32 skyrius

Kai žmonės susiburia drauge su Manimi, Mano širdis prisipildo džiaugsmo. Iš karto daliju žmonėms palaiminimus iš Savo rankų, kad žmonės galėtų susiburti kartu su Manimi ir būtų ne prieš Mane maištaujantys priešai, o su Manimi sutariantys draugai. Taigi Aš taip pat elgiuosi su žmogumi nuoširdžiai. Mano darbe žmogus laikomas aukšto lygio organizacijos nariu, todėl skiriu jam daugiau dėmesio, nes jis visada buvo Mano darbo objektas. Įsitvirtinau žmonių širdyse, kad jų širdys galėtų žvelgti į Mane su pagarba, tačiau jie visai nesupranta, kodėl tai darau, ir tik laukia. Nors esu įsitvirtinęs žmonių širdyse, jiems nereikia, kad jose gyvenčiau. Užuot to norėję, jie savo širdyse laukia, kol staiga atvyks „Šventasis“. Kadangi Mano tapatybė pernelyg „menka“, neatitinku žmonių reikalavimų, todėl jie Mane „pašalina“. Jie nori didingo ir iškilaus „Manęs“, bet atėjęs Aš žmogui toks nepasirodžiau, todėl jie ir toliau žvelgė aukštyn į tolį, laukdami To, kurį nešiojasi savo širdyse. Kai atėjau pas žmones, jie Mane atstūmė minios akivaizdoje. Galėjau tik stovėti nuošalyje ir laukti, kol žmogus su Manimi „susidoros“, stebėdamas, ką žmonės galiausiai padarys su Manimi, šiuo trūkumų turinčiu „gaminiu“. Žvelgiu ne į žmonių randus, o į randų nepaženklintą jų dalį ir tai Man teikia malonumą. Žmonių akyse esu tik iš dangaus nusileidusi „maža žvaigždė“; esu tik menkiausias danguje, o šiandien į žemę atėjau Dievo pavedimu. Todėl žmonės sugalvojo dar daugiau žodžių „Aš“ ir „Dievas“ aiškinimų, labai bijodami laikyti Dievą ir Mane vienu ir tuo pačiu. Kadangi Mano atvaizdas niekuo neprimena Dievo išvaizdos, visi žmonės mano, kad esu tarnas, nepriklausantis Dievo šeimai, ir sako, kad tai nėra Dievo atvaizdas. Galbūt yra žmonių, kurie yra matę Dievą, bet Man žemėje trūksta įžvalgos, todėl Dievas niekada Man „neapsireiškė“. Galbūt turiu per mažai „tikėjimo“, todėl žmonės laiko Mane menku. Žmonės įsivaizduoja, kad jei kas nors iš tiesų yra Dievas, Jis tikrai puikiai mokės žmonių kalbą, nes Dievas yra Kūrėjas. Tačiau faktai yra visiškai priešingi: Aš ne tik nesu žmonių kalbos žinovas, bet kartais net negaliu „aprūpinti“ žmogaus tuo, ko jam trūksta. Todėl jaučiuosi šiek tiek „kaltas“, nes elgiuosi ne taip, kaip reikalauja žmonės, o tik paruošiu medžiagas ir dirbu atsižvelgdamas į tai, ko jiems trūksta. Mano reikalavimai žmogui anaiptol nėra dideli, tačiau žmonės mano kitaip. Taigi jų „nuolankumas“ atsiskleidžia kiekviename jų žingsnyje. Jie vis linkę eiti priešais Mane, rodydami Man kelią, labai bijodami, kad pasiklysiu, baimindamiesi, kad nuklysiu į giliai kalnuose stūksančias sengires. Todėl žmonės visada vedė Mane pirmyn, labai bijodami, kad pateksiu į požeminį kalėjimą. Žmonių tikėjimas Man daro šiokį tokį „palankų įspūdį“, nes jie dėl Manęs taip „triūsė“, negalvodami nei apie maistą, nei apie miegą, dėl šio triūso nemiegojo nei dieną, nei naktį ir netgi pražilo – to pakanka parodyti, kad jų tikėjimas „peržengė“ visatas ir „pranoko“ visų amžių apaštalus ir pranašus.

Neploju iš džiaugsmo dėl didelio žmonių meistriškumo ir nežiūriu į juos šaltai dėl jų trūkumų. Tik darau tai, kas yra Mano rankose. Su niekuo nesielgiu ypatingai – tiesiog dirbu pagal Savo planą. Tačiau žmonės nežino Mano ketinimų ir vis kreipiasi į Mane su įvairiais prašymais, tarsi Mano jiems duoti turtai negalėtų patenkinti jų poreikių, tarsi paklausa viršytų pasiūlą. Tačiau šiais laikais visi žmonės jaučia, kad vyksta „infliacija“, dėl to jų rankos pilnos to, ką Aš jiems daviau, kad galėtų tuo mėgautis. Būtent dėl to jie yra nepalankiai nusiteikę Mano atžvilgiu, tad jų gyvenimas kupinas chaoso ir jie nežino, ką turėtų ir ko neturėtų valgyti. Kai kurie net tvirtai laiko dalykus, kuriuos jiems daviau, kad galėtų mėgautis, atidžiai juos stebėdami. Kadangi žmonės anksčiau kentėjo badą ir jiems buvo nelengva gauti tai, kuo mėgaujasi šiandien, jie visi yra „be galo dėkingi“, o jų požiūris į Mane šiek tiek pasikeitė. Jie vis verkia Mano akivaizdoje; kadangi tiek daug jiems daviau, jie vis ima Mane už rankos ir reiškia savo „dėkingumą“. Judu virš visatų ir eidamas stebiu visos visatos žmones. Tarp gausybės žmonių žemėje niekada nebuvo tokių, kuriuose man būtų tinkama dirbti, arba kurie Mane tikrai mylėtų. Taigi šią akimirką nusiminęs atsidūstu ir žmonės tuojau pat išsiskirsto ir daugiau nebesusiburia, labai bijodami, jog „sugausiu juos visus vienu tinklu“. Pasinaudoju šia proga ateiti tarp žmonių ir tarp šių išsisklaidžiusių žmonių atlikti Savo darbą – tinkamą darbą, – pasirinkdamas tuos, kuriuose Man būtų tinkama dirbti. Nenoriu „sulaikyti“ žmonių Savo baudime taip, kad jie niekada negalėtų ištrūkti. Tiesiog atlieku darbą, kurį ketinu atlikti. Atėjau prašyti žmogaus „pagalbos“, nes Mano valdymui trūksta žmogaus darbų, todėl neįmanoma sėkmingai užbaigti Mano darbo, o tai trukdo efektyviai tęsti Mano darbą. Tikiuosi tik to, kad žmonės bus pasiryžę bendradarbiauti su Manimi. Neprašau, kad jie pagamintų Man skanaus maisto ar paruoštų tinkamą vietą, kur galėčiau priglausti galvą, ar pasiūtų Man gražių drabužių – šie dalykai Man nė kiek nerūpi. Kai žmonės galės suprasti Mano ketinimus ir žengti pirmyn petys į petį su Manimi, Mano širdis bus patenkinta.

Kas žemėje kada nors priėmė Mane savo širdimi? Kas kada nors mylėjo Mane savo širdimi? Žmonių meilė visada praskiesta; net Aš „nežinau“, kodėl jų meilė negali būti gryna ir neskiesta. Taigi žmoguje taip pat slypi daugybė „slėpinių“. Tarp kūrinių žmogus laikomas „stebuklingu“ ir „neperprantamu“, todėl Mano akivaizdoje jis yra „kvalifikuotas“, tarsi jo statusas būtų toks pat kaip Mano, tačiau šiame savo statuse jis nemato nieko keisto. Tai nereiškia, kad neleidžiu žmonėms užimti šios padėties ir ja mėgautis, bet noriu, kad jie jaustų, kas dera, ir pernelyg gerai apie save nemanytų; tarp dangaus ir žemės yra atstumas, ką jau kalbėti apie atstumą tarp Dievo ir žmogaus. Argi atstumas tarp Dievo ir žmogaus nėra dar didesnis? Žemėje žmogus ir Aš esame „vienoje valtyje“ ir „kartu atlaikome audrą“. Mano tapatybė neatleidžia Manęs nuo žmogiškojo pasaulio vargų ir būtent dėl to atsidūriau tokiose aplinkybėse, kuriose esu šiandien. Niekada neturėjau vietos žemėje, kur galėčiau ramiai gyventi, todėl žmonės sako: „Žmogaus Sūnus niekada neturėjo kur priglausti galvos.“ Todėl žmonės liejo dėl Manęs užuojautos ašaras ir atidėjo kelias dešimtis juanių Mano „paramos fondui“. Tik dėl to turiu, kur pailsėti; jei ne žmonių „pagalba“, kas žino, kur būčiau atsidūręs!

Kai Mano darbas baigsis, daugiau nebeprašysiu žmogaus šios „finansinės paramos“; vietoj to atliksiu Savo prigimtinę funkciją ir atnešiu žmonėms visus „Savo namų daiktus“, kad jie galėtų jais mėgautis. Šiandien kiekvienas išmėginamas Mano išbandymais. Kai Mano ranka iš tiesų nusileis ant žmogaus, žmonės nebežiūrės į Mane susižavėjimo kupinomis akimis, o elgsis su Manimi kupini neapykantos ir tą akimirką iš karto išplėšiu jų širdis, kad jos būtų pavyzdys. Nagrinėju žmogaus širdį po „mikroskopu“ – joje nėra tikros meilės Man. Metų metus žmonės Mane apgaudinėjo ir mulkino – pasirodo, ir jų kairiajame prieširdyje, ir dešiniajame skilvelyje yra neapykantos Man nuodų. Tad nenuostabu, kad mano požiūris į juos yra toks. Tačiau jie ir toliau visiškai to nesupranta ir net nepripažįsta. Kai parodau jiems Savo tyrimo rezultatus, jie vis tiek neatsibunda; atrodo, tarsi, jų manymu, visa tai būtų likę praeityje, kurių šiandien nereikėtų vėl traukti į paviršių. Taigi žmonės tik abejingai žvelgia į „laboratorinių tyrimų rezultatus“. Jie grąžina blanką ir dideliais žingsniais nueina. Be to, jie sako tokius dalykus: „Tai nesvarbu, tai neturi jokios įtakos mano sveikatai.“ Jie paniekinamai šypteli, o jų akyse šmėsteli grėsmė, tarsi užuomina, kad neturėčiau būti toks naivus, kad turėčiau elgtis atsainiai. Atrodo, tarsi, apnuogindamas jų vidines paslaptis, būčiau pažeidęs žmogaus „įstatymus“, todėl jie ima dar labiau manęs nekęsti. Tik tada pamatau žmonių neapykantos šaltinį. Taip yra todėl, kad kai Aš stebiu, jų kraujas teka, ir, pratekėjęs per jų kūno arterijas, patenka į širdį ir tik tada Aš padarau naują „atradimą“. Tačiau žmonės tam neteikia jokios reikšmės. Jiems visiškai niekas nerūpi ir jie negalvoja, ką gauna ar praranda, o to pakanka parodyti jų „nesavanaudiško“ pasiaukojimo dvasią. Jie nepaiso savo sveikatos būklės ir dėl Manęs „laksto“. Tai taip pat yra jų „atsidavimas“ ir tai, kas juose „reta ir brangu“, todėl dar kartą siunčiu jiems „pagyrimo“ laišką, kad jis juos pradžiugintų. Tačiau perskaitę šį laišką jie iš karto šiek tiek susierzina, nes viskas, ką jie daro, buvo atmesta Mano tyliu laišku. Visada nurodydavau žmonėms, kaip elgtis, tačiau atrodo, kad jie yra nepalankiai nusiteikę Mano žodžių atžvilgiu; todėl, vos tik praveriu burną, jie stipriai užsimerkia ir delnais užsidengia ausis. Jie nežiūri į Mane pagarbiai dėl Mano meilės, o visada Manęs nekentė, nes nurodžiau jų trūkumus, apnuogindamas visas jų turimas prekes, todėl jie patyrė nuostolių savo versle ir jiems nebeliko būdo išgyventi. Todėl jų neapykanta Man didėja.

1992 m. balandžio 14 d.