Kelias... (7)
Savo tikrojoje patirtyje matome, kad Dievas ne kartą asmeniškai atvėrė mums išeitį, kad kelias po mūsų kojomis taptų tvirtesnis ir realesnis. Juk tai kelias, kurį Dievas mums atvėrė prieš tūkstančius amžių, ir kuris po dešimčių tūkstančių metų buvo perduotas mūsų kartai. Todėl mes esame žmonės, žengiantys savo pirmtakų keliu, kurio jie nenuėjo iki galo. Mes esame Dievo išrinkti nueiti paskutinį šio kelio etapą. Taigi, šį kelią Dievas paruošė specialiai mums, ir nesvarbu, ar esame palaiminti, ar išgyvename nelaimę, niekas kitas šiuo keliu negali eiti. Prie to pridėsiu Savo įžvalgą: negalvok apie bandymą pabėgti kitur ar ieškoti kito kelio, netrokšk statuso ir nebandyk kurti savo paties karalystės – visa tai tėra iliuzijos. Gali būti, kad esi iš anksto nusistatęs prieš Mano žodžius; tokiu atveju patariu tau nebūti tokiam susipainiojusiam. Verčiau dar kartą apie tai gerai pagalvok; nemėgink atrodyti protingas ir nepamiršk, kas tau naudinga. Kai Dievo planas bus įvykdytas, tu gailėsiesi. Aš noriu pasakyti, kad atėjus Dievo karalystei, kiekviena šalis žemėje bus sutrupinta į šukes. Tuo metu pamatysi, kad ir tavo paties planai buvo visiškai sugriauti. Visi, kurie yra baudžiami, yra sutriuškinimo taikiniai, ir taip Dievas visiškai atskleis Savo būdą. Kadangi visa tai žinau kaip Savo penkis pirštus, manau, kad turėčiau tau apie tai papasakoti, kad vėliau Manęs nekaltintum. Tai, kad galėjome eiti šiuo keliu iki šios dienos, buvo iš anksto paskirta Dievo, tad nemanyk, kad esi kažkuo ypatingas, ar kad tau nepasisekė – niekas neturėtų daryti pareiškimų apie šiandienos Dievo darbą, kad nebūtų „sutrupintas į šukes“. Aš gavau šviesą iš Dievo darbo: kad ir kas nutiktų, Dievas padarys šią žmonių grupę išbaigta, Jo darbas niekada daugiau nesikeis, ir Jis nuves šią žmonių grupę iki kelio pabaigos bei užbaigs Savo darbą žemėje. Mes visi turėtume tai suprasti. Dauguma žmonių mėgsta „žvelgti toli į priekį“, o jų apetitui nėra ribų. Nė vienas iš jų nesupranta šiandieninio neatidėliotino Dievo ketinimo, todėl visi jie galvoja apie pabėgimą. Jie tarsi pabėgę žirgai, trokštantys tik klajoti po tyrus; retas, kuris ketina įsikurti gerojoje Kanaano žemėje, kad ieškotų žmogaus gyvenimo kelio. Jei žmonės, įžengę į pieno ir medaus upėmis kupiną žemę, ja nesidžiaugia, ko dar jie nori? Atvirai kalbant, už gerosios Kanaano žemės plyti tik tyrai. Nors žmonės įžengė į poilsio vietą, jie nesugeba laikytis savo pareigos; argi jie nėra tiesiog paleistuvės? Jei prarasi progą būti čia Dievo ištobulintas, gailėsiesi to visą likusį savo gyvenimą, tavo graužatis bus begalinė. Būsi kaip Mozė, kuris žvelgė į Kanaano žemę, bet negalėjo ja džiaugtis, gniaužė tuščius kumščius ir mirė kupinas graužaties – argi tau tai neatrodo gėdinga? Argi nemanai, jog nepaprastai nemalonu būti kitų išjuoktam? Ar sutinki būti kitų žeminamas? Argi nenori sau gero? Argi nenori būti garbingas ir doras žmogus, kurį Dievas ištobulino? Ar iš tiesų neturi nė kruopelės ryžto? Nenori eiti kitais keliais; argi nenori eiti ir tuo keliu, kurį Dievas tau iš anksto paskyrė? Ar drįsti eiti prieš Dangaus valią? Kad ir kokie puikūs tavo „įgūdžiai“, ar tikrai gali įžeisti Dangų? Manau, kad mums geriausia būtų deramai pažinti save. Vienas Dievo žodis gali pakeisti dangų ir žemę, tad kas gi yra menkas žmogutis Dievo akyse?
Savo paties patirtyje mačiau, kad kuo labiau tu priešiniesi Dievui, tuo labiau Dievas parodys Savo didingą būdą ir tuo griežtesnis bus baudimas, kuriuo Jis tave „pavaišins“; kuo labiau Jam paklūsti, tuo labiau Jis tave mylės ir saugos. Dievo būdas yra tarsi bausmės įrankis: jei paklusi, būsi sveikas; o kai nepaklūsti – kai nuolat bandai pasirodyti ir kvailini kitus – Dievo būdas tuoj pat pasikeičia. Jis yra lyg saulė debesuotą dieną: Jis pasislėps nuo tavęs ir parodys tau Savo pyktį. Taip pat ir Jo būdas yra tarsi birželio orai, kai dangus giedras mylių myliomis, o bangos tėra raibuliai vandens paviršiuje, kol staiga srovė pagreitėja, ir vanduo virsta šėlstančiomis bangomis. Ar išdrįsti būti toks lengvabūdiškas tokio Dievo būdo akivaizdoje? Savo patirtyje dauguma jūsų, broliai ir seserys, matėte, kad kai Šventoji Dvasia dirba dienos šviesoje, esate kupini tikėjimo, tačiau staiga, visiškai netikėtai Dievo Dvasiai tave apleidus, tave apima tokia kančia, jog naktimis negali užmigti, ieškodamas krypties, kuria dingo Jo Dvasia. Kad ir ką bedarytum, negali rasti, kur išėjo Jo Dvasia – bet tada, visai netikėtai, Ji vėl tau pasirodo, ir tu esi toks pakylėtas, kaip Petras, staiga vėl išvydęs savo Viešpatį Jėzų – kad vos nesušunki iš džiaugsmo. Ar tikrai tai pamiršai, patyręs tai tiek daug kartų? Viešpats Jėzus Kristus, kuris tapo kūnu, buvo prikaltas prie kryžiaus, o paskui prisikėlė iš numirusiųjų ir įžengė į dangų, visada kuriam laikui nuo tavęs pasislepia, o tada kuriam laikui tau pasirodo. Jis pasirodo tau dėl tavo teisumo, o supyksta ir pasitraukia nuo tavęs dėl tavo nuodėmių, tad kodėl gi tu dažniau Jo nesišauki? Argi nežinojai, kad po Sekminių Viešpats Jėzus Kristus turi žemėje kitą pavedimą? Tu žinai tik tą faktą, kad Viešpats Jėzus Kristus tapo kūnu, atėjo į žemę ir buvo prikaltas prie kryžiaus. Tu niekada nežinojai, kad Jėzus, kurį anksčiau tikėjai, jau seniai patikėjo darbą kitam asmeniui, ir kad Jo darbas seniai užbaigtas, todėl Viešpaties Jėzaus Kristaus Dvasia vėl atėjo į žemę kūnišku pavidalu atlikti kitos darbo dalies. Čia norėčiau kai ką įterpti: nepaisant to, kad šiuo metu esate šioje srovėje, išdrįsiu pasakyti, jog retas iš jūsų tiki, kad šis asmuo yra Tas, kurį jums dovanojo Viešpats Jėzus Kristus. Jūs mokate tik mėgautis Juo; jūs nepripažįstate, kad Dievo Dvasia vėl atėjo į žemę, ir jūs nepripažįstate, kad šiandienos Dievas yra prieš tūkstančius metų buvęs Jėzus Kristus. Todėl sakau, kad jūs visi vaikštote užmerktomis akimis – tiesiog susitaikote su tuo, kur atsiduriate – ir į tai žiūrite visiškai nerimtai. Taigi jūs tikite Jėzų žodžiais, bet drįstate atvirai priešintis Tam, apie kurį Dievas liudija šiandien. Argi nesi kvailas? Šiandienos Dievas neprikaišioja tau dėl tavo klaidų, Jis tavęs nepasmerkia. Tu sakai, kad tiki Jėzų, tad ar tavo Viešpats Jėzus Kristus galėtų tau atleisti? Ar manai, kad Dievas yra vieta, kur tu gali nuleisti garą, meluoti ir apgaudinėti? Kai tavo Viešpats Jėzus Kristus vėl pasirodys, Jis nuspręs, ar esi teisus, ar nedoras, remdamasis tuo, kaip tu elgiesi dabar. Dauguma žmonių susikuria sampratas apie tai, ką Aš vadinu Savo broliais ir seserimis, ir tiki, kad Dievo darbo būdas pasikeis. Argi tokie žmonės neieško mirties? Argi Dievas gali liudyti apie Šėtoną kaip apie Patį Dievą? Argi taip darydamas nesmerki Dievo? Ar tiki, kad bet kas gali tapti Pačiu Dievu? Jei iš tiesų žinotum, neturėtum jokių sampratų. Biblijoje yra tokia ištrauka: Visa kas yra Jam ir visa kas yra iš Jo. Jis atves daugelį sūnų į šlovę ir Jis yra mūsų Vadovas... Todėl Jis nesigėdija mus vadinti broliais. Galbūt tu gali lengvai išmokti šiuos žodžius atmintinai, bet nesupranti, ką jie iš tikrųjų reiškia. Argi tu netiki Dievą užmerktomis akimis?
Tikiu, kad mūsų karta yra palaiminta galėdama perimi kelią, kurio neužbaigė ankstesnės kartos, ir regėti kelių tūkstantmečių senumo Dievo sugrįžimą – Dievo, kuris yra tarp mūsų ir kurio gausu visame kame. Tu niekada nebūtum galėjęs įsivaizduoti, kad eisi šiuo keliu – ar tu esi tam pajėgus? Šiuo keliu tiesiogiai veda Šventoji Dvasia, juo veda septyneriopai sustiprinta Viešpaties Jėzaus Kristaus Dvasia, ir tai yra kelias, kurį tau atvėrė šiandienos Dievas. Net drąsiausiose savo svajonėse nebūtum galėjęs įsivaizduoti, kad prieš kelis tūkstančius metų gyvenęs Jėzus vėl apsireikš prieš tave. Argi nesijauti patenkintas? Kas gali stoti akis į akį prieš Dievą? Aš dažnai meldžiuosi, kad mūsų grupė gautų didesnių palaiminimų iš Dievo, kad Dievas maloningai pažvelgtų į mus ir mus įgytų, bet taip pat buvo nesuskaičiuojama daugybė kartų, kai liejau karčias ašaras dėl mūsų, prašydamas, kad Dievas mus apšviestų, idant regėtume didesnius atskleidimus. Kai matau, kad žmonės visada bando atsainiai elgtis su Dievu ir niekada neturi jokio ryžto, arba kad jie pataikauja kūnui, ar siekia šlovės ir naudos, kad iškeltų savo vėliavą, kaipgi galėčiau nejausti didžiulio skausmo Savo širdyje? Kaip žmonės gali būti tokie bejausmiai? Argi Mano darbas tikrai neturėjo jokio poveikio? Jeigu tavo vaikai būtų tau maištingi ir nepagarbūs, jei jie neturėtų sąžinės, rūpintųsi tik savimi ir niekada nepaisytų tavo širdies, o užaugę išmestų tave iš namų, kaip tu tada jaustumeisi? Argi tavo veidu neriedėtų ašaros, prisiminus širdies kraują, kurį išliejai juos augindamas? Todėl Aš nesuskaičiuojamą daugybę kartų meldžiausi Dievui ir sakiau: „Brangus Dieve! Tik Tu žinai, ar nešu naštą dėl Tavo darbo. Kai Mano veiksmai neatitinka Tavo ketinimų, Tu drausmini Mane, tobulini Mane ir leidi Man suprasti. Vienintelis Mano prašymas Tau – dar labiau sujaudink šiuos žmones, kad Tu greitai įgytum šlovę, o jie būtų Tavo įgyti, kad Tavo darbas atitiktų Tavo ketinimus, ir Tavo planas būtų greitai užbaigtas.“ Dievas nenori užkariauti žmonių per baudimą, Jis nenori visada vedžioti žmonių už nosies. Jis nori, kad žmonės drausmingai paklustų Jo žodžiams ir darbui, ir taip įgyvendintų Jo ketinimus. Tačiau žmonės neturi gėdos ir nuolat prieš Jį maištauja. Manau, jog geriausia mums rasti patį paprasčiausią būdą Jam įtikti, tai yra paklusti visiems Jo sutvarkymams. Jei tu tikrai sugebėsi tai pasiekti, būsi ištobulintas. Argi tai nėra lengvas, džiaugsmingas dalykas? Eik tuo keliu, kuriuo ir turėtum eiti; nekreipk dėmesio į tai, ką sako kiti, ir per daug negalvok. Ar tavo ateitis ir tavo likimas yra tavo paties rankose? Tu visada bandai pabėgti, norėdamas eiti pasaulietišku keliu – bet kodėl tau nepavyksta ištrūkti? Kodėl tu daugelį metų dvejoji kryžkelėje, o paskui ir vėl pasirenki šį kelią? Kodėl po daugelio metų klajonių tu, nors ir nenorėdamas, dabar sugrįžai į šiuos namus? Ar tai priklauso nuo tavęs? Tiems iš jūsų, esantiems šioje srovėje, jei Manimi netikite, išgirskite tai: jei tu planuoji išeiti, pažiūrėk, ar Dievas tau tai leis, pažiūrėk, kaip Šventoji Dvasia tave paveiks – patirk tai pats. Atvirai kalbant, net jei patirsi nelaimę, tu privalai ją iškęsti šioje srovėje; šiaip ar taip patirsi sunkumų, todėl privalai juos kęsti šiandien čia, o ne eiti kitur. Ar tau tai aišku? Kur tu eitum? Tai yra Dievo administracinis įsakymas. Ar manai, kad Dievo sprendimas išsirinkti šią žmonių grupę neturi prasmės? Savo šiandieniame darbe Dievas lengvai nesupyksta – tačiau jei žmonės bando sutrikdyti Jo planą, Jo veidas akimirksniu pasikeičia, iš giedro virsdamas apniukusiu. Taigi, patariu tau nusiraminti ir leisti Dievui tau diriguoti bei leisti Jam padaryti tave visaverčiu. Tik taip besielgiantys žmonės yra protingi.
