31 skyrius
Aš niekada neturėjau vietos žmonių širdyse. Kai iš tiesų ko nors „siekiu“ iš žmonių, jie stipriai užmerkia akis ir nepaiso Mano veiksmų, tarsi visa, ką darau, būtų mėginimas jiems įtikti, todėl jie visada yra nepalankiai nusiteikę Mano darbų atžvilgiu. Atrodo, tarsi Man visiškai trūktų savimonės, tarsi nuolat puikuočiausi prieš žmones, taip įsiutindamas juos, tokius „dorovingus ir teisius“. Tačiau Aš ištveriu net ir tokiomis nepalankiomis sąlygomis ir tęsiu Savo darbą. Taigi sakau, kad esu ragavęs saldžių, rūgščių, karčių ir aštrių žmogiškosios patirties skonių ir ateinu su vėju, o išeinu su lietumi; sakau, kad esu patyręs šeimos narių persekiojimą, gyvenimo pakilimus bei nuosmukius ir atsiskyrimo nuo kūno skausmą. Tačiau, kai atėjau į žemę, užuot priėmę Mane dėl sunkumų, kuriuos dėl jų iškentėjau, žmonės „mandagiai“ atmetė Mano gerus ketinimus. Kaip tai galėjo Manęs neskaudinti? Kaip galėjau nesielvartauti? Nejaugi įsikūnijau tik tam, kad viskas taip baigtųsi? Kodėl žmogus Manęs nemyli? Kodėl už Mano meilę buvo atsilyginta žmogaus neapykanta? Nejaugi turiu šitaip kentėti? Žmonės liejo užuojautos ašaras dėl Mano sunkumų žemėje ir piktinosi Mano nelaimės neteisingumu. Tačiau kas kada nors iš tiesų pažino Mano širdį? Kas gali pajusti Mano jausmus? Kadaise žmogus buvo labai prie Manęs prisirišęs ir dažnai Manęs ilgėdavosi sapnuose – bet kaip žmonės žemėje galėtų suprasti Mano ketinimus danguje? Nors žmonės kadaise jautė Mano liūdesį, kas kada nors, pats kentėdamas, užjautė Mane dėl Mano kančių? Nejaugi žmonių žemėje „sąžinė“ gali sujaudinti ir pakeisti Mano liūdinčią širdį? Argi žmonės žemėje negali Man papasakoti apie neapsakomą skausmą savo širdyse? Dvasios ir Dvasia yra priklausomos viena nuo kitos, bet dėl kūno keliamų kliūčių žmonių protas „prarado kontrolę“. Kadaise priminiau žmonėms, kad ateitų pas Mane, bet Mano kvietimai nepaskatino jų įvykdyti Mano prašymo; jie tik žvelgė į dangų ašarų pilnomis akimis, tarsi kęstų neapsakomą skausmą, tarsi kažkas stovėtų jiems skersai kelio. Taigi jie sudėjo rankas, nusilenkė po dangumi ir kreipėsi į Mane su įvairiais prašymais. Kadangi esu gailestingas, teikiu žmonėms Savo palaiminimus, ir akimirksniu ateina metas, kai Aš Pats ateinu tarp žmonių – tačiau žmogus jau seniai pamiršo savo priesaiką Dangui. Argi tai nėra pats žmogaus maištingumas? Kodėl žmogus visada kenčia nuo „amnezijos“? Ar Aš jį subadžiau? Ar pakirtau jo kūną? Pasakoju žmogui apie Savo širdies jausmus; kodėl jis visada Manęs vengia? Atrodo, tarsi žmonės savo atmintyje būtų kažką praradę ir niekaip negalėtų prisiminti, bet kartu atrodo, tarsi jų prisiminimai būtų netikslūs. Taigi žmonės savo gyvenime visada yra išsiblaškę, o visos žmonijos gyvenimas yra chaotiškas. Tačiau niekas nieko nedaro, kad tai ištaisytų; žmonės tik trypia ir žudo vieni kitus, dėl to šiandien jie atsidūrė pražūtingo pralaimėjimo būsenoje, o viskas visatoje nugrimzdo į purviną vandenį ir dumblą be jokios galimybės atsigauti.
Kai atėjau tarp nesuskaičiuojamos daugybės žmonių, kaip tik tada žmonės rodė Man ištikimybę. Tuo laiku milžiniškas ugniaspalvis slibinas pradėjo tiesti į žmones savo žudikiškas rankas. Priėmiau „kvietimą“ ir atėjau „atsisėsti prie pokylio stalo“ tarp žmonių, laikydamas žmonijos Man įteiktą „kvietimo laišką“. Pamatę Mane, žmonės nekreipė į Mane dėmesio, nes nebuvau pasipuošęs prabangiais drabužiais ir, ateidamas sėstis prie stalo su žmonėmis, buvau atsinešęs tik Savo „asmens tapatybės kortelę“. Mano veido nepuošė prabangus makiažas, ant Mano galvos nebuvo karūnos, o avėjau tik paprastus namuose pagamintus batus. Labiausiai žmones nuvylė tai, kad Mano lūpos nebuvo padažytos lūpų dažais, kad nemokėjau keistis „mandagybėmis“, o Mano liežuvis nebuvo talentingo rašytojo plunksna – priešingai, kiekvienas Mano žodis persmelkdavo pačias žmogaus širdies gelmes. Tai dar labiau sustiprino žmonių „palankią“ nuomonę apie žodžius, sklindančius iš Mano lūpų. Minėtos išvaizdos pakako, kad žmonės su Manimi elgtųsi „ypatingai“, taigi jie elgėsi su Manimi kaip su paprastu kaimo prasčioku, neišmanančiu pasaulio ir neturinčiu išminties. Tačiau, kai visi įteikė „pinigų dovanas“, žmonės vis tiek nelaikė Manęs garbingu, o tik ateidavo pas Mane be jokios pagarbos, vilkdami kojas ir suirzę. Kai ištiesiau ranką, jie iš karto apstulbo, puolė ant kelių ir ėmė garsiai šaukti. Jie surinko visas Mano „pinigines dovanas“. Kadangi suma buvo didelė, jie iš karto palaikė Mane milijonieriumi ir nuplėšė nuo Mano kūno skarmalus, be Mano sutikimo pakeisdami juos naujais drabužiais, tačiau tai Manęs nenudžiugino. Kadangi nebuvau pratęs prie tokio lengvo gyvenimo ir bjaurėjausi tokiu „aukščiausios klasės“ aptarnavimu, kadangi gimiau šventuose namuose ir, galima sakyti, gimiau „skurde“, nebuvau pratęs prie prabangaus gyvenimo, kai žmonės tenkina kiekvieną Mano norą. Aš tik trokštu, kad žmonės galėtų suprasti Mano širdies jausmus, kad galėtų ištverti šiek tiek sunkumų, idant priimtų iš Mano lūpų sklindančius, jiems nemalonius žodžius. Kadangi niekada nemokėjau kalbėti apie teoriją ir nesugebėjau pasinaudoti slaptais žmonijos elgesio pasaulyje būdais bendraudamas su žmonėmis, ir kadangi nesugebėjau derinti Savo žodžių prie žmonių veido išraiškos ar jų psichologijos, žmonės visada Manęs neapkentė, manė, kad nesu vertas bendravimo ir sakė, kad turiu aštrų liežuvį ir visada žeidžiu žmones. Tačiau neturiu pasirinkimo: kadaise „studijavau“ žmogaus psichologiją, „mėgdžiojau“ žmogaus pasaulio reikalų filosofiją ir lankiau „kalbų koledžą“, kad išmokčiau žmonių kalbą, idant įvaldyčiau žmonių kalbėjimo būdus ir kalbėčiau atsižvelgdamas į jų veido išraišką; bet nors įdėjau daug pastangų ir aplankiau daugybę „ekspertų“, viskas nuėjo perniek. Manyje niekada nebuvo nieko žmogiško. Per visus šiuos metus Mano pastangos nedavė nė menkiausio rezultato ir niekada nesupratau nė žodžio žmonių kalbos. Taigi žmogaus žodžiai, kad „sunkus darbas atsiperka“, nuo Manęs „atšoko“, todėl šie žodžiai žemėje nustoja galioti. Žmonėms to nesuvokiant, Dievas iš dangaus paneigė šį aforizmą, ir buvo visiškai įrodyta, kad tokie žodžiai yra nepagrįsti. Taigi atsiprašau žmogaus, bet nieko negalima padaryti – štai ką gaunu už tai, kad esu toks „kvailas“. Nesugebu išmokti žmonių kalbos, perprasti pasaulio reikalų filosofijos ir bendrauti su žmonėmis. Tik patariu žmonėms būti pakantiems, nuslopinti pyktį savo širdyse ir dėl Manęs savęs neskaudinti. Kas lėmė, kad bendraujame vieni su kitais? Kas lėmė, kad susitikome šią akimirką? Kas lėmė, kad mus sieja tie patys troškimai?
Mano būdas persmelkia visus Mano žodžius, tačiau žmonės nesugeba jo suvokti iš Mano žodžių. Jie tik kabinėjasi prie to, ką sakau – kokia iš to nauda? Ar jų sampratos apie Mane gali juos ištobulinti? Ar žemės dalykai galėtų įvykdyti Mano valią? Vis mėginau mokyti žmones tarti Mano žodžius, bet atrodė, tarsi žmogus nemokėtų rišliai kalbėti ir jis niekada nesugebėjo išmokti tarti Mano žodžių taip, kaip norėčiau. Mokiau jį žodis po žodžio, tačiau jis taip ir nesugebėjo išmokti. Tik po to padariau naują „atradimą“: Kaip žmonės žemėje galėtų tarti dangaus žodžius? Argi tai nepažeidžia gamtos dėsnių? Tačiau dėl žmonių uolumo ir smalsumo, kurį jiems kėliau, ėmiausi kitos Savo darbo su žmogumi dalies. Niekada negėdinau žmogaus dėl jo trūkumų, bet aprūpinu jį atsižvelgdamas į juos. Tik dėl to žmonės yra susidarę gana palankią nuomonę apie Mane ir Aš pasinaudoju šia proga vėl suburti žmones, kad jie galėtų mėgautis kita Mano turtų dalimi. Šią akimirką žmonės vėl paskendę laimėje, o džiaugsmo šūksniai ir juokas sklinda tarp įvairiaspalvių debesų danguje. Atveriu žmogaus širdį ir žmogus iš karto prisipildo naujo gyvybingumo ir nebenori nuo Manęs slėptis, nes yra paragavęs saldaus medaus, todėl išneša visą savo šlamštą išmainyti, tarsi būčiau tapęs šiukšlių surinkimo punktu ar atliekų tvarkymo stotimi. Taigi, pamatę iškabintus „skelbimus“, žmonės ateina pas Mane ir noriai dalyvauja. Žmonėms atrodo, tarsi jie galėtų įsigyti keletą „suvenyrų“, todėl visi siunčia Man „laiškus“, kad galėtų dalyvauti Mano numatytuose renginiuose. Šią akimirką jie nebijo nuostolių, nes šiai veiklai reikalingas „kapitalas“ nėra didelis, todėl jie išdrįsta rizikuoti ir dalyvauti. Jei dalyvaudami negalėtų gauti suvenyrų, žmonės paliktų areną ir paprašytų grąžinti savo kapitalą, taip pat apskaičiuotų „palūkanas“, kurias būčiau jiems skolingas. Būtent todėl, kad šiandieninis gyvenimo lygis pakilo iki „vidutinės gerovės lygio“ ir buvo pasiekta „modernizacija“, o „aukštas pareigūnas“ asmeniškai „vyksta į kaimą“ organizuoti darbo, žmonių tikėjimas iš karto daug kartų sustiprėjo, o kadangi jų „fizinė būklė“ vis gerėja, jie žvelgia į Mane su susižavėjimu ir nori su Manimi bendrauti, kad pelnytų Mano pasitikėjimą.
1992 m. balandžio 11 d.
