47 skyrius
Kad žmonijos gyvenimas bręstų ir kad žmonija ir Aš pasiektume rezultatų įgyvendindami bendrą troškimą, visada nuolaidžiavau žmonėms, kad jie būtų ugdomi ir maitinami Mano žodžiu bei gautų visa, ko turiu apsčiai. Niekada neverčiau žmonijos jaustis nesmagiai, tačiau žmonės niekada nesiskaito su Mano jausmais. Taip yra todėl, kad žmonės neturi jausmų ir „nekenčia“ viso, kas egzistuoja, išskyrus Mane. Dėl jų trūkumų labai juos užjaučiu; todėl nemažai stengiausi dėl žmonių, kad gyvendami žemėje jie galėtų iki soties mėgautis visa žemės gausa. Nesielgiu su žmonėmis neteisingai; atsižvelgiant į tai, kad jie daug metų sekė Manimi, Mano širdis jų atžvilgiu suminkštėjo ir, regis, nebegaliu prisiversti atlikti Savo darbo su šiais žmonėmis. Todėl matydamas šiuos sulysusius žmones, kurie myli Mane taip, kaip myli save, Savo širdyje visada jaučiu nepaaiškinamą skausmą. Bet kas dėl to gali sulaužyti nusistovėjusią tvarką? Kas dėl to trukdys pats sau? Vis dėlto apdovanojau žmoniją visomis Savo gėrybėmis, kad ji galėtų jomis mėgautis iki soties, ir šiuo atžvilgiu žmonių neskriaudžiau. Štai kodėl žmonija vis dar mato Mano užjaučiantį ir geranorišką veidą. Visada buvau kantrus ir visada laukiau. Kai žmonės bus pakankamai pasimėgavę ir jiems nusibos, pradėsiu „tenkinti“ jų prašymus, leisiu visiems žmonėms ištrūkti iš savo tuščio gyvenimo ir niekada daugiau neturėsiu jokių reikalų su žmonija. Žemėje pasitelkiau jūros vandenį žmonijai praryti, valdžiau ją badu, grasinau jai vabzdžių antplūdžiais ir „laisčiau“ ją smarkiomis liūtimis, tačiau žmonės niekada nepajuto gyvenimo tuštumos. Net ir dabar žmonės vis dar nesupranta gyvenimo žemėje prasmės. Ar gali būti, kad gyvenimas Mano akivaizdoje yra giliausia žmogaus gyvenimo prasmė? Ar buvimas Manyje leidžia išvengti nelaimės grėsmės? Kiek kūną turinčių žmonių žemėje gyveno laisvai ir savo malonumui? Kas išvengė gyvenimo kūniškame pavidale tuštumos? Tačiau kas gali tai pripažinti? Nuo pat tada, kai sukūriau žmoniją, niekas nesugebėjo žemėje nugyventi prasmingiausio gyvenimo, todėl žmonija visada tuščiai leido visiškai beprasmį gyvenimą. Tačiau nė vienas nenori ištrūkti iš tokios keblios padėties ir nė vienas nenori išvengti šio tuščio ir varginančio gyvenimo. Žmonijos patirtis rodo, kad nė vienas iš gyvenančių kūniškame pavidale neišvengė žmonių pasaulio papročių ir įpročių, nors mėgavimąsi Manimi jie laiko savo kapitalu. Priešingai, jie visada tiesiog leido viskam tekėti sava vaga ir toliau apgaudinėjo save.
Kai visiškai išnaikinsiu žmoniją, žemėje nebeliks nė vieno gyvo žmogaus, kuris kentėtų žemės „persekiojimą“; tik tada bus galima pasakyti, kad Mano didysis sumanymas visiškai įvykdytas. Paskutinėmis dienomis, kai esu įsikūnijęs, noriu atlikti darbą, kuriuo siekiu, kad žmonės suprastų gyvenimo kūniškame pavidale tuštumą, ir taip sunaikinsiu kūną. Nuo tada žemėje nebebus žmonių, niekas niekada nebeverks dėl žemės tuštumos, niekas niekada nebekalbės apie kūniško gyvenimo sunkumus, niekas niekada nebesiskųs, kad Aš neteisingas, ir visi žmonės bei daiktai įeis į atilsį. Nuo tada žmonės nebeskubės šen bei ten, nebebus nuolat užsiėmę ir nebeieškos tai vienur, tai kitur žemėje, nes bus radę sau tinkamą paskirtį. Tuomet visų jų veiduose pasirodys šypsenos. Tada nieko daugiau nebeprašysiu iš žmonijos ir daugiau su ja nebesiginčysiu; tarp Mūsų nebebus jokio taikos susitarimo. Aš esu žemėje ir žmonės gyvena žemėje; gyvenu su jais ir leidžiu su jais Savo dienas. Visi jie džiaugiasi Mano buvimu, todėl nenori be priežasties išeiti ir verčiau norėtų, kad tiesiog pasilikčiau dar šiek tiek ilgiau. Kaip galiu ramiai žiūrėti į žemės nuniokojimą ir nė piršto nepajudinti, kad padėčiau? Aš nesu iš žemės; tik dėl Savo kantrybės prisiverčiau likti čia iki šios dienos. Jei ne nesibaigiantys žmonijos maldavimai, jau seniai būčiau išėjęs. Dabar žmonės gali pasirūpinti savimi ir jiems nereikia Mano pagalbos, nes jie subrendo ir jiems nebereikia, kad juos maitinčiau. Todėl planuoju kartu su žmonija surengti „pergalės šventę“, po kurios su jais atsisveikinsiu, kad jie neliktų nežinioje. Žinoma, išsiskirti piktuoju nebūtų gerai, nes tarp Mūsų nėra pagiežos. Todėl Mūsų draugystė bus amžina. Tikiuosi, kad Mums išsiskyrus žmonės galės perimti Mano „palikimą“ ir nepamirš mokymų, kuriuos jiems perdaviau per Savo gyvenimą. Tikiuosi, kad jie nedarys nieko, kas užtrauktų gėdą Mano vardui, ir tvirtai įsidėmės Mano žodžius. Tikiuosi, kad Man išėjus visi žmonės visomis išgalėmis stengsis Mane patenkinti; tikiuosi, kad jie remsis Mano žodžiais kaip savo egzistavimo pagrindu ir pateisins Mano viltis, nes Mano širdis visada rūpinosi žmonėmis ir Aš visada buvau prie jų prisirišęs. Kadaise žmonija ir Aš buvome susirinkę drauge ir mėgavomės palaiminimu gyventi tarsi danguje čia, žemėje. Gyvenau kartu su žmonėmis ir leidau su jais Savo dienas. Žmonės visada Mane mylėjo ir Aš visada juos mylėjau; Mus siejo artimas ryšys. Prisimenu kartu su žmonėmis praleistas akimirkas: tomis dienomis, kai susirinkdavome drauge, buvo juoko ir džiaugsmo, buvo ir kivirčų. Vis dėlto šiuo pagrindu užsimezgė Mūsų meilė ir Mūsų bendravimas niekada nenutrūko. Per daugelį Mūsų bendravimo metų žmonija paliko Man gilų įspūdį, o Aš taip pat daviau žmonėms daugybę dalykų, kuriais jie galėjo mėgautis ir už kuriuos jie visada buvo dvigubai dėkingi. Nuo šiol Mūsų susibūrimai niekada nebebus tokie kaip anksčiau; kas gali išvengti šios Mūsų išsiskyrimo akimirkos? Žmones ir Mane sieja gilus ir neblėstantis prisirišimas, švelnių jausmų srovė – bet ką galima padaryti? Kas drįstų pažeisti dangiškojo Tėvo reikalavimus? Grįšiu į Savo buveinę, kur užbaigsiu kitą Savo darbo dalį. Galbūt turėsime progą vėl susitikti. Tikiuosi, kad žmonės pernelyg neliūdės ir patenkins Mane žemėje; Mano Dvasia danguje dažnai teiks jiems malonę.
Kūrimo metu pranašavau, kad paskutinėmis dienomis sukursiu grupę žmonių, kurie bus Mano bendraminčiai. Buvau išpranašavęs, kad paskutinėmis dienomis žemėje įtvirtinęs pavyzdį grįšiu į Savo buveinę. Kai visa žmonija Mane patenkins, ji bus pasiekusi tai, ko iš jos prašiau, ir daugiau nebereikalausiu, kad ji ką nors darytų. Vietoj to Aš ir žmonės pasidalysime pasakojimais apie senus laikus, o paskui išsiskirsime. Pradėjau šį darbą, kad žmonės galėtų psichologiškai pasiruošti ir visi suprastų Mano ketinimus, kad nesuprastų Manęs klaidingai ir nemanytų, jog esu pernelyg bejausmis ar nepakankamai ištikimas Savo draugams, nes toks nėra Mano ketinimas. Argi žmonės Mane myli, bet nenori suteikti Man tinkamos poilsio vietos? Argi jie nenori dėl Manęs maldauti dangiškojo Tėvo? Argi žmonės neliejo ašarų iš užuojautos Man? Argi jie nepadėjo Mums – Tėvui ir Sūnui – greičiau vėl susitikti? Tad kodėl dabar jie to nenori? Mano tarnystė žemėje baigta, o išsiskyręs su žmonija ir toliau jai padėsiu; argi tai negerai? Kad Mano darbas duotų geresnių rezultatų ir būtų abipusiškai naudingas, turime išsiskirti, nors tai ir skaudu. Tegul Mūsų ašaros krinta tyliai; daugiau žmonijai nebepriekaištausiu. Praeityje daug ką sakiau žmonėms ir visi tie žodžiai vėrė jų širdis, versdami lieti liūdesio ašaras. Už tai dabar atsiprašau žmonijos ir prašau jos atleidimo. Prašau žmonių nejausti Man neapykantos, nes visa tai – jų pačių labui. Todėl tikiuosi, kad žmonės supras Mano širdį. Anksčiau ginčydavomės, bet dabar, žvelgdami atgal, matome, kad abi pusės iš to gavo naudos. Dėl šių ginčų Dievas ir žmonija pastatė draugystės tiltą. Argi tai ne Mūsų bendrų pastangų vaisius? Visi turėtume tuo džiaugtis. Prašau žmonių atleisti Mano ankstesnes „klaidas“, o Aš taip pat neprisiminsiu jų nusižengimų. Jei tik ateityje jie galės atsilyginti Man savo meile, tai paguos Mano Dvasią danguje. Nežinau, ar žmonija tam pasiryžusi – ar žmonės nori patenkinti paskutinį Mano prašymą. Nieko daugiau iš jų neprašau, tik kad Mane mylėtų. To pakanka. Ar tai įmanoma? Tegul visi nemalonūs dalykai, nutikę tarp Mūsų, lieka praeityje; tegul tarp Mūsų visada būna meilė. Daviau žmonėms tiek daug meilės, o jie sumokėjo didelę kainą, kad Mane mylėtų. Todėl tikiuosi, kad žmonija brangins nedalomą ir tyrą Mūsų meilę, kad ji pasklistų po visą žmonių pasaulį ir būtų perduodama amžinai. Kai vėl susitiksime, tegul Mus vis dar sieja meilė, kad Mūsų meilė tęstųsi amžinai ir visi žmonės ją šlovintų bei skleistų kaip nuostabų pasakojimą. Tai Mane patenkintų ir parodyčiau žmonijai Savo besišypsantį veidą. Tikiuosi, kad žmonės tvirtai įsidėmės Mano raginimus.
1992 m. birželio 1 d.
