pasakė: „Visi Mano žodžiai turės tokį poveikį, kokio trokštu.“ Kai Dievas dirba kūne, žmonės įdėmiai stebi kiekvieną Jo veiksmą, norėdami pamatyti, ką konkrečiai Jis ketina daryti. Kai Dievas atlieka Savo naują darbą, nukreiptą prieš Šėtoną dvasiniame pasaulyje, kitaip tariant, dėl įsikūnijusio Dievo tarp žmonių žemėje kyla visokiausių sampratų. Kai Dievas nusiminęs atsidūsta, tai yra, kai Jis kalba apie visas žmogaus sampratas, žmonės iš visų jėgų stengiasi jas apgenėti, ir net yra tokių, kurie mano neturintys vilties, nes Dievas sako, kad visi, kurie turi sampratų apie Jį, yra Jo priešai – tad kaip žmonės dėl to galėtų „neišsiskirstyti“? Ypač šiandien, kai atėjo baudimas, žmonės dar labiau bijo, kad Dievas juos nušluos. Jie tiki, kad po baudimo išsipildys Dievo žodžiai „sugausiu juos visus vienu tinklu.“ Tačiau iš tikrųjų yra kitaip: kaip sako Dievas, „Nenoriu „sulaikyti“ žmonių Savo baudime taip, kad jie niekada negalėtų ištrūkti. Nes Mano valdymui trūksta žmogaus darbų, todėl neįmanoma sėkmingai užbaigti Mano darbo, o tai trukdo efektyviai tęsti Mano darbą.“ Dievo ketinimas nėra užbaigti Savo darbą, kai visi žmonės bus nužudyti – kokia būtų to prasmė? Dirbdamas su žmonėmis ir juos bausdamas, Dievas per juos atskleidžia Savo darbus. Kadangi žmonės niekada nesuvokė, kad baudimas jau slypi Dievo žodžių tone, jų sąmonėje niekada nebuvo jokio įžengimo. Žmonės nepajėgūs išreikšti savo ryžto, todėl Dievas negali nieko pasakyti Šėtono akivaizdoje ir tai trukdo Dievui tęsti darbą. Todėl Dievas sako: „Kartą pakviečiau svečią į Savo namus, tačiau dėl Mano kvietimo jis ėmė lakstyti šen bei ten – tarsi būčiau jį pakvietęs ne į svečius, o atvedęs į egzekucijos vietą. Todėl Mano namai liko tušti, nes žmogus visada Manęs vengė ir visada Manęs saugojosi. Dėl to negalėjau atlikti dalies Savo darbo.“ Būtent dėl žmogaus darbe daromų klaidų Dievas aiškiai iškelia Savo reikalavimus žmogui. Ir būtent dėl to, kad žmonės nesugeba atlikti šio darbo etapo, Dievas prideda daugiau ištarų – tai ir yra ta „kita darbo su žmogumi dalis“, apie kurią Dievas kalba. Tačiau nekalbėsiu apie Dievo žodžius „sugausiu juos visus vienu tinklu“, nes tai mažai susiję su šiandienos darbu. Žinoma, „Dievo žodžiuose visai visatai“ daugelis Jo žodžių apgenėja žmogų – tačiau žmonės turi suprasti Dievo ketinimus; kad ir ką Jis sakytų, Jo ketinimai visada geri. Galima sakyti, kad dėl daugybės būdų, kuriais Dievas kalba, žmonės nėra visiškai tikri dėl Dievo žodžių ir mano, kad dauguma Dievo žodžių tariami dėl to, ko reikia Jo darbui, ir juose mažai to, kas tikra. Dėl to jie sutrinka ir juos slegia mintys – juk, pagal jų sampratas, Dievas toks išmintingas ir visiškai jiems nepasiekiamas, o jie, regis, nieko nežino ir nenutuokia, kaip valgyti Dievo žodžius. Žmonės paverčia Dievo žodžius abstrakčiais ir sudėtingais – kaip sako Dievas: „Žmonės visada nori pagardinti Mano ištaras.“ Kadangi jų idėjos pernelyg sudėtingos ir Dievui „vargiai pasiekiamos“, dalis Dievo žodžių yra žmogaus suvaržoma, todėl Jam nelieka kitos išeities, kaip tik kalbėti tiesiai. Kadangi žmonių reikalavimai „per aukšti“, o jų vaizduotė pernelyg laki – tarsi jie galėtų persikelti į dvasinį pasaulį ir išvysti Šėtono darbus, – Dievo žodžių sumažėjo, nes kuo daugiau Dievas kalba, tuo liūdnesni darosi žmonių veidai. Kodėl jie negali tiesiog paklusti, užuot svarstę apie savo baigtį? Kokia iš to nauda?
