46 skyrius

Iš visų šių žodžių jokie nėra tokie nepamirštami kaip šiandieniniai. Anksčiau Dievo žodžiai apnuogindavo žmogaus būsenas arba atskleisdavo dangaus paslaptis, tačiau ši dabartinė ištara nepanaši į ankstesnes. Joje nesišaipoma ir nesityčiojama – joje vyksta kai kas visiškai netikėta: Dievas atsisėda ir ramiai kalbasi su žmonėmis. Koks Jo tikslas? Ką matai, kai Dievas sako: „Šiandien virš visatų pradėjau naują darbą, suteikdamas žemės žmonėms naują pradžią ir prašydamas jų visų išsikraustyti iš Mano namų. O kadangi žmonės visada mėgsta sau nuolaidžiauti, patariu jiems būti šiek tiek santūresniems ir liautis nuolat trukdžius Mano darbui“? Ir kas yra ši „nauja pradžia“, apie kurią kalba Dievas? Dievas ir anksčiau yra sakęs panašius žodžius, patardamas žmonėms išeiti, tačiau pagal pradinį Dievo ketinimą tie žodžiai buvo naudojami žmonių tikėjimui išbandyti. Tad ar šiandien, kalbėdamas kitokiu tonu, Jis yra nuoširdus, ar apsimeta? Anksčiau žmonės nežinojo, kokie yra išbandymai, apie kuriuos kalbėjo Dievas. Tik per tarnų darbo etapą jie savo akimis pamatė ir patys patyrė Dievo išbandymus. Taigi nuo tada dėl šimtų Petro išbandymų pavyzdžio žmonės dažnai nukrypdavo, manydami, kad „tai yra Dievo išbandymas“. Be to, tik labai nedaug dalykų, apie ką kalbama Dievo žodžiuose, žmonėms tapo konkrečiais faktais. Todėl žmonės vis giliau grimzdo į aklus įsitikinimus apie Dievo išbandymus ir, girdėdami visus Dievo ištartus žodžius, niekada netikėjo, kad tai, apie ką kalba Dievas, iš tiesų tampa tikrove dėl jo darbų; priešingai, jie manė, kad Dievas, neturėdamas ką veikti, tyčia žodžiais išbando žmones. Būtent tokių išbandymų, kurie yra beviltiški, tačiau, regis, teikia vilties, akivaizdoje žmonės ir toliau sekė Dievu; taigi, net ir po to, kai Dievas pasakė: „visus, kurie pasiliks, greičiausiai ištiks nelaimė,“ žmonės vis tiek atidžiai sekė Dievu ir neketino išeiti. Žmonės sekė Juo vedami tokių iliuzijų ir nė vienas iš jų nedrįso būti tikras, kad vilties nėra – tai dalis Dievo pergalės įrodymo. Dievo požiūris rodo, kad Jis pasitelkia visa, kas egzistuoja, kad Jam tarnautų, ir kad, pasinaudodamas šia žmonių iliuzija, Dievas skatina juos nepalikti Jo, nepriklausomai nuo laiko ar vietos. Taigi šiame etape būtent pasinaudodamas netobulais žmonių motyvais Dievas priverčia juos žengti vieną žingsnį liudijant Jį ir čia slypi gili Dievo žodžių prasmė: „Aš įgijau dalį žmonių“. Šėtonas naudojasi žmogaus motyvais, kad sukeltų trikdžius, o Dievas pasitelkia žmogaus paskatas, kad šis Jam tarnautų – tokia yra tikroji šių Dievo žodžių prasmė, kad „žmonės įsivaizduoja galintys prasmukti vidun, tačiau kai paduoda Man savo suklastotus įėjimo leidimus, Aš čia pat metu juos į ugnies duobę, ir, pamatę liepsnose savo pačių „širdies kraują“, jie praranda viltį.“ Dievas pasitelkia visa, kas egzistuoja, kad Jam tarnautų, todėl nevengia įvairių žmogaus nuomonių ir drąsiai liepia žmonėms išeiti; tai yra Dievo darbo nuostabumas ir išmintis – sąžiningų žodžių ir metodo sujungimas į vieną visumą, dėl kurio žmonės pasijunta apsvaigę ir sutrikę. Iš to matyti, kad Dievas iš tikrųjų prašo žmonių išsikraustyti iš Jo namų, kad tai nėra kažkoks išbandymas, ir Dievas pasinaudoja šia proga pasakyti: „Tačiau taip pat sakau žmonėms, kad, negavę palaiminimų, nė vienas neturi teisės skųstis Manimi“. Dievo žodžiai yra tiesos ir melo mišinys ir niekas negali jų perprasti; tačiau Dievas naudojasi šia proga, kad sutvirtintų žmones ir atimtų iš jų norą išeiti. Todėl, jei vieną dieną jie bus prakeikti, Dievo žodžiai jau bus juos iš anksto įspėję, kaip ir žmonės sako, kad „žodžiai, kuriuos nemalonu girdėti, yra geri“. Šiandien žmonės myli Dievą visiškai nuoširdžiai, taigi žodžiais, kurių tikrumo ar netikrumo negalėjo atskirti, jie buvo užkariauti ir pamilo Dievą, todėl Dievas pasakė: „Aš jau įvykdžiau Savo didįjį sumanymą“. Kai Dievas sako: „Tikiuosi, kad jie patys ras savo išgyvenimo kelią. Šiuo atžvilgiu esu bejėgis,“ tai yra visų šių Dievo žodžių ištaros tikrovė – tačiau žmonės taip nemano; priešingai, jie visada sekė, nekreipdami nė menkiausio dėmesio į Dievo žodžius. Todėl, kai Dievas sako: „Ateityje tarp Mūsų nebeliks jokių žodžių, nebeturėsime apie ką kalbėtis ir nesikišime į vienas kito reikalus, o kiekvienas eisime savo keliu,“ šie žodžiai yra tikrovė ir juose nėra nė menkiausių priemaišų. Kad ir ką žmonės manytų, toks yra Dievo „neprotingumas“. Dievas jau žengė šį liudijimo žingsnį Šėtono akivaizdoje ir Dievas pasakė, kad padarys taip, jog nė vienas žmogus Jo nepaliktų, nepriklausomai nuo laiko ar vietos – taigi šis darbo etapas užbaigtas. Dievas nekreipia dėmesio į jokius žmonių išsakytus skundus, tačiau Dievas apie tai kalbėjo iš anksto, todėl žmonės lieka bejėgiai, priversti užgniaužti pyktį ir prikąsti liežuvį. Dievo ir Šėtono kova visiškai grindžiama žmogumi. Žmonės nesavarankiški; jie yra tikros marionetės, o Dievas ir Šėtonas tampo virveles užkulisiuose. Kai Dievas naudoja žmones Jį liudyti, Jis daro viską, ką tik gali sugalvoti, viską, kas įmanoma, kad naudotų žmones Jam tarnauti, taip padarydamas, kad žmonėmis manipuliuotų Šėtonas, o Dievas jiems duotų nurodymus. O kai liudijimas, kurio Dievas pageidauja, baigiasi, Jis nustumia žmones į šalį ir palieka juos kentėti, elgdamasis taip, tarsi neturėtų su jais nieko bendra. Kai Jis vėl nori naudoti žmones, Jis vėl juos pakelia ir ima naudoti, o žmonės to nė kiek nesuvokia. Jie tėra lyg jautis ar arklys, kuriuo šeimininkas naudojasi kaip panorėjęs, ir nė vienas iš jų neturi jokio asmeninio savarankiškumo. Tai gali skambėti šiek tiek liūdnai, tačiau nepriklausomai nuo to, ar žmonės savarankiški, tarnavimas Dievui yra garbė, o ne priežastis nusiminti. Atrodo, tarsi Dievas ir turėtų taip elgtis. Argi galimybė patenkinti Visagalio poreikį nėra tai, kuo galima didžiuotis? Tad ką manai? Ar kada nors pasiryžai tarnauti Dievui? Ar gali būti, kad vis dar nori naudotis trupučiu valdžios, ieškodamas savo laisvės?

Kad ir kaip būtų, visa, ką Dievas daro, yra gera ir sektina, o juk žmogus ir Dievas yra skirtingi. Todėl turėtum mylėti Dievą žmogiška širdimi, nepriklausomai nuo to, ar Dievui rūpi tavo meilė. Dievo žodžiai rodo, kad ir Dievo širdyje tūno didelis liūdesys. Tik dėl Dievo žodžių žmonės yra gryninami. Tačiau šis darbas juk vyko vakar – tad ką tiksliai Dievas darys toliau? Tai iki šiol lieka paslaptis, todėl žmonės nepajėgia to suprasti ar perprasti ir tegali dainuoti pagal bet kokią Dievo grojamą muziką. Vis dėlto visa, ką Dievas sako, yra tikra, ir visa tai išsipildo – tai neabejotina!