46 skyrius

Nežinau, kaip žmonėms sekasi atlikti šį darbą – paversti Mano žodžius savo egzistavimo pagrindu. Visada nerimavau dėl žmogaus likimo, tačiau žmonės, regis, to visai nejaučia, todėl jie niekada nekreipė jokio dėmesio į Mano veiksmus ir Mano požiūris į žmogų niekada nesukėlė jiems jokio troškimo Mane garbinti. Atrodo, tarsi jie jau seniai būtų atsisakę savo jausmų, kad „patenkintų Mano širdį“. Tokiomis aplinkybėmis Aš vėl nutylu. Kodėl Mano žodžiai neverti to, kad žmonės juos atidžiai apmąstytų ir giliau į juos įeitų? Ar tai todėl, kad neturiu tikrovės ir bandau ieškoti žmonių trūkumų, kuriuos galėčiau panaudoti prieš juos? Kodėl žmonės visada su Manimi elgiasi „ypatingai“? Ar Aš esu ligonis, turintis atskirą palatą? Kodėl dabar, kai viskas pasiekė dabartinį tašką, žmonės vis dar žiūri į Mane kitaip? Ar Mano požiūryje į žmogų yra kokių nors trūkumų? Šiandien virš visatų pradėjau naują darbą, suteikdamas žemės žmonėms naują pradžią ir prašydamas jų visų išsikraustyti iš Mano namų. O kadangi žmonės visada mėgsta sau nuolaidžiauti, patariu jiems būti šiek tiek santūresniems ir liautis nuolat trukdžius Mano darbui. Mano atidarytuose „svečių namuose“ labiausiai nemėgstu žmogaus, nes žmonės visada pridaro Man rūpesčių ir Mane nuvilia. Jų elgesys užtraukia Man gėdą ir Aš niekada negalėjau aukštai iškelti galvos. Todėl ramiai su jais kalbu, prašydamas kuo greičiau išeiti iš Mano namų ir liautis nemokamai valgius Mano maistą. Jei jie nori pasilikti, turi patirti kančias ir ištverti Mano drausminimą. Jų manymu, Aš visiškai nežinau ir nenutuokiu apie jų poelgius, todėl jie visada tvirtai ir tiesiai stovėjo priešais Mane, nerodydami jokių kritimo ženklų, tik apsimesdami žmonėmis, kad papildytų jų skaičių. Kai keliu žmonėms reikalavimus, jie apstulbsta: jie niekada nemanė, kad Dievas, tiek metų buvęs geraširdis, galėtų pasakyti tokius žodžius, kuriuose nėra nei prisirišimo, nei ištikimybės, todėl jie netenka žado. Tuo metu matau, kad neapykanta Man žmonių širdyse vėl išaugo, nes jie vėl ėmėsi skųstis. Jie visada skundžiasi žeme ir keikia Dangų. Tačiau jų žodžiuose nerandu nieko, kuo jie keiktų save, nes jų meilė sau tokia didelė. Taip prieinu prie išvados apie žmogaus gyvenimo prasmę: kadangi žmonės pernelyg myli save, visas jų gyvenimas kupinas sielvarto ir tuštumos, o dėl neapykantos Man jie patys užsitraukia pražūtį.

Nors žmogaus žodžiuose yra neapsakomai daug „meilės“ Man, kai nunešu šiuos žodžius į „laboratoriją“ ištirti ir stebiu juos pro mikroskopą, visa, kas juose slypi, atsiskleidžia visiškai aiškiai. Tą akimirką vėl ateinu tarp žmonių, kad leisčiau jiems pažvelgti į savo „ligos istorijas“, kad jie nuoširdžiai įsitikintų. Kai žmonės jas pamato, jų veidus užlieja liūdesys, jie širdyse gailisi ir netgi taip sunerimsta, kad nekantrauja tuoj pat atsisakyti savo blogo elgesio ir sugrįžti į teisingą kelią, kad pradžiugintų Mane. Matydamas jų ryžtą, be galo džiaugiuosi; esu paniręs į džiaugsmą: „Kas žemėje, jei ne žmogus, galėtų dalytis su Manimi gerais laikais ir sunkumais? Argi žmogus nėra vienintelis?“ Tačiau Man išėjus, žmonės suplėšo savo ligos istorijas ir numeta jas ant grindų, o paskui išdidžiai nueina. Nuo tada žmonių veiksmuose mačiau mažai to, kas atitiktų Mano ketinimus. Tačiau jų pasiryžimų Mano akivaizdoje gerokai padaugėjo ir, žvelgdamas į juos, jaučiu pasibodėjimą, nes juose nėra nieko, ką būtų galima pateikti Man pasimėgauti; juose per daug priemaišų. Matydami, kad nepaisau jų pasiryžimų, žmonės atšąla. Vėliau jie tik retkarčiais pateikia „prašymą“. Kadangi žmogaus širdis niekada nesulaukė pritarimo Mano akivaizdoje, o tik Mano atstūmimo, jo gyvenime nebeliko jokios vidinės atramos, todėl jo uolumas išnyksta ir Aš nebejaučiu, kad oras būtų „alinamai karštas“. Žmonės per savo gyvenimą tiek daug kenčia, kad, susiklosčius dabartinei padėčiai, jie yra taip Mano „kankinami“, jog atsiduria tarp gyvenimo ir mirties. Todėl šviesa jų veiduose prigęsta ir jie praranda savo „gyvumą“, nes visi yra „suaugę“. Negaliu žiūrėti į apgailėtiną žmonių būklę, kai baudimo metu jie yra gryninami, tačiau kas gali atitaisyti apgailėtiną žmonijos pralaimėjimą? Kas gali išgelbėti žmogų iš vargano žmogiškojo gyvenimo? Kodėl žmonės niekada nepajėgė išsivaduoti iš kančių jūros bedugnės? Ar Aš tyčia kenkiu žmonėms? Žmonės niekada nesuprato Mano nuotaikos, todėl aimanuoju visatai: iš viso, kas egzistuoja danguje ir žemėje, niekas niekada neperprato Mano širdies ir niekas iš tiesų Manęs nemyli. Net ir šiandien vis dar nežinau, kodėl žmonės nepajėgia Manęs mylėti. Jie gali atiduoti Man savo širdis, gali paaukoti dėl Manęs savo likimą, bet kodėl negali atiduoti Man savo meilės? Ar prašau to, ko jie neturi? Žmonės gali mylėti viską, išskyrus Mane – tai kodėl jie negali mylėti Manęs? Kodėl jų meilė visada paslėpta? Kodėl, nors jie iki šiol stovėjo Mano akivaizdoje, Aš niekada nemačiau jų meilės? Ar šito jiems trūksta? Ar Aš tyčia sunkinu žmonėms padėtį? Ar jų širdyse vis dar yra abejonių? Ar jie bijo, kad jų meilė būtų nukreipta ne ten, kur reikia, ir jie nebegalėtų ištaisyti savo padėties? Žmonėse slypi nesuskaičiuojama daugybė neįmenamų paslapčių, todėl žmogaus akivaizdoje Aš visada esu „nedrąsus ir išsigandęs“.

Šiandien, kai ateina laikas žengti karalystės vartų link, visi žmonės ima veržtis pirmyn, tačiau kai jie atsiduria priešais vartus, Aš juos uždarau, palieku žmones už vartų ir reikalauju parodyti įėjimo leidimus. Toks keistas veiksmas visiškai prieštarauja žmonių lūkesčiams, ir jie visi apstulbsta. Kodėl vartai, kurie visada buvo plačiai atverti, šiandien staiga aklinai užsivėrė? Žmonės trypia kojomis ir vaikšto pirmyn atgal. Jie įsivaizduoja galintys prasmukti vidun, tačiau kai paduoda Man savo suklastotus įėjimo leidimus, Aš čia pat metu juos į ugnies duobę, ir, pamatę liepsnose savo pačių „širdies kraują“, jie praranda viltį. Jie susiima už galvų, verkia, žvelgdami į gražius vaizdus karalystėje, bet negalėdami įeiti. Tačiau net ir apgailėtina jų būklė nepaskatina Manęs jų įleisti – kas gali savo nuožiūra sujaukti Mano planą? Ar žmonės gali pelnyti įgytus palaiminimus pasikliaudami savo uolumu? Ar žmogaus egzistavimo prasmė yra įeiti į Mano karalystę, kaip tik užsigeidus? Ar Aš toks menkas? Jei ne Mano griežti žodžiai, argi žmonės nebūtų seniai įėję į karalystę? Todėl žmonės visada Manęs nekenčia dėl visų rūpesčių, kuriuos jiems kelia Mano buvimas. Jei Manęs nebūtų, jie jau dabar galėtų mėgautis karalystės palaiminimais – kam tuomet reikėtų ištverti šią kančią? Todėl sakau žmonėms, kad jiems būtų geriau išeiti, kad jie turėtų pasinaudoti dabartinėmis palankiomis aplinkybėmis ir susirasti sau išeitį; jie turėtų pasinaudoti dabartiniu laiku, kol dar yra jauni, ir įgyti kokių nors „įgūdžių“. Jei to nepadarys, ateityje bus per vėlu. Mano namuose niekas niekada negavo palaiminimų. Sakau žmonėms paskubėti ir išeiti, neužsispirti gyventi „skurde“; ateityje bus per vėlu gailėtis. Jie neturėtų taip atkakliai to laikytis; kam jie sau tai daro? Tačiau taip pat sakau žmonėms, kad, negavę palaiminimų, nė vienas neturi teisės skųstis Manimi. Neturiu laiko tuščiai eikvoti Savo žodžių žmogui. Tikiuosi, kad tai išliks žmonių mintyse, kad jie to nepamirš – tai Mano ausį rėžiantys nuoširdaus patarimo žodžiai. Jau seniai praradau tikėjimą žmonėmis ir jau seniai praradau viltį dėl jų, nes jiems trūksta siekių, jie niekada nesugebėjo atiduoti Man Dievą mylinčios širdies, o vietoj jos visada pateikia Man savo motyvus. Daug kalbėjau žmogui, ir kadangi žmonės iki šiol nepaiso Mano patarimo, paaiškinu jiems Savo požiūrį, kad ateityje jie nesuprastų Mano širdies klaidingai. Ar ateityje jie gyvens, ar mirs, yra jų reikalas; Aš to negaliu valdyti. Tikiuosi, kad jie patys ras savo išgyvenimo kelią. Šiuo atžvilgiu esu bejėgis. Kadangi žmogus iš tiesų Manęs nemyli, Mes tiesiog išsiskiriame; ateityje tarp Mūsų nebeliks jokių žodžių, nebeturėsime apie ką kalbėtis ir nesikišime į vienas kito reikalus, o kiekvienas eisime savo keliu. Žmonės neturi ateiti Manęs ieškoti, ir Aš niekada daugiau neprašysiu žmogaus „pagalbos“. Tai yra Mūsų tarpusavio reikalas ir Mes kalbėjome nedviprasmiškai, kad ateityje nekiltų jokių problemų. Ar tai nepalengvina padėties? Kiekvienas einame savo keliu ir neturime vienas su kitu nieko bendra – kas čia blogo? Tikiuosi, kad žmonės apie tai pagalvos.

1992 m. gegužės 28 d.