Praktika (6)

Šiandien, jau nekalbant apie Petro turėtą protą, daugelis žmonių nepasiekia net ir to proto, kokį turėjo Paulius. Jie neturi net Pauliaus savimonės. Nors dėl Viešpaties Jėzaus persekiojimo Viešpats Paulių parbloškė, vėliau jis pasiryžo dirbti ir kentėti dėl Viešpaties. Jėzus pasiuntė jam ligą, ir vėliau, pradėjęs darbuotis, Paulius toliau kentėjo nuo šios ligos. Kodėl jis sakė turįs dyglį savo kūne? Tiesą sakant, tas dyglys buvo liga, o Pauliui tai buvo mirtina silpnybė. Kad ir kiek jis dirbo ar koks didelis buvo jo ryžtas kentėti, jis negalėjo to dyglio atsikratyti. Vis dėlto Pauliaus kalibras buvo daug geresnis nei jūsų, šių dienų žmonių; be to, jis turėjo savimonę ir daugiau proto nei jūs. Po to, kai Jėzus jį parbloškė, Paulius nustojo persekioti Jėzaus mokinius ir pradėjo skelbti bei kentėti dėl Jėzaus. O kas jį įkvėpė ištverti kančias? Paulius tikėjo, kad kadangi jis buvo išvydęs skaisčią šviesą, jis privalo liudyti Viešpatį Jėzų, nebepersekioti Jo mokinių ir nebesipriešinti Dievo darbui. Paulius buvo vienas iš aukšto rango religijos veikėjų. Jis buvo labai išsilavinęs ir talentingas, žvelgė iš aukšto į paprastus žmones ir pasižymėjo tvirtesne asmenybe nei dauguma. Tačiau po to, kai jį apšvietė „skaisti šviesa“, jis sugebėjo dirbti Viešpačiui Jėzui, pasiryžti kentėti dėl Dievo ir paaukoti save Dievui, o tai įrodė, kad jis turėjo proto. Tuo metu, kai jis persekiojo ir suiminėjo Jėzaus mokinius, Jėzus jam pasirodė ir tarė: „Pauliau, kodėl Mane persekioji?“ Paulius iškart parpuolė ant žemės ir paklausė: „Kas Tu esi, Viešpatie?“ Balsas iš dangaus atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“ Ūmai Paulius atsipeikėjo ir tik tada suprato, kad Jėzus yra Kristus, kad Jis yra Dievas. „Privalau paklusti. Dievas buvo man toks maloningas – aš taip Jį persekiojau, tačiau Jis manęs nei nubloškė, nei prakeikė. Privalau kentėti dėl Jo.“ Paulius suprato, kad persekiojo Viešpatį Jėzų Kristų ir žudė Jo mokinius, ir kad Dievas jo neprakeikė, bet apšvietė jį šviesa. Tai jį įkvėpė, ir jis tarė: „Nors nežvelgiau į Jo veidą, girdėjau Jo balsą ir išvydau Jo skaisčią šviesą. Tik dabar iš tiesų matau, kad Dievas tikrai mane myli, o Viešpats Jėzus Kristus iš tiesų yra Dievas, kuris pasigaili žmogaus ir atleidžia žmogaus nuodėmes amžiams. Iš tiesų matau, kad esu nusidėjėlis.“ Nors Dievas vėliau pasinaudojo Pauliaus gebėjimais darbui, kol kas į tai nekreipkime dėmesio –vien Pauliaus turėtas ryžtas, jo normalus žmogiškas protas ir savimonė pranoksta jūsų galimybes. Argi šiandien jūs visi nesate gavę daug šviesos? Argi daugelis žmonių nematė, kad Dievo būdas pasižymi didybe, rūstybe, teismu ir baudimu? Žmones daug kartų ištiko prakeiksmai, išbandymai ir išgryninimas – ir ko jie pasimokė? Ką įgijai būdamas drausminamas ir apgenėtas? Rūstūs žodžiai, smūgiai ir teismas daug kartų tave ištiko, tačiau tu nekreipi į juos jokio dėmesio. Tu neturi net to riboto proto, kurį turėjo Paulius, – argi nesi itin atsilikęs? Buvo taip pat daug dalykų, kurių Paulius aiškiai nematė. Jis tik žinojo, kad jį apšvietė šviesa, bet nežinojo, kad jis buvo parblokštas; asmeniškai jis tikėjo, kad po to, kai jį apšvietė šviesa, jis privalo aukotis Dievui, kentėti dėl Dievo, daryti viską, kad nutiestų kelią Viešpačiui Jėzui Kristui, ir laimėti daugiau nusidėjėlių, kuriuos Viešpats norėjo atpirkti. Toks buvo jo ryžtas ir vienintelis jo darbo tikslas – bet kai jis dirbo, liga jo vis tiek neapleido iki pat jo mirties. Paulius dirbo daugiau nei dvidešimt metų. Jis daug kentėjo, patyrė galybę persekiojimų ir daugybę suspaudimų, nors, žinoma, jie buvo kur kas mažesni už Petro išbandymus. Kaip apgailėtina, jei jūs neturite net to proto, kokį turėjo Paulius? Jei taip yra, kaip Dievas galėtų pradėti jumyse dar didesnį darbą?

Skelbdamas evangeliją, Paulius smarkiai kentėjo. Darbas, kurį jis atliko, jo ryžtas, jo tikėjimas, atsidavimas, meilė, kantrybė ir nuolankumas tuo metu bei daugybė kitų išorinių dalykų, kuriuos jis išreiškė gyvenimu, buvo aukštesni už jus, šiuolaikinius žmones. Kalbant rimčiau, jūs neturite jokio sveiko proto; jūs neturite net sąžinės ar žmogiškumo. Jums tiek daug ko trūksta! Todėl dažniausiai savo gyvenimu jūs neišreiškiate jokio sveiko proto ir jokio savimonės ženklo. Nors tuo metu Paulius sirgo kūno liga, jis nenustojo melstis ir ieškoti: „Kas iš tiesų yra ši liga? Aš tiek daug dirbau dėl Viešpaties; kodėl šis negalavimas manęs neapleidžia? Ar gali būti, kad Viešpats Jėzus mane išbando? Ar Jis mane parbloškė? Jei Jis būtų mane parbloškęs, būčiau miręs tada ir negalėjęs atlikti viso šio darbo dėl Jo, nebūčiau gavęs tiek daug šviesos. Jis taip pat išpildė mano ryžtą.“ Paulius visada jautė, kad ši liga buvo Dievo išbandymas, grūdinantis jo tikėjimą ir valią – taip Paulius ją matė. Tikrovėje jo liga buvo pasekmė to, kai Viešpats Jėzus jį parbloškė. Ji sukėlė jam emocinį spaudimą ir pažabojo jo maištingumą. Jei atsidurtumėte Pauliaus situacijoje, ką jūs darytumėte? Ar jūsų ryžtas ir gebėjimas kentėti galėtų prilygti Pauliaus? Jei šiandien jus užklups kokia nors liga arba patirsite didelį išbandymą ir būsite priversti kentėti, kas žino, kokie jūs būsite. Jei jus uždarytų narve ir nuolat jumis rūpintųsi, jums viskas būtų gerai. Priešingu atveju būtumėte lyg vilkai, neturintys jokio žmogiškumo. Taigi, kai patiriate šiek tiek suvaržymų ar sunkumų, tai išeina jums į naudą; jei jums būtų leista gyventi lengvai, jūs pagestumėte, ir kaip tada jus būtų galima apsaugoti? Šiandien būtent todėl, kad esate baudžiami, teisiami ir prakeikiami, jums suteikiama apsauga. Jūs esate saugomi, nes daug kentėjote. Antraip jūs jau seniai būtumėte puolę į ištvirkimą. Tai daroma jums ne tam, kad tyčia apsunkintų jums gyvenimą – žmogaus prigimtį sunku pakeisti, todėl viskas turi būti būtent taip, kad jo būdas būtų pakeistas. Šiandien jūs neturite net tos sąžinės ar proto, kurį turėjo Paulius, ir net neturite jo savimonės. Jus visada reikia tramdyti, visada reikia jus bausti ir teisti, kad jūsų dvasia pabustų. Baudimas ir teismas yra tai, kas geriausia jūsų gyvenimui. O kai būtina, jus turi ištikti ir faktų baudimas; tik tada jūs visiškai pasiduosite. Jūsų prigimtis yra tokia, kad be baudimo ir prakeikimo jūs nenorėtumėte nei nulenkti galvų, nei pasiduoti. Jei prieš akis nematytumėte faktų, nebūtų jokio poveikio. Jūsų charakteris yra pernelyg žemas ir bevertis! Be baudimo ir teismo jus būtų sunku užkariauti, būtų sunku įveikti jūsų neteisumą ir nepaklusnumą. Jūsų senosios prigimtys yra labai giliai įsišaknijusios. Jei jus pasodintų į sostą, jūs nežinotumėte savo vietos visatoje, juo labiau – kur einate. Jūs net nežinote, iš kur atsiradote, tad kaip galėtumėte pažinti Kūrėją? Jei ne savalaikis šiandienos baudimas ir prakeiksmai, jūsų paskutinė diena jau seniai būtų išaušusi. Ką jau kalbėti apie jūsų likimą – argi jam negrėstų dar didesnis neišvengiamas pavojus? Be šio savalaikio baudimo ir teismo, kas žino, kokie išpuikę ar kokie ištvirkę taptumėte. Šis baudimas ir teismas atvedė jus į šią dieną ir išsaugojo jūsų gyvenimą. Jei jus vis dar „auklėtų“ tokiais pat metodais kaip ir jūsų „tėvas“, kas žino, į kokį pasaulį patektumėte! Jūs visiškai nesugebate savęs valdyti ir apmąstyti savo poelgių. Kalbant apie tokius žmones kaip jūs, jei tik sugebėsite sekti, paklusti, netrikdyti ir netrukdyti, Mano tikslai bus pasiekti. Argi jums nebūtų geriau priimti šiandieninio baudimo ir teismo? Kokių dar pasirinkimų turite? Matydamas Viešpatį Jėzų kalbantį ir dirbantį, Paulius vis tiek netikėjo. Vėliau, kai Viešpats Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus ir prisikėlė iš numirusiųjų, jis žinojo šį faktą, tačiau ir toliau persekiojo ir priešinosi. Būtent tai reiškia sąmoningas nusidėjimas, todėl jis ir buvo parblokštas. Iš pradžių jis žinojo, kad tarp žydų yra Karalius, vardu Jėzus, jis buvo apie tai girdėjęs. Vėliau, sakydamas pamokslus šventykloje ir pamokslaudamas visoje šalyje, jis ėjo prieš Jėzų, laikydamas save pranašesniu ir atsisakydamas bet kokiam žmogui paklusti. Šie dalykai tapo didžiule kliūtimi to meto darbui. Kai Jėzus dirbo, Paulius tiesiogiai nepersekiojo ir nesuiminėjo žmonių, tačiau pamokslais ir žodžiais jis griovė Jėzaus darbą. Vėliau, kai Viešpats Jėzus Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus, jis pradėjo suiminėti mokinius, skubėdamas iš vienos vietos į kitą ir darydamas viską, ką gali, kad juos persekiotų. Tik po to, kai jį apšvietė „šviesa“, jis atsipeikėjo ir labai gailėjosi. Kai buvo parblokštas, liga jo niekada neapleido. Kartais jis jautė, kad jo negalavimas sustiprėjo, ir nepajėgdavo pakilti iš lovos. Jis galvojo: „Kas vyksta? Ar aš tikrai buvau parblokštas?“ Liga jo niekada neapleido, ir būtent dėl šios ligos jis atliko daug darbo. Galima sakyti, kad Jėzus pasiuntė šią ligą Pauliui dėl jo puikybės ir užsispyrimo; tai buvo bausmė Pauliui, tačiau kartu tai buvo padaryta siekiant panaudoti Pauliaus talentus Dievo darbe, kad Jo darbas galėtų plisti. Tiesą sakant, Dievo ketinimas buvo ne išgelbėti Paulių, o jį naudoti. Tačiau Pauliaus būdas buvo per daug pasipūtęs ir užsispyręs, todėl jam buvo įsmeigtas „dyglys“. Galiausiai, kai Paulius baigė savo darbą, liga jam jau nebebuvo tokia didelė kankynė, ir artėjant jo darbo pabaigai jis galėjo ištarti žodžius: „Kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Nuo šiol manęs laukia teisumo vainikas“, kuriuos ištarė todėl, kad nepažino Dievo darbo. Tarp jūsų yra daug tokių kaip Paulius, bet jei iš tiesų turite ryžto sekti iki kelio pabaigos, su jumis nebus elgiamasi blogai. Čia neaptarinėsime, kaip Paulius maištavo ir priešinosi; apsistokime ties ta jo dalimi, kuri buvo teigiama ir pageidautina: jis turėjo sąžinę ir, kartą gavęs „šviesą“, sugebėjo atsiduoti Dievui ir dėl Jo kentėti. Tai buvo jo stiprioji pusė. Tačiau, jei yra manančių, kad dėl to, jog turėjo stipriąją pusę, jis buvo palaimintas žmogus, jei jie galvoja, kad jis nebūtinai buvo baudžiamas, tai tokie žodžiai priklauso sveiko proto neturintiems žmonėms.

Melsdamiesi ir skaitydami Dievo žodžius daugelis žmonių sako norintys paklusti Dievui, tačiau likę vieni elgiasi palaidai ir dėl to nesuka galvos. Dievo žodžiai tariami vėl ir vėl, sluoksnis po sluoksnio apnuogindami žmones, ir tik tada, kai apnuoginamas pats giliausias žmonių sluoksnis, jie „atranda ramybę“ ir tampa mažiau išdidūs ir užsispyrę, mažiau nepakenčiamai išpuikę. Esant dabartinėms jūsų būsenoms, vis dar turite būti negailestingai talžomi, demaskuojami ir teisiami po truputį, kad neturėtumėte progos atsikvėpti. Jums geriau, kad griežtas baudimas ir teismas jūsų neapleistų, o pasmerkimas ir prakeiksmai nuo jūsų neatsitrauktų – taip galėsite matyti, kad Dievo administracinių įsakymų ranka niekada nuo jūsų nesitraukia. Kaip ir Įstatymo amžiuje, kai Aaronas matė, jog Jahvė niekada jo nepalieka (tai, ką jis matė, buvo nuolatinis Jahvės vadovavimas ir apsauga; Dievo vadovavimas, kurį jūs matote šiandien, yra baudimas, prakeikimai ir teismas), taip ir šiandien Jahvės administracinių įsakymų ranka jūsų neapleidžia. Tačiau dėl vieno dalyko galite būti ramūs: kad ir kaip priešintumėtės, maištautumėte ar teistumėte, jūsų kūnui nebus padaryta visiškai jokios žalos. Bet jei yra žmonių, kurie peržengia ribas savo priešiškumu ir trukdo darbui, tai nepriimtina; viskam yra ribos. Netrikdykite ir netrukdykite bažnyčios gyvenimui bei netrikdykite Šventosios Dvasios darbo. O visa kita gali daryti, kaip nori. Jei sakai, kad nenori siekti gyvenimo ir trokšti grįžti į pasaulį, tai paskubėk ir eik! Galite daryti, ką norite, jei tik tai netrukdo Dievo darbui. Tačiau yra dar vienas dalykas, kurį privalai žinoti: galiausiai visi tokie sąmoningi nusidėjėliai bus pašalinti. Šiandien galbūt tau nepriekaištauja, bet galiausiai tik dalis žmonių galės liudyti, o visiems kitiems grės pavojus. Jei nenori būti šioje srovėje, viskas gerai. Su šiandienos žmonėmis elgiamasi atlaidžiai; Aš tavęs nevaržau, jei tik nebijai rytojaus baudimo. Bet jei esi šioje srovėje, privalai liudyti ir privalai būti nubaustas. Jei nori to atsisakyti ir grįžti į pasaulį, prašau – niekas tavęs nelaiko! Bet jei atlieki griaunamąjį darbą ir trukdai Dievo darbui, už tai tau tikrai negali būti atleista! Kalbant apie tai, ką tavo akys mato ir ausys girdi apie tai, kurie žmonės yra baudžiami ir kieno šeimos yra prakeikiamos – viskam yra ribos ir apribojimai. Šventoji Dvasia nieko nedaro lengvabūdiškai. Sprendžiant pagal jūsų padarytas nuodėmes, jei būtumėte vertinami rimtai, atsižvelgiant į jūsų pačių neteisumą, kuris iš jūsų galėtų išgyventi? Jus visus ištiktų didžiulė neganda, ir nė vieno iš jūsų nelauktų gera baigtis. Tačiau šiandien į daugelį žmonių žiūrima atlaidžiai. Nors jūs ir teisiate, maištaujate ir priešinatės, jei tik netrikdote, Aš žiūrėsiu į jus su šypsena. Jei iš tiesų siekiate gyvenimo, tuomet turite patirti šiek tiek baudimo ir ištverti išsiskyrimo su mylimais žmonėmis skausmą, kad gultumėtės ant operacinio stalo operacijai; privalai iškęsti skausmą, taip pat, kaip Petras priėmė išbandymus ir kančias. Šiandien esate priešais teismo sostą. Ateityje turėsite žengti ant „giljotinos“, tai bus akimirka, kai jūs „pasiaukosite“.

Šiame paskutiniame darbo etape paskutinėmis dienomis galbūt tiki, kad Dievas nesunaikins tavo kūno, ir galima sakyti, kad galbūt nesusirgsi jokia liga, net jei priešinsiesi Jam ir Jį teisi – bet kai tave ištiks griežti Dievo žodžiai, kai bus apnuogintas visas tavo maištingumas, priešinimasis ir tavo bjaurus veidas, negalėsi pasislėpti ir liksi sutrikęs. Šiandien jūs privalote turėti bent šiek tiek sąžinės. Nevadinkite piktųjų, kurie priešinasi ir maištauja prieš Dievą. Turėtum sukilti prieš savo senąjį protėvį; tokį dvasinį ūgį turėtum turėti ir tokį žmogiškumą privalai turėti. Tu niekaip nesugebi atsisakyti savo ateities perspektyvų ar šios dienos malonumų. Dievas sako: „Jei tik nuoširdžiai seksite Manimi ir sieksite tiesos, Aš tikrai jus ištobulinsiu. Kai būsite ištobulinti, turėsite gražią paskirtį– būsite atvesti į Mano karalystę mėgautis palaiminimais kartu su Manimi.“ Jums buvo pažadėta graži paskirtis, tačiau reikalavimai jums niekada negali būti sumažinti. Taip pat yra sąlyga: nepaisant to, ar būsite užkariauti, ar ištobulinti, šiandien privalote patirti tam tikro baudimo ir ištverti tam tikrų kančių; privalote priimti smūgius ir drausminimą; privalote klausyti Mano žodžių, eiti Mano keliu ir vykdyti Dievo valią – štai ką jūs, žmonės, turėtumėte daryti. Nesvarbu, kaip sieki, privalai aiškiai girdėti šį kelią. Jei iš tiesų turi tikrų įžvalgų, tuomet gali sekti toliau. Jei manai, kad čia nėra jokių perspektyvų ar vilčių, tuomet gali eiti. Šie žodžiai tau buvo aiškiai pasakyti, bet jei tikrai nori išeiti, tai tik rodo, kad neturi nė menkiausios sąžinės; šio tavo poelgio pakanka įrodyti, kad esi demonas. Nors tvirtini, kad viską palieki Dievo dirigavimui, sprendžiant iš tavo kūno ir to, ką išreiški savo gyvenimu, tu vis dar gyveni Šėtono valdžioje. Nors Šėtonas taip pat yra Dievo rankose, tu pats vis dar priklausai Šėtonui ir dar nesi iš tiesų Dievo išganytas, nes vis dar gyveni Šėtono įtakoje. O kalbant apie tai, kaip privalai siekti, kad būtum išganytas – pasirinkimas yra tavo:tu pats turi pasirinkti kelią, kuriuo tau eiti. Galiausiai, jei galėsi pasakyti: „Neturiu nieko geresnio, atlyginu už Dievo meilę savo sąžine ir privalau turėti šiek tiek žmogiškumo. Negaliu pasiekti nieko daugiau, o ir mano kalibras nėra toks aukštas; nesuprantu Dievo darbo regėjimų ir prasmės. Aš tik atlyginu už Dievo meilę, darau viską, ko Dievas prašo, ir darau viską, ką galiu, tai yra, tinkamai atlieku savo, kaip sutvertos būtybės, pareigą“, tuomet Aš jausiuosi patenkintas. Tai yra aukščiausias liudijimas, kurį sugebi pateikti. Tai yra aukščiausias standartas, kurio reikalaujama iš dalies žmonių: atlikti stuvertos būtybės pareigą. Tiesiog daryk tiek, kiek sugebi; reikalavimai tau nėra per aukšti. Jei tik darysi viską, ką gali, tai ir bus tavo liudijimas.