29 skyrius

Dalį darbo žmonės atlieka tiesioginiu Dievo nurodymu, tačiau yra ir dalis, dėl kurios Dievas neduoda konkrečių nurodymų, ir tai pakankamai parodo, kad tai, ką daro Dievas, šiandien dar nėra visiškai atskleista – tai reiškia, kad daug kas tebėra paslėpta ir dar nėra paviešinta. Tačiau kai kurie dalykai turi būti paviešinti, o kiti turi žmones sugluminti ir sutrikdyti; to reikia Dievo darbui. Pavyzdžiui, Dievo atėjimas iš dangaus tarp žmonių – kaip Jis atėjo, kurią sekundę Jis atėjo, ar pasikeitė dangūs, žemė ir viskas, kas yra, ar ne – dėl šių dalykų žmonės turi būti sutrikę. Tai taip pat grindžiama tikromis aplinkybėmis, nes pats žmogaus kūnas negali tiesiogiai įeiti į dvasinį pasaulį. Taigi, net jei Dievas aiškiai pasako, kaip Jis atėjo iš dangaus į žemę, arba kai Jis sako: „Tą dieną, kai visa atgijo, Aš atėjau tarp žmonių ir praleidau su jais nuostabių dienų ir naktų“, tokie žodžiai yra tarsi kalbėjimas su siena – nėra nė menkiausios reakcijos, nes žmonės nežino Dievo darbo žingsnių. Net ir tada, kai jie tikrai tai suvokia, jie įsivaizduoja, kad Dievas kaip fėja atskrido į žemę iš dangaus ir visiškai pakeitė savo pavidalą žmonių pasaulyje. Štai kokios yra žmogaus mintys. Taip yra todėl, kad žmogaus esybės yra toks, kad jis nepajėgia suprasti Dievo esmės ir dvasinio pasaulio tikrovės. Vien dėl savo esybės žmonės negalėtų būti pavyzdžiu kitiems, nes žmonės iš prigimties yra vienodi, o ne skirtingi. Taigi prašymas, kad žmonės rodytų kitiems sektiną pavyzdį ar būtų pavyzdžiu, tampa muilo burbulu ar išsisklaido lyg dūmas. O kai Dievas sako „šiek tiek pažinti tai, ką Aš turiu ir kas Aš esu“, šie žodžiai kalba tik apie Dievo kūniškame pavidale atliekamo darbo pasireiškimą; kitaip tariant, jie kalba apie tikrąjį Dievo veidą – dieviškumą, kuris pirmiausia reiškia Jo dieviškąjį būdą. Tai reiškia, kad žmonių prašoma suprasti tokius dalykus kaip tai, kodėl Dievas taip dirba, kas turi būti atlikta Dievo žodžiais, ką Dievas nori pasiekti žemėje, ką Jis nori įgyti tarp žmonių, kokiais būdais Dievas kalba ir koks yra Dievo požiūris į žmogų. Galima sakyti, kad žmoguje nėra nieko, kuo vertėtų girtis, tai yra jame nėra nieko, kas galėtų būti sektinas pavyzdys kitiems.

Būtent dėl Dievo kūniškame pavidale normalumo ir dėl skirtumo tarp Dievo danguje ir Dievo kūniškame pavidale, Kuris neatrodo gimęs iš Dievo danguje, Dievas sako: „Daug metų praleidau tarp žmonių, tačiau žmogus visą laiką to nesuvokė ir niekada Manęs nepažino.“ Dievas taip pat sako: „Kai Mano pėdsakai nusidrieks per visatą iki žemės pakraščių, žmogus pradės susimąstyti apie save ir visi žmonės ateis pas Mane, nusilenks Mano akivaizdoje ir Mane garbins. Tai bus diena, kai pelnysiu šlovę, Mano sugrįžimo ir kartu Mano išėjimo diena.“ Tik tai yra diena, kai žmogui parodomas tikrasis Dievo veidas. Tačiau Dievas dėl to neatidėlioja Savo darbo ir tiesiog atlieka būtiną darbą. Teisdamas Jis pasmerkia žmones pagal jų požiūrį į Dievą kūniškame pavidale. Tai viena pagrindinių šio laikotarpio Dievo ištarų temų. Pavyzdžiui, Dievas sako: „Aš iš tiesų pradėjau įgyvendinti paskutinę Savo valdymo plano dalį visatoje. Jei kas nors vis dar bus neatsargus, bet kurią akimirką patirs negailestingą baudimą.“ Toks yra Dievo plano turinys ir jis nėra nei neįprastas, nei keistas, visa tai yra Jo darbo žingsnių dalis. Tuo tarpu Dievo žmones ir sūnus užsienyje Dievas teisia pagal visa, ką jie daro bažnyčiose, todėl Dievas sako: „Kai Aš dirbu, visi angelai stoja į lemiamą kovą greta Manęs ir pasiryžta paskutiniame etape įgyvendinti Mano ketinimus, kad žmonės žemėje pasiduotų Man kaip angelai, netrokštų Man priešintis ir nedarytų nieko, kas Mane išduotų. Tokia yra Mano darbo visatoje eiga.“ Toks yra skirtumas tarp darbų, kuriuos Dievas atlieka visoje žemėje; Jis taiko skirtingas priemones priklausomai nuo to, į ką nukreiptas darbas. Šiandien visų bažnyčių žmonių širdys kupinos ilgesio ir jie pradėjo valgyti ir gerti Dievo žodžius – to pakanka parodyti, kad Dievo darbas artėja prie pabaigos. Žvelgiant iš dangaus žemyn, atrodo, tarsi vėl matytum niūrius vaizdus: nudžiūvusias šakas ir nukritusius lapus, rudens vėjo pustomą liosą. Atrodo, kad tarp žmonių tuoj įvyks apokalipsė, tarsi viskas tuoj virs dykyne. Galbūt dėl Dvasios jautrumo širdyje visada juntamas prislėgtumas, tačiau kartu esama trupučio ramios paguodos, nors ir sumišusios su liūdesiu. Tai gali būti vaizdas, perteikiamas Dievo žodžiais: „žmogus bunda, viskas žemėje yra tvarkinga, o žemės išlikimo dienos baigėsi, nes Aš atvykau!“ Išgirdę šiuos žodžius žmonės gali tapti šiek tiek negatyvūs, šiek tiek nusivilti Dievo darbu arba labai susitelkti į pojūtį savo dvasioje. Tačiau prieš užbaigdamas Savo darbą žemėje Dievas jokiu būdu negalėtų būti toks kvailas, kad sukeltų žmonėms tokią iliuziją. Jei iš tiesų jauti tokius jausmus, tai rodo, kad per daug dėmesio skiri savo jausmams, kad esi žmogus, kuris elgiasi pagal savo valią ir nemyli Dievo; tai rodo, kad per daug dėmesio skiri antgamtiniams dalykams ir visai nepaisai Dievo. Kad ir kaip žmonės mėgintų ištrūkti, jie negali išvengti Dievo rankos. Kas gali išvengti Dievo rankos? Kada tavo padėtis ir aplinkybės nebuvo nulemtos Dievo? Nesvarbu, ar kenti, ar esi palaimintas – kaip galėtum pasprukti nuo Dievo rankos? Tai nėra žmogaus reikalas, visa tai daroma dėl to, ko reika Dievui – kas dėl to galėtų nepaklusti?

„Naudosiu baudimą, kad skleisčiau Savo darbą tarp pagonių, kitaip tariant, naudosiu „jėgą“ prieš visus pagonis. Žinoma, šis darbas bus atliekamas tuo pat metu kaip ir Mano darbas tarp išrinktųjų žmonių.“ Ištaręs šiuos žodžius, Dievas imasi šio darbo visoje visatoje – tai Dievo darbo žingsnis. Darbas jau pasiekė šį tašką ir niekas negali pakeisti padėties. Nelaimės susidoros su viena žmonijos dalimi ir privers ją pražūti kartu su pasauliu. Kai visata iš tiesų baudžiama, Dievas iš tiesų pasirodo nesuskaičiuojamai daugybei žmonių. Ir dėl Jo pasirodymo žmonės baudžiami. Be to, Dievas taip pat pasakė: „Kai iš tiesų atversiu ritinį, visatos žmonės bus baudžiami, viso pasaulio žmonės patirs išmėginimus.“ Iš to aiškiai matyti, kad septynių antspaudų turinys yra baudimo turinys, tai yra septyniuose antspauduose slypi nelaimės. Taigi šiandien septyni antspaudai dar neatverti; čia minimi „išmėginimai“ yra žmogaus patiriamas baudimas ir per šį baudimą bus įgyta grupė žmonių, kurie iš tiesų priims Dievo išduotą „pažymėjimą“ ir taip taps Dievo karalystės žmonėmis. Tokia yra Dievo sūnų ir žmonių kilmė; šiandien jie dar nėra galutinai nustatyta ir tik kloja pamatą būsimoms patirtims. Jei kas nors turi tikrą gyvenimą, jis galės tvirtai laikytis per išmėginimus, o jei gyvenimo neturi, tai pakankamai įrodo, kad Dievo darbas jam neturėjo jokio poveikio, kad jis žvejoja drumstame vandenyje ir nesusitelkia į Dievo žodžius. Kadangi tai paskutinių dienų darbas, kuriuo siekiama užbaigti šį amžių, o ne tęsti darbą, Dievas sako: „Kitaip tariant, tai gyvenimas, kurio žmogus niekada nepatyrė nuo sukūrimo iki šių dienų, todėl sakau, kad atlikau darbą, kuris niekada anksčiau nebuvo atliktas“, ir taip pat sako: „Kadangi Mano diena artėja visai žmonijai, kadangi ji neatrodo tolima, o yra tiesiai prieš žmogaus akis.“ Praeityje Dievas Pats sugriovė kelis miestus, tačiau nė vienas iš jų nebuvo sulygintas su žeme taip, kaip tai įvyks paskutinį kartą. Nors praeityje Dievas sugriovė Sodomą, su šiandienos Sodoma nebus elgiamasi taip, kaip praeityje – ji nebus iš karto sugriauta, pirmiausia ji bus užkariauta, tada teisiama ir galiausiai jai bus skirta amžina bausmė. Tokie yra darbo žingsniai ir galiausiai šiandienos Sodoma bus sunaikinta ta pačia tvarka, kaip praeityje buvo sugriautas pasaulis – toks yra Dievo planas. Diena, kai Dievas pasirodo, iš tiesų yra dabartinės Sodomos pasmerkimo diena ir Jis pasirodo ne tam, kad ją išgelbėtų. Taigi Dievas sako: „Aš pasirodau šventajai karalystei ir pasislepiu nuo netyros žemės.“ Kadangi šiandienos Sodoma nėra šventa, Dievas jai iš tiesų nepasirodo, o naudoja šią priemonę jai bausti – argi to aiškiai nematote? Galima sakyti, kad niekas žemėje negali pamatyti tikrojo Dievo veido. Dievas niekada nepasirodė žmogui ir niekas nežino, kuriame dangaus lygmenyje Dievas yra. Būtent dėl to šiandienos žmonės atsidūrė tokioje padėtyje. Jei jie išvystų Dievo veidą, tai tikrai būtų laikas, kai būtų atskleista jų baigtis, laikas, kai kiekvienas atskiriamas pagal savo rūšį. Šiandien žodžiai iš dieviškumo tiesiogiai parodomi žmonėms ir tai pranašauja, kad atėjo paskutinės žmonijos dienos ir kad jai liko nedaug laiko. Tai vienas iš požymių, kad žmonės patiria išmėginimus tuo metu, kai Dievas pasirodo nesuskaičiuojamai daugybei žmonių. Taigi, nors žmonės mėgaujasi Dievo žodžiais, juos visada apima bloga nuojauta, tarsi juos tuoj ištiktų didelė nelaimė. Šiandienos žmonės yra tarsi žvirbliai šalčio sukaustytuose kraštuose, iš kurių mirtis tarsi reikalauja grąžinti skolą ir nepalieka jiems jokio būdo išgyventi. Dėl žmogaus skolos mirčiai visi žmonės jaučia, kad atėjo jų paskutinės dienos. Būtent tai vyksta žmonių širdyse visoje visatoje, ir nors tai neatsispindi jų veiduose, tai, kas glūdi jų širdyse, negali pasislėpti nuo Mano akių – tokia yra žmogaus tikrovė. Galbūt daugelis žodžių pavartoti ne visai tinkamai, tačiau būtent šių žodžių pakanka problemai parodyti. Kiekvienas Dievo lūpomis ištartas žodis išsipildys, nesvarbu, ar jis būtų iš praeities, ar dabarties; šie žodžiai leis žmonėms išvysti faktus – tikrą puotą jų akims – ir tada jie bus apstulbinti ir sutrikę. Ar vis dar aiškiai nematote, koks šiandien yra amžius?