28 skyrius

Žmonių būsena yra tokia: kuo mažiau jie supranta Dievo žodžius, tuo skeptiškiau vertina dabartinį Dievo darbo būdą. Tačiau tai neturi įtakos Dievo darbui; kai Jo žodžiai pasieks tam tikrą tašką, žmonių širdys natūraliai atsigręš. Savo gyvenime visi sutelkia dėmesį į Dievo žodžius ir pradeda trokšti Jo žodžių, o kadangi Dievas juos nuolat apnuogina, jie pradeda savęs nekęsti. Tačiau Dievas taip pat yra ištaręs daug tokių žodžių: „Kai žmogus nuodugniai suvokia visus Mano žodžius, jo dvasinis ūgis atitinka Mano ketinimus, o jo maldavimai duoda vaisių ir nėra bergždi ar bevaisiai; Aš laiminu nuoširdžius ir neapsimestinius žmonijos maldavimus.“ Iš tiesų žmonės nepajėgia nuodugniai suvokti Dievo žodžių, o tik jų paviršių, be to, visi žmonės maldauja tik savo labui, o ne dėl Dievo valios. Taigi Dievas tik pasitelkia šiuos žodžius, kad suteiktų jiems tikslą, kurio jie galėtų siekti, kad pajustų, jog Dievas dalykus daro ne lengvabūdiškai, o rimtai; tik tada jie turės tikėjimo ir galės siekti. Tačiau Dievas nėra nepastovus, Jo žodžiai visada buvo nukreipti į žmogaus prigimtį. Nors dauguma žmonių šiandien maldauja, jie nėra nuoširdūs – tai tik apsimetimas. Visų žmonių būsena yra tokia: „Mano lūpas laiko gausybės ragu. Visi žmonės nori ką nors gauti iš Mano lūpų, nesvarbu, ar tai būtų valstybės paslaptys, dangaus slėpiniai, dvasinio pasaulio dinamika ar žmonijos paskirtis.“ Dėl savo smalsumo visi žmonės noriai ieško šių dalykų ir nenori iš Dievo žodžių gauti nieko, kas reikalinga gyvenimui. Todėl Dievas sako: „Žmogui pernelyg daug ko trūksta: jam reikia ne tik „maisto papildų“ – dar labiau jam reikia „psichologinės pagalbos“ ir „dvasinio aprūpinimo“.“ Būtent žmonių nuostatos lėmė šiandieninę negatyvią būseną, o kadangi jų fizinės akys yra pernelyg „feodalinės“, jų žodžiams ir veiksmams trūksta gyvybingumo ir jie viską daro atmestinai. Argi žmonių būsena ne tokia? Ar žmonės neturėtų skubiai to ištaisyti, užuot ir toliau taip elgęsi? Kokia žmogui nauda žinoti ateitį? Kodėl perskaitę kai kuriuos Dievo žodžius žmonės į juos reaguoja, o likę Jo žodžiai neduoda jokio rezultato? Pavyzdžiui, kai Dievas sako: „Aš gydau žmogaus ligą, kad būtų pasiekta geresnių rezultatų, kad visi galėtų atgauti sveikatą ir dėl Mano gydymo grįžti į normalią būseną,“ kodėl šie žodžiai žmonėms neduoda jokio poveikio? Argi visa, ką daro Dievas, nėra tai, ką žmogus turėtų pasiekti? Dievas turi atlikti darbą – kodėl žmonės neturi kelio, kuriuo galėtų eiti? Argi tai nėra prieštaravimas Dievui? Iš tiesų žmonės turi atlikti nemažai darbo– pavyzdžiui, kiek jie pažįsta „milžinišką ugniaspalvį slibiną“, apie kurį kalbama žodžiuose „Ar jūs iš tiesų nekenčiate milžiniško ugniaspalvio slibino?“ Dievo žodžiai „Kodėl Aš tiek daug kartų jūsų klausiau?“ rodo, kad žmonės vis dar nepažįsta milžiniško ugniaspalvio slibino prigimties ir vis dar nesugeba gilintis. Argi tai nėra būtent tas darbas, kurį žmogus turėtų atlikti? Kaip galima sakyti, kad žmogus neturi darbo? Jei taip būtų, kokia būtų Dievo įsikūnijimo svarba? Ar Dievas veikia atmestinai vien dėl formalumo? Ar galima taip nugalėti milžinišką ugniaspalvį slibiną?

Dievas sako: „Aš jau pradėjau ir imsiuosi Savo pradinio baudimo darbo milžiniško ugniaspalvio slibino buveinėje.“ Šie žodžiai yra nukreipti į darbą dieviškume; šiandienos žmonės jau iš anksto įėjo į baudimą, todėl Dievas sako, kad tai yra pradinis darbas. Jis verčia žmones patirti ne baudimą nelaimėmis, o baudimą žodžiais. Taip yra todėl, kad pasikeitus Dievo žodžių tonui žmonės visiškai nieko nebesupranta, o po to jie visi įeina į baudimą. Patyrę baudimą, „jūs oficialiai atliksite savo pareigą ir oficialiai šlovinsite Mane visuose kraštuose per amžių amžius!“ Tai yra Dievo darbo etapai – tai Jo planas. Be to, šie Dievo žmonės savo akimis išvys būdus, kuriais baudžiamas milžiniškas ugniaspalvis slibinas, todėl už jų ribų, juos supančiame pasaulyje, iš tiesų prasideda nelaimės. Tai yra vienas iš būdų, kuriais Dievas išgelbsti žmones. Viduje jie yra baudžiami, o išorėje užgriūva nelaimės – tai reiškia, kad Dievo žodžiai išsipildo. Todėl žmonės mieliau patirtų baudimą, nei susidurtų su nelaime, ir būtent dėl to jie išlieka. Viena vertus, Dievo darbas pasiekė šį tašką; kita vertus, tai skirta tam, kad visi žmonės pažintų Dievo būdą. Todėl Dievas sako: „Laikas, kai Mano žmonės mėgaujasi Manimi, yra laikas, kai baudžiamas milžiniškas ugniaspalvis slibinas. Mano planas yra priversti milžiniško ugniaspalvio slibino žmones sukilti ir maištauti prieš jį ir tai yra būdas, kuriuo Aš ištobulinu Savo žmones, ir tai yra puiki proga visiems Mano žmonėms augti gyvenime.“ Kodėl Dievas sako šiuos žodžius, tačiau jie nepatraukia žmonių dėmesio?

Visose šalyse vyrauja didelis chaosas, nes Dievo rykštė pradėjo atlikti savo funkciją žemėje. Dievo darbą galima matyti iš žemės būsenos. Kai Dievas sako: „vandenys riaumos, kalnai grius, didžiosios upės išsiskaidys,“ tai yra pradinis rykštės darbas žemėje, dėl kurio „visi namų ūkiai žemėje bus išardyti ir visos šalys žemėje bus perskeltos; nebeliks vyro ir žmonos susitikimų dienų, motina ir sūnus daugiau niekada nebebus kartu, tėvas ir dukra daugiau niekada nesusitiks. Viską, kas anksčiau buvo Žemėje, Aš sunaikinsiu.“ Tokia bus bendra šeimų būsena žemėje. Žinoma, tokia negalėtų būti visų jų būsena, o tik didžiosios dalies. Kita vertus, čia kalbama apie būsenas, kurias ateityje patirs visi šios srovės žmonės. Tai pranašauja, kad jiems patyrus baudimą žodžiais, o netikintiesiems patyrus nelaimes, tarp žmonių žemėje nebebus giminystės ryšių; jie visi bus Sinimo žmonės ir visi bus atsidavę Dievo karalystei. Taigi praeis vyro ir žmonos susitikimų dienos, motina ir sūnus daugiau niekada nebebus kartu, tėvas ir dukra daugiau niekada nesusitiks. Taigi žmonių šeimos žemėje bus išardytos, sudraskytos į gabalus, ir tai bus paskutinis darbas, kurį Dievas atlieka žmogui. Kadangi Dievas paskleis šį darbą po visą visatą, Jis pasinaudoja proga paaiškinti žmonėms žodį „jausmai“, taip leisdamas jiems pamatyti, kad Dievo ketinimas yra išardyti visų žmonių šeimas, ir parodydamas, kad Dievas pasitelkia baudimą visiems žmonijos „šeimos ginčams“ išspręsti. Priešingu atveju nebūtų įmanoma užbaigti paskutinės Dievo darbo žemėje dalies. Paskutinė Dievo žodžių dalis atskleidžia žmonėms didžiausią žmonijos silpnybę – visi žmonės gyvena jausmais, – todėl Dievas neaplenkia nė vieno iš jų ir atskleidžia visos žmonijos širdyse paslėptas paslaptis. Kodėl žmonėms taip sunku atsikratyti savo jausmų? Ar tai viršija sąžinės standartus? Ar sąžinė gali įvykdyti Dievo valią? Ar jausmai gali padėti žmonėms įveikti sunkumus? Dievo akyse jausmai yra Jo priešas – argi tai nėra aiškiai pasakyta Dievo žodžiuose?