Praktika (4)
Ramybė ir džiaugsmas, apie kuriuos šiandien kalbu, nėra tie patys, kuriais tu tiki ir kuriuos supranti. Anksčiau tu manei, kad ramybė ir džiaugsmas reiškia būti laimingam visą dieną, kad tavo šeimoje niekas neserga ar nėra nelaimių, kad širdyje nuolat jautiesi patenkintas be menkiausio liūdesio jausmo, ir kad jauti neapsakomą džiaugsmą, nepriklausomai nuo tavo gyvenimo brandos lygio. Šalia viso to dar atlyginimo pakėlimas ir sūnaus įstojimas į universitetą. Turėdamas tai omenyje, tu meldeisi Dievui ir, matydamas, kokia didi yra Dievo malonė, nepaprastai džiūgavai – plačiai šypsojaisi ir negalėjai nustoti dėkojęs Dievui. Tokia ramybė ir džiaugsmas nėra tikroji ramybė ir džiaugsmas, kylantys iš Šventosios Dvasios buvimo šalia. Priešingai, tai ramybė ir džiaugsmas, atsirandantys patenkinus kūną. Turėtum suprasti, koks amžius yra šiandien; tai ne Malonės amžius, ir nebe tas laikas, kai sieki prisivalgyti duonos iki soties. Gali džiūgauti, nes tavo šeimoje viskas klostosi gerai, bet tavo gyvenimas jau gęsta – tad, kad ir koks didelis būtų tavo džiaugsmas, Šventosios Dvasios nėra su tavimi. Įgyti Šventosios Dvasios buvimą yra paprasta: deramai atlik tai, ką privalai, vykdyk žmogaus pareigą bei funkciją, kurią žmogus turi atlikti, ir gebėk apsirūpinti tuo, ko reikia tavo trūkumams kompensuoti. Jei nuolat jauti naštą dėl savo paties gyvenimo ir džiaugiesi, nes aiškiai supratai tiesą arba suvokei dabartinį Dievo darbą, tai išties reiškia, kad Šventoji Dvasia yra su tavimi. Arba, jei kartais jauti nerimą susidūręs su tuo, ko nežinai, kaip patirti, arba dėl to, jog aiškiai nesupratai tiesos, kuria buvo pasidalyta bendrystėje, tai įrodo, kad Šventoji Dvasia yra su tavimi. Tai yra įprastos gyvenimo patirties būsenos. Privalai suprasti skirtumą tarp Šventosios Dvasios buvimo ir jos nebuvimo, ir vengti pernelyg supaprastinto požiūrio į tai.
Anksčiau buvo sakoma, kad Šventosios Dvasios buvimas ir Šventosios Dvasios darbas yra skirtingi dalykai. Normali būsena, kai žmoguje veikia Šventoji Dvasia, pasireiškia normaliu mąstymu, sveiku protu ir normaliu žmogiškumu. Žmogaus asmenybė išliks tokia, kokia buvusi, tačiau jo viduje bus ramybė, o išoriškai jis spinduliuos šventojo orumą. Tokie jie bus, kai su jais bus Šventoji Dvasia. Kai žmogus patiria Šventosios Dvasios buvimą, jo mąstymas yra normalus. Kai išalksta – nori valgyti, kai ištrokšta – nori gerti vandens. ... Tokios normalaus žmogiškumo apraiškos nėra Šventosios Dvasios apšvietimas; tai normalus žmonių mąstymas ir normali būsena, kai su jais yra Šventoji Dvasia. Kai kurie žmonės klaidingai tiki, jog tie, su kuriais yra Šventoji Dvasia, nejaučia alkio ar mieguistumo, ir atrodo, kad jie net nežino turintys šeimą, būdami beveik visiškai atsiriboję nuo kūno. Tiesą sakant, kuo labiau Šventoji Dvasia yra su žmonėmis, tuo normalesni jie yra. Jie moka kentėti ir atsisakyti visko dėl Dievo, aukotis Dievui ir būti Jam atsidavusiems; jau nekalbant apie tai, kad jie rūpinasi maistu ir drabužiais. Kitaip tariant, jie neprarado nieko iš to normalaus žmogiškumo, kurį žmonės privalo turėti, o atvirkščiai, jie ypač pasižymi protu. Kartais jie skaito Dievo žodžius ir apmąsto Dievo darbą, įgydami tikėjimo savo širdyse ir pajusdami norą siekti tiesos. Natūralu, kad Šventosios Dvasios darbas remiasi šiuo pagrindu. Jei žmonės neturi normalaus mąstymo, vadinasi, jie neturi proto – tai nėra normali būsena. Kai žmonės mąsto normaliai ir Šventoji Dvasia yra su jais, jie neabejotinai turi normalaus žmogaus protą, ir tai yra normali būsena. Patiriant Dievo darbą, Šventosios Dvasios veikimas pasireiškia kartkartėmis, tuo tarpu Šventosios Dvasios buvimas yra beveik nuolatinis. Jei žmonių protas ir mąstymas yra normalūs, ir jei jų būsenos yra normalios, tai Šventoji Dvasia neabejotinai yra su jais. Kai žmonių protas ir mąstymas nėra normalūs, tuomet jų žmogiškumas nėra normalus. Jei šiuo metu Šventoji Dvasia veikia tavyje, vadinasi, Šventoji Dvasia neabejotinai taip pat yra su tavimi. Tačiau jei Šventoji Dvasia yra su tavimi, dar nereiškia, kad Šventoji Dvasia būtinai veikia tavyje, nes Šventoji Dvasia veikia ypatingu metu. Šventosios Dvasios buvimas tegali palaikyti normalų žmonių gyvenimą, tačiau Šventoji Dvasia veikia tik tam tikru metu. Pavyzdžiui, jei esi vadovas arba darbininkas, kai laistai ir aprūpini bažnyčią, Šventoji Dvasia apšvies tave tam tikrais žodžiais, kurie ugdo kitus ir gali išspręsti kai kurias tavo brolių ir seserų patiriamas realias problemas – tokiu metu Šventoji Dvasia veikia. Kartais, kai valgai ir geri Dievo žodžius, Šventoji Dvasia apšviečia tave tam tikrais žodžiais, kurie ypač aktualūs tavo paties patirtims, leisdama tau geriau pažinti savo paties būsenas; tai taip pat yra Šventosios Dvasios veikimas. Kartais, kai Aš kalbu, jūs klausotės ir galite palyginti savo pačių būsenas su Mano žodžiais, o kartais jaučiatės paliesti ar įkvėpti; visa tai yra Šventosios Dvasios veikimas. Kai kurie žmonės sako, kad Šventoji Dvasia juose veikia nuolat. Tai neįmanoma! Jei jie sakytų, kad Šventoji Dvasia visada yra su jais, tai būtų realu. Jei jie sakytų, kad jų mąstymas ir protas visada yra normalūs, tai taip pat būtų realu ir parodytų, jog Šventoji Dvasia yra su jais. Jei jie sako, kad Šventoji Dvasia juose veikia nuolat, kad jie kiekvieną akimirką yra Dievo apšviečiami ir Šventosios Dvasios paliečiami, ir nuolat įgyja naują pažinimą, tai jokiu būdu nėra normalu! Tai visiškai antgamtiška! Be menkiausios abejonės, tokie žmonės yra piktosios dvasios! Net kai Dievo Dvasia ateina kūne, būna akimirkų, kai Jai reikia valgyti ir ilsėtis – jau nekalbant apie žmones. Atrodo, kad tie, kuriuos apsėdo piktosios dvasios, neturi kūno silpnybių. Jie gali visko išsižadėti ir atsisakyti, neturi jokių jausmų, geba ištverti sunkumus ir nejaučia nė menkiausio nuovargio, tarsi būtų peržengę kūnui būdingas ribas. Argi tai nėra itin antgamtiška? Piktųjų dvasių veikimas yra antgamtinis – jokiam žmogui tai nepavyktų! Tie, kuriems trūksta įžvalgumo, pavydi matydami tokius žmones: jie sako, kad pastarieji pasižymi tokiu veržlumu tikėdami Dievą, turi didžiulį tikėjimą ir niekada neparodo nė menkiausio silpnumo ženklo! Iš tiesų visa tai yra piktųjų dvasių veikimo apraiškos. Juk normalūs žmonės neišvengiamai turi žmogiškų silpnybių; tai yra normali būsena tų, su kuriais yra Šventoji Dvasia.
Ką reiškia tvirtai laikytis savo liudijimo? Kai kurie žmonės sako, kad jie tiesiog seka taip, kaip dabar, ir nekreipia dėmesio į tai, ar sugeba įgyti gyvenimą; jie nesiekia gyvenimo, bet ir nepasitraukia. Jie tik pripažįsta, kad šį darbo etapą atlieka Dievas. Argi tai nėra nesugebėjimas liudyti? Tokie žmonės neturi net liudijimo, kad buvo užkariauti. Tie, kurie buvo užkariauti, seka nepaisydami nieko kito ir sugeba siekti gyvenimo. Jie ne tik tiki veikiantį Dievą, bet ir moka paklusti visiems Dievo sutvarkymams. Tai yra žmonės, turintys liudijimą. Tie, kurie neturi liudijimo, niekada nesiekė gyvenimo ir vis dar blaškosi sekdami paskui. Gali sekti, bet tai nereiškia, kad buvai užkariautas, nes neturi jokio supratimo apie šiandienos Dievo darbą. Kad būtum užkariautas, turi būti įvykdytos tam tikros sąlygos. Ne visi, kurie seka, yra užkariauti, nes savo širdyje visiškai nesupranti, kodėl privalai sekti šiandienos Dievu, taip pat nežinai, kaip išgyvenai iki šios dienos, kas tave palaikė iki šiol. Kai kurie žmonės visada yra sumišę ir sutrikę savo tikėjime Dievu; taigi, sekimas nebūtinai reiškia, kad turi liudijimą. gi tiksliai yra tikras liudijimas? Čia minimas liudijimas susideda iš dviejų dalių: viena yra užkariavimo liudijimas, o kita – ištobulinimo liudijimas (kuris, suprantama, bus liudijimas patyrus didesnius išmėginimus ir suspaudimus ateityje). Kitaip tariant, jei sugebėsi išlikti tvirtas suspaudimų ir išmėginimų metu, vadinasi, būsi įveikęs antrąjį liudijimo etapą. Dabar svarbiausia yra įveikti pirmąją liudijimo dalį: gebėti išlikti tvirtam kaskart patiriant baudimo ir teismo išmėginimus. Tai yra užkariavimo liudijimas. Taip yra todėl, kad dabar yra užkariavimo laikotarpis. (Turėtum žinoti, kad dabar yra Dievo darbo žemėje laikas; pagrindinis įsikūnijusio Dievo darbas žemėje yra teismu ir baudimu užkariauti šią Juo sekančią grupę žmonių žemėje.) Tai, ar sugebi liudyti apie savo užkariavimą, priklauso ne tik nuo to, ar sugebi sekti iki pat pabaigos, bet, dar svarbiau, nuo to, ar patirdamas kiekvieną Dievo darbo etapą sugebi įgyti tikrą pažinimą apie Dievo baudimą ir teismą, ir ar tikrai suvoki visą šį darbą. Negalėsi praslysti vien tik sekdamas iki pat pabaigos. Privalai gebėti noriai pasiduoti kaskart patirdamas baudimą ir teismą, privalai gebėti tikrai suprasti kiekvieną darbo etapą, kurį patiri, ir privalai gebėti įgyti Dievo būdo pažinimą bei jam paklusti. Tai yra galutinis užkariavimo liudijimas, kurį privalai liudyti. Užkariavimo liudijimas pirmiausia reiškia tavo įsikūnijusio Dievo pažinimą. Svarbiausia, šis liudijimo etapas yra skirtas įsikūnijusiam Dievui. Nesvarbu, ką darai ar sakai pasaulio žmonių ar valdžią turinčiųjų akivaizdoje; svarbiausia yra tai, ar gebi paklusti visiems žodžiams, sklindantiems iš Dievo lūpų, ir visam Jo darbui. Todėl šis liudijimo etapas yra nukreiptas prieš Šėtoną ir visus Dievo priešus – demonus ir priešus, kurie netiki, kad Dievas antrą kartą taps kūnu ir ateis atlikti dar didesnio darbo, ir, be to, netiki Dievo sugrįžimo į kūną faktu. Kitaip tariant, jis nukreiptas prieš visus antikristus – visus priešus, kurie netiki įsikūnijusiu Dievu.
Galvojimas apie Dievą ir Dievo ilgesys neįrodo, kad buvai Dievo užkariautas; tai priklauso nuo to, ar tiki, kad Jis yra kūnu tapęs Kelias, ar tiki, kad Žodis tapo kūnu, ir ar tiki, kad Dvasia tapo Žodžiu, o Žodis pasirodė kūne. Tai yra esminis liudijimas. Nesvarbu, kaip seki ar kaip aukojiesi; svarbu, ar gebi iš šio normalaus žmogiškumo atrasti, jog Žodis tapo kūnu, o tiesos Dvasia įsikūnijo – kad visa tiesa, kelias ir gyvenimas atėjo kūne, kad Dievo Dvasia tikrai atėjo į žemę ir Dvasia atėjo kūne. Nors iš pažiūros tai atrodo kitaip nei prasidėjimas iš Šventosios Dvasios, šiame darbe gali aiškiau pamatyti, kad Dvasia jau buvo įsikūnijusi ir, be to, kad Kelias tapo kūnu, o Žodis pasirodė kūne. Tai leidžia tau suprasti tikrąją žodžių prasmę: „Pradžioje buvo Kelias (Žodis), ir Kelias (Žodis) buvo su Dievu, ir Kelias (Žodis) buvo Dievas.“ Be to, privalai suprasti, kad šiandienos Žodis yra Dievas, kad Kelias yra Dievas, ir tai leidžia tau pamatyti, jog Žodis tapo kūnu. Tai geriausias liudijimas, kurį gali duoti. Tai įrodo, kad turi tikrą kūnu tapusio Dievo pažinimą – tu ne tik gebi Jį pažinti, bet ir suvoki, jog kelias, kuriuo šiandien eini, yra gyvenimo kelias ir tiesos kelias. Jėzaus atliktas darbo etapas tik išpildė esmę „Kelias buvo su Dievu“: Dievo tiesa buvo su Dievu, o Dievo Dvasia buvo su kūnu ir buvo neatskiriama nuo to kūno. Tai reiškia, kad įsikūnijusio Dievo kūnas buvo su Dievo Dvasia, o tai yra dar didesnis įrodymas, kad įsikūnijęs Jėzus buvo pirmasis Dievo įsikūnijimas. Šis darbo etapas tiksliai išpildo vidinę „Žodis tampa kūnu“ prasmę, suteikia gilesnę prasmę žodžiams „Kelias buvo su Dievu, ir Kelias buvo Dievas“ bei leidžia tau tvirtai tikėti žodžiais „Pradžioje buvo Kelias“. Tai reiškia, kad kūrimo metu Dievas turėjo žodžius, Jo žodžiai buvo su Juo ir neatsiejami nuo Jo, o paskutiniajame amžiuje Jis dar aiškiau atskleidžia Savo žodžių galią bei valdžią ir leidžia žmogui pamatyti visą Jo Kelią – išgirsti visus Jo žodžius. Toks yra paskutiniojo amžiaus darbas. Privalai iki galo suprasti šiuos dalykus. Tai nėra klausimas apie kūno pažinimą, bet apie tai, kaip tu supranti kūną ir Žodį, bei kūną ir Kelią. Tai liudijimas, kurį privalai paliudyti, ir tai, ką kiekvienas privalo žinoti. Nes tai yra antrojo įsikūnijimo darbas – ir paskutinis kartas, kai Dievas tampa kūnu; kitaip tariant, jis užbaigia įsikūnijimo reikšmę, iki galo atlieka ir išreiškia visą Dievo darbą kūne ir užbaigia Dievo buvimo kūne erą. Taigi, privalai žinoti įsikūnijimo reikšmę. Nesvarbu, kiek daug lakstai ar kaip gerai tvarkai kitus išorinius reikalus; svarbu tai, ar gebi visiškai pasiduoti įsikūnijusiam Dievui, paaukoti Jam visą savo esybę ir paklusti visiems iš Jo lūpų sklindantiems žodžiams. Štai ką tu turėtum daryti ir ko turėtum laikytis.
Paskutinis liudijimo etapas yra liudijimas apie tai, ar gali būti ištobulintas – tai reiškia, kad, suvokęs visus įsikūnijusio Dievo lūpomis ištartus žodžius, tu įgyji Dievo pažinimą ir tampi dėl Jo tikras, savo gyvenime įkūniji visus iš Dievo lūpų sklindančius žodžius ir įvykdai sąlygas, kurių Dievas iš tavęs prašo – perimi Petro pavyzdį ir Jobo tikėjimą – taip, kad gali paklusti iki pat mirties, visiškai atsiduoti Jam ir galiausiai įgyti reikalavimus atitinkančio „žmogaus“ pavidalą, o tai reiškia pavidalą žmogaus, kuris patyręs Dievo teismą ir baudimą buvo užkariautas ir ištobulintas. Tai yra galutinis liudijimas – tai liudijimas, kurį turėtų paliudyti tas, kuris galiausiai yra ištobulintas. Tai yra du liudijimo etapai, kuriuos turėtum paliudyti, ir jie yra tarpusavyje susiję, kiekvienas iš jų yra būtinas. Tačiau yra vienas dalykas, kurį privalai žinoti: liudijimas, kurio iš tavęs reikalauju šiandien, nėra nukreiptas į pasaulio žmones ar į kokį nors pavienį asmenį, bet į tai, ko Aš iš tavęs prašau. Tai matuojama tuo, ar sugebi Mane patenkinti ir ar sugebi visiškai atitikti Mano nustatytus standartus kiekvienam iš jūsų. Štai ką jūs turėtumėte suprasti.
