Praktika (5)
Malonės amžiuje Jėzus ištarė tam tikrus žodžius ir atliko vieną darbo etapą. Visi jie turėjo savo kontekstą ir atitiko to meto žmonių būsenas; Jėzus kalbėjo ir dirbo taip, kaip reikalavo to meto aplinkybės. Jis taip pat pasakė pranašysčių. Jis pranašavo, kad paskutinėmis dienomis ateis tiesos Dvasia ir atliks darbo etapą. Tai reiškia, Jis nesuprato nieko daugiau, išskyrus tą darbą, kurį Jis Pats turėjo atlikti tame amžiuje; kitaip tariant, įsikūnijusio Dievo atneštas darbas yra ribotas. Taigi Jis atlieka tik to amžiaus, kuriame yra, darbą ir neatlieka jokio kito darbo, kuris su Juo nesusijęs. Tuo metu Jėzus dirbo ne pagal jausmus ar regėjimus, bet taip, kaip derėjo tam laikui ir kontekstas. Niekas Jo nevedė ir niekas Jam nevadovavo. Visa Jo darbo visuma buvo Jo paties būtis – tai buvo darbas, kurį turėjo atlikti įsikūnijusi Dievo Dvasia, ir tai buvo visas darbas, kurį atnešė įsikūnijimas. Jėzus dirbo tik pagal tai, ką Jis Pats matė ir girdėjo. Kitaip tariant, Dvasia dirbo tiesiogiai; Jam nereikėjo nei pasirodančių pasiuntinių, nei Jam siunčiamų sapnų, nei didžios šviesos, kuri Jį apšviestų ir leistų Jam matyti. Jis dirbo laisvai ir nevaržomai, nes Jo darbas nebuvo pagrįstas jausmais. Kitaip tariant, dirbdamas Jis aklai neieškojo ir nespėliojo, bet atliko tai lengvai – dirbo ir kalbėjo pagal Savo paties sumanymus ir tai, ką matė Savo paties akimis, laiku aprūpindamas kiekvieną Juo sekusį mokinį. Tai yra skirtumas tarp Dievo darbo ir žmonių darbo: kai žmonės dirba, jie ieško ir apgraibomis klaidžioja, visada mėgdžiodami ar svarstydami remdamiesi kitų padėtu pagrindu, ir taip pasiekia gilesnį įžengimą. Dievo darbas yra suteikti tai, kas Jis yra, ir Jis atlieka darbą, kurį Jis Pats privalo atlikti. Jis neaprūpina bažnyčios naudodamasis žiniomis, kurias įgijo iš kito asmens darbo. Vietoj to, Jis atlieka dabartinį darbą atsižvelgdamas į žmonių būsenas. Taigi toks darbas suteikia tūkstančius kartų daugiau laisvės nei žmonių atliekamas darbas. Žmonėms gali netgi atrodyti, kad Dievas „nesilaiko Savo pareigos“ ir dirba taip, kaip Jam patinka – bet visas Jo atliekamas darbas yra naujas. Vis dėlto turėtum žinoti, kad įsikūnijusio Dievo darbas niekada nėra pagrįstas jausmais. Tuo metu, Jėzui užbaigus Savo nukryžiavimo darbą, Jėzumi sekę mokiniai, pasiekę tam tikrą savo patirties tašką, pajuto, kad artėja Dievo diena ir kad jie netrukus susitiks su Viešpačiu. Toks buvo jų jausmas, ir jiems šis jausmas buvo be galo svarbus. Tačiau iš tikrųjų žmonių jausmai nėra patikimi. Jie jautė, kad galbūt netrukus pasieks kelio pabaigą, arba kad viskas, ką jie darė ir iškentėjo, buvo nulemta Dievo. Paulius taip pat sakė, kad baigė savo bėgimą, kad kovojo kovą ir kad jo laukia teisumo vainikas. Taip jis jautėsi, ir tai jis parašė laiškuose ir išsiuntė juos bažnyčioms. Tokie veiksmai kilo iš naštos, kurią jis nešė dėl bažnyčių, ir todėl Šventoji Dvasia jų nepaisė. Kai Paulius ištarė šiuos žodžius, jis nejautė jokio nerimo ar priekaišto sau, todėl tikėjo, kad tokie dalykai yra labai normalūs ir visiškai teisingi, ir kad jie kilo iš Šventosios Dvasios. Tačiau žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, jie visiškai nekilo iš Šventosios Dvasios. Tai tebuvo žmogaus iliuzijos. Žmonės turi daug iliuzijų, ir Dievas nekreipia į jas dėmesio bei nereiškia jokių nuomonių, kai jos atsiranda. Dažniausiai Šventosios Dvasios darbas nėra atliekamas per žmonių jausmus – Šventoji Dvasia neveikia žmonių jausmuose, išskyrus sunkius, tamsius laikus, kai Dievas nebuvo tapęs kūnu, kad atliktų darbą, arba laikotarpiu, kai nėra apaštalų ar darbininkų. Tame etape Šventosios Dvasios veikimas suteikia žmonėms tam tikrus ypatingus jausmus. Pavyzdžiui: kai žmonės neturi Dievo žodžių vadovavimo, melsdamiesi jie jaučia neapsakomą laimės jausmą; savo širdyse jie jaučia pasimėgavimą, jie yra ramūs ir atsipalaidavę. Kai tik jie gauna žodžių vadovavimą, žmonės pajunta dvasinį pakylėjimą, įgyja praktikos kelią savo veiksmuose, ir, žinoma, jų širdyse natūraliai apsigyvena ramybės bei lengvumo jausmas. Kai žmonės susiduria su pavojumi arba Dievas sustabdo juos nuo tam tikrų veiksmų, savo širdyse jie pajunta nerimą ir diskomfortą. Šie jausmai žmogui kyla tik iš Šventosios Dvasios. Tačiau jei priešiška aplinka sukuria baimės atmosferą, dėl kurios žmonės tampa ypatingai nerimastingi ir baikštūs, tai yra normali žmogiškumo apraiška ir nesusijusi su Šventosios Dvasios veikimu.
Žmonės visada gyvena savo pačių jausmų apsuptyje, ir taip yra jau daugelį metų. Kai jų širdyse viešpatauja ramybė, jie veikia (tikėdami, kad jų noras veikti yra ramybės jausmas), o kai jų širdyse ramybės nėra, jie neveikia (tikėdami, kad jų nenoras ar pasibjaurėjimas yra nerimo jausmas). Jei viskas klostosi sklandžiai, jie mano, kad tai yra Dievo ketinimas. (Iš tiesų, tai ir turėjo vykti labai sklandžiai, nes toks yra natūralus dalykų dėsnis.) Kai viskas nesiklosto sklandžiai, jie mano, kad tai nėra Dievo ketinimas. Taigi, susidūrę su tuo, kas nesiklosto sklandžiai, jie sustoja. Tokie jausmai nėra tikslūs, ir jai vadovaujantis, bus sugaišta daug laiko. Pavyzdžiui, tikrai bus sunkumų įgyvendinant tiesą praktikoje, o dar daugiau – vykdant Dievo valią. Daug teigiamų dalykų bus sunku tęsti. Kaip sako patarlė: „Geriems dalykams kelią skinasi sunkumai“ (Per kančias – į žvaigždes). Žmonės savo realiame gyvenime turi pernelyg daug jausmų, dėl to nuolat jaučiasi pasimetę ir nesugeba susigaudyti daugelyje dalykų. Žmonėms niekas nėra aišku, kol jie negali suprasti tiesos. Tačiau apskritai, kai jie veikia ar kalba vadovaudamiesi savo jausmais, jei tik tai nepažeidžia pagrindinių principų, Šventoji Dvasia visiškai nereaguoja. Tai panašu į „teisumo vainiką“, kurį Paulius jautė: daugelį metų niekas netikėjo, kad jo jausmai buvo klaidingi, taip pat ir pats Paulius niekada nejuto, kad jo jausmai buvo klaidingi. Iš kur kyla žmonių jausmai? Tai, žinoma, yra reakcijos, kylančios iš jų smegenų. Skirtingi jausmai kyla priklausomai nuo skirtingos aplinkos ir skirtingų dalykų. Dažniausiai žmonės, pasitelkę žmogiškąją logiką, daro išvadas ir sudaro tam tikras formules, o tai lemia daugelio žmogiškų jausmų susiformavimą. Patys to nesuvokdami, žmonės pasineria į savo pačių logines išvadas, ir taip šie jausmai tampa tuo, kuo žmonės remiasi savo gyvenime; jie tampa emociniu ramsčiu jų gyvenime, tokiu kaip Pauliaus „teisumo vainikas“ ar Vitneso Li „susitikimas su Viešpačiu ore“. Dievas beveik neturi kaip įsikišti į šiuos žmogaus jausmus ir yra priverstas leisti jiems klostytis sava eiga. Šiandien Aš tau aiškiai išdėsčiau įvairius tiesos aspektus. Jei ir toliau bandysi suvokti savo jausmus, argi vis dar negyveni neaiškume? Tu nepriimi žodžių, kurie tau buvo aiškiai išdėstyti, ir visada kliaujiesi savo asmeniniais jausmais. Argi taip elgdamasis nesi lyg aklasis, apčiuopomis tyrinėjantis dramblį? Ir ką gi tu galiausiai laimėsi?
Visas įsikūnijusio Dievo šiandien atliekamas darbas yra praktiškas. Tai nėra kažkas, ką gali pajausti ar įsivaizduoti, juo labiau logiškai išprotauti – tai yra kažkas, ką galėsi suprasti tik tada, kai susidursi su faktais. Kartais, net ir susidūrus su jais, vis dar negali aiškiai matyti, ir žmonės nesupras tol, kol Dievas Pats nesiims veiksmų, kad įneštų visišką aiškumą dėl tikrųjų šio dalyko aplinkybių. Tuo metu Jėzumi sekę mokiniai turėjo daugybę iliuzijų. Jie tikėjo, kad netrukus ateis Dievo diena, kad netrukus jie mirs dėl Viešpaties ir galės susitikti su Viešpačiu Jėzumi. Dėl šio jausmo Petras laukė ištisus septynerius metus – bet ji vis tiek neatėjo. Jie jautė, kad jų gyvenimas subrendo; jausmai jų viduje dauginosi ir darėsi vis aštresni, tačiau jie patyrė daug nesėkmių ir nesugebėjo pasiekti sėkmės. Jie patys nežinojo, kas vyksta. Argi galėjo neišsipildyti tai, kas tikrai kilo iš Šventosios Dvasios? Žmonių jausmai nėra patikimi. Kadangi žmonės turi savitą mąstymą ir savo pačių idėjas, jie sukuria daugybę asociacijų, priklausomai nuo to meto konteksto ir būsenų. Ypač kai kažkas nutinka sveikai mąstantiems žmonėms, jie pernelyg susijaudina ir negali susilaikyti nekūrę gausybės asociacijų. Tai ypač pasakytina apie „ekspertus“, turinčius didžių žinių bei teorijų, kurių asociacijos po daugelio metų susidūrimų su pasauliu tampa dar gausesnės; patiems to nesuvokiant, tai užvaldo jų širdis ir tampa jų pačių itin galingais jausmais, kuriais jie ir pasitenkina. Kai žmonės ko nors trokšta, jų viduje atsiranda jausmų ir įsivaizdavimų, ir jie mano, kad jie yra teisūs. Vėliau, matydami, kad tai neišsipildė, žmonės negali suprasti, kas nutiko ne taip. Galbūt jie mano, kad Dievas pakeitė Savo planą.
Visi žmonės neišvengiamai turi jausmų. Įstatymo amžiuje daugelis žmonių taip pat turėjo tam tikrų jausmų, tačiau jų jausmuose buvo mažiau klaidų nei šių dienų žmonių jausmuose. Taip yra todėl, kad anksčiau žmonės galėjo regėti Jahvės apsireiškimą; jie galėjo matyti pasiuntinius ir regėjo sapnus. Šių dienų žmonės negali matyti regėjimų ar pasiuntinių, todėl klaidos jų jausmuose išaugo. Kai šių dienų žmonės jaučia, kad kažkas yra ypač teisinga, ir pradeda tai įgyvendinti, Šventoji Dvasia jiems nepriekaištauja, ir jų viduje viešpatauja ramybė. Tik vėliau, būdami bendrystėje ar skaitydami Dievo žodžius, jie atranda, kad klydo. Viena vertus, tai lemia tai, kad žmonėms nepasirodo jokie pasiuntiniai, sapnų būna labai retai ir žmonės nemato jokių regėjimų danguje. Kita vertus, Šventoji Dvasia nedvigubina Savo priekaištų ir drausminimo žmonėse; juose beveik nėra jokio Šventosios Dvasios veikimo. Taigi, jei žmonės nevalgo ir negeria Dievo žodžių, praktiškai neieško tiesos ir nesupranta praktikos kelio, tuomet jie nieko neįgis. Šventosios Dvasios veikimo principai yra šie: Ji nekreipia dėmesio į tai, kas nesusiję su Jos veikimu; jei kažkas nepatenka į Jos veiklos sritį, Ji visiškai niekada nesikiša ir neįsiterpia, leisdama žmonėms kelti kokį tik nori sąmyšį. Gali elgtis kaip nori, bet ateis diena, kai nebežinosi, ko griebtis. Dievas veikia tikslingai tik Savo paties kūne, niekada nesikišdamas į žmogaus darbą. Vietoj to, Jis laikosi atokiau nuo žmonių pasaulio ir atlieka tą darbą, kurį privalo atlikti. Tau nebus priekaištaujama, jei šiandien padarysi kažką ne taip, ir nebūsi apdovanotas, jei rytoj padarysi kažką gero. Tai yra žmogiški reikalai ir jie neturi nė menkiausio ryšio su Šventosios Dvasios darbu – tai visiškai neįeina į Mano darbo sritį.
Tuo metu, kai Petras dirbo, jis ištarė daug žodžių ir atliko daug darbo. Argi įmanoma, kad niekas iš to nekilo iš žmogiškų sumanymų? Neįmanoma, kad visa tai būtų kilę vien iš Šventosios Dvasios. Petras tebuvo sutverta būtybė, jis buvo sekėjas, jis buvo Petras, ne Jėzus, ir jų esmė nebuvo ta pati. Nors Petrą išsiuntė Šventoji Dvasia, ne viskas, ką jis darė, kilo iš Šventosios Dvasios, nes galiausiai jis tebuvo žmogus. Paulius taip pat ištarė daug žodžių ir parašė nemažai laiškų bažnyčioms, kai kurie iš jų įtraukti į Bibliją. Šventoji Dvasia neišreiškė jokios nuomonės, nes tuo metu Šventoji Dvasia naudojosi Pauliumi. Jis įgijo tam tikrų patirtinių žinių, jas užrašė ir perdavė savo broliams ir seserims Viešpatyje. Jėzus į tai niekaip nereagavo. Kodėl tuomet Šventoji Dvasia jo nesustabdė? Todėl, kad yra tam tikro netyrumo, kylančio iš normalaus žmonių mąstymo; tai neišvengiama. Be to, jo veiksmai nepasiekė tokio lygio, kad taptų trukdymu ar trikdžiu. Kai atsiranda tokio pobūdžio žmogiškumo darbas, žmonėms lengviau jį priimti. Jei normalaus žmonių mąstymo netyrumas niekam netrukdo, tai laikoma normaliu dalyku. Kitaip tariant, visi normaliai mąstantys sugeba taip mąstyti. Kai žmonės gyvena kūne, jie turi savitą mąstymą, tačiau nėra būdo, kaip jį išgyvendinti. Visgi, kurį laiką patyrus Dievo darbą ir supratus tam tikras tiesas, šių mąstymo būdų sumažės. Kai jie patirs daugiau dalykų, sugebės viską aiškiai matyti ir todėl mažiau viską trikdys. Kitaip tariant, kai žmonių įsivaizdavimai ir loginės išvados bus paneigti, jų nenormalių jausmų sumažės. Visi tie, kurie gyvena kūne, turi savo mąstyseną, bet galiausiai Dievas dirbs su jais tol, kol jų mąstysena nebegalės jiems trukdyti, savo gyvenime jie nebesikliaus jausmais, jų tikrasis dvasinis ūgis išaugs, jie sugebės tikrovėje gyventi pagal Dievo žodžius ir nebedarys to, kas yra neaišku ar tuščia, ir tada nebedarys trikdymus keliančių dalykų. Taip jų iliuzijos išnyks, ir nuo to laiko jų veiksmai atspindės jų tikrąjį dvasinį ūgį.
