25 skyrius

Laikas bėga ir akimirksniu atėjo ši diena. Vadovaujami Mano Dvasios, visi žmonės gyvena Mano šviesoje ir niekas nebegyvena praeitimi bei nekreipia dėmesio į vakarykštę dieną. Kas nėra gyvenęs ir egzistavęs dabartyje? Kas nepraleido nuostabių dienų ir mėnesių karalystėje? Kas negyveno po saule? Nors karalystė nusileido tarp žmonių, niekas iš tiesų nepatyrė jos šilumos; žmogus mato tik jos išorę ir nesupranta jos esmės. Kai Mano karalystė suformuojama, kas dėl jos nesidžiaugia? Ar šalys žemėje iš tiesų gali ištrūkti? Ar milžiniškas ugniaspalvis slibinas iš tiesų gali ištrūkti pasitelkęs savo klastą? Mano administraciniai įsakymai paskelbiami visatoje, jie įtvirtina Mano valdžią tarp visų žmonių ir įsigalioja visatoje; nepaisant to, žmogus niekada iš tiesų to nežinojo. Kai Mano administraciniai įsakymai paskelbiami visatoje, tai taip pat yra metas, kai Mano darbas žemėje netrukus bus užbaigtas. Kai valdysiu kaip Karalius tarp visų žmonių ir būsiu pripažintas kaip vienintelis Pats Dievas, Mano karalystė visiškai nusileis į žemę. Šiandien visi žmonės yra naujo kelio pradžioje. Jie pradėjo naują gyvenimą, tačiau niekas niekada iš tiesų nepatyrė gyvenimo žemėje, panašaus į gyvenimą danguje. Ar jūs iš tiesų gyvenate Mano šviesoje? Ar iš tiesų gyvenate tarp Mano žodžių? Kas negalvoja apie savo perspektyvas? Kas neliūdi dėl savo likimo? Kas nesigrumia kančių jūroje? Kas nenori išsilaisvinti? Ar karalystės palaiminimai duodami mainais už sunkų žmogaus darbą žemėje? Ar visi žmogaus troškimai galėtų išsipildyti taip, kaip jis nori? Kadaise parodžiau žmogui gražų karalystės vaizdą, tačiau jis tik godžiomis akimis į jį spoksojo, ir nebuvo nė vieno, kuris iš tiesų būtų pasiryžęs į ją įeiti. Kadaise „pranešiau“ žmogui tikrąją padėtį žemėje, tačiau jis tik klausėsi ir nepriėmė širdimi Mano ištartų žodžių,; kadaise pasakojau žmogui apie aplinkybes danguje, tačiau klausydamasis jis Mano žodžius laikė nuostabiomis pasakomis ir nuoširdžiai nepriėmė to, ką Aš apibūdinau. Šiandien karalystės vaizdai blykčioja tarp žmonių, tačiau ar kas nors kada nors „keliavo per viršukalnes ir slėnius“ jų ieškodamas? Be Mano raginimo žmogus vis dar nebūtų pabudęs iš savo sapnų. Ar jis iš tiesų taip susižavėjęs savo gyvenimu žemėje? Ar jis savo širdyje iš tiesų nekelia sau aukštų reikalavimų?

Tie, kuriuos Aš iš anksto paskyriau Savo žmonėmis, gali paaukoti save Man ir gyventi darnoje su Manimi. Jie brangūs Mano akyse ir Mano karalystėje spindi meile Man. Kas iš šiandienos žmonių atitinka tokias sąlygas? Kas sugeba atitikti Mano reikalavimus? Ar Mano reikalavimai iš tiesų sukelia žmogui sunkumų? Ar Aš sąmoningai priverčiu jį klysti? Su visais žmonėmis elgiuosi „atlaidžiai“ ir elgiuosi su jais išskirtinai. Tačiau tai taikoma tik Mano žmonėms Kinijoje. Ne todėl, kad jus nuvertinu ar žvelgiu į jus nepalankiai, bet todėl, kad jūsų atžvilgiu esu praktiškas ir realistiškas. Žmonės savo gyvenime neišvengiamai susiduria su nesėkmėmis, nesvarbu, ar jos susijusios su jų šeimomis, ar su platesniu pasauliu. Tačiau kas susikūrė sunkumus savo paties rankomis? Žmogus negali Manęs pažinti. Jis šiek tiek pažįsta Mano išorinę išvaizdą, tačiau nežino Mano esmės; jis nežino savo valgomo maisto sudedamųjų dalių. Kas gali gerai suvokti Mano širdį? Kas gali iš tiesų suprasti Mano ketinimus Mano akivaizdoje? Kai Aš nusileidžiu į žemę, ją gaubia tamsa, o žmogus „kietai miega“. Aš vaikštau visur ir visa, ką matau, yra suplėšyta ir apdriskę ir į tai nepakeliamai sunku žiūrėti. Atrodo, tarsi žmogus norėtų tik mėgautis ir visai nenorėtų kreipti dėmesio į „išorinio pasaulio dalykus“. Nė vienam žmogui nežinant, Aš išnagrinėjau visą žemę, tačiau niekur nematau vietos, kupinos gyvybingumo. Tuoj pat imu skleisti šviesą ir šilumą ir žvelgiu į žemę iš trečiojo dangaus. Nors šviesa krinta ant žemės ir joje sklinda šiluma, atrodo, kad džiaugiasi tik šviesa ir šiluma; jos visiškai nesugeba pažadinti žmogaus, besimėgaujančio patogumu. Tai matydamas, Aš iškart siunčiu tarp žmonių savo paruoštą „rykštę“. Rykštei krintant, šviesa ir šiluma pamažu išsisklaido, o žemė iškart tampa apleista ir tamsi – ir dėl tamsos žmogus pasinaudoja proga toliau mėgautis. Žmogus miglotai suvokia Mano rykštės atėjimą, tačiau nereaguoja ir toliau mėgaujasi savo „palaiminimais žemėje“. Tada Aš prabylu, kad nubausčiau visus žmones, ir visos visatos žmonės aukštyn kojomis prikalami prie kryžiaus. Kai ateina Mano baudimas, žmogų sukrečia griūvančių kalnų ir skylančios žemės garsas ir jis išgąstingai pabunda. Sukrėstas ir išsigandęs jis nori pabėgti, tačiau jau per vėlu. Kai nusileidžia Mano baudimas, Mano karalystė nusileidžia į žemę ir kiekviena šalis sudaužoma į šipulius, išnyksta be pėdsako ir nieko po savęs nepalieka.

Kiekvieną dieną žvelgiu į visatos veidą ir kiekvieną dieną atlieku Savo naują darbą tarp žmonių. Vis dėlto visi žmonės pasineria į savo darbą, ir niekas nekreipia dėmesio į tai, kaip vyksta Mano darbas ar nepastebi to, kas vyksta už jų pačių ribų. Atrodo, tarsi žmonės gyventų pačių susikurtame naujame danguje ir naujoje žemėje ir nenorėtų, kad kas nors kitas juos trikdytų. Jie visi užsiėmę mėgavimosi savimi darbu ir žavėjimosi savimi „fizinio lavinimo pratimais“. Ar žmogaus širdyje iš tiesų visai nėra vietos Man? Ar Aš iš tiesų negaliu būti Valdovas žmogaus širdyje? Ar žmogaus dvasia iš tiesų jį paliko? Kas kada nors atidžiai apmąstė Mano ištartus žodžius? Kas kada nors suvokė Mano širdies troškimą? Ar žmogaus širdį iš tiesų užvaldė kažkas kita? Daug kartų šaukiau žmogui, tačiau ar kas nors kada nors pajuto užuojautą? Ar kas nors kada nors gyveno kaip žmogiškumą turintis žmogus? Nors žmogus gyvena kūne, jis neturi žmogiškumo. Ar jis gimė gyvūnų karalystėje? O gal jis gimė danguje ir turi dieviškumą? Aš keliu žmogui Savo reikalavimus, tačiau atrodo, kad jis nesupranta Mano žodžių, tarsi Aš būčiau jam svetima pabaisa, todėl prie Manęs sunku prieiti. Tiek daug kartų žmogus Mane nuvylė, tiek daug kartų užsirūstinau dėl to, kaip prastai jis elgėsi ir tiek daug kartų liūdėjau dėl jo silpnumo. Kodėl Aš niekada negaliu pažadinti dvasinio jausmo žmogaus širdyje? Kodėl Aš niekada negaliu įkvėpti meilės žmogaus širdyje? Kodėl žmogus niekada nenori laikyti Manęs savo akies vyzdžiu? Ar žmogaus širdis nėra jo paties? Ar jo dvasioje apsigyveno kažkas kita? Kodėl žmogus be paliovos aimanuoja? Kodėl jis visada kupinas liūdesio? Kodėl, kai jam liūdna, jis ignoruoja Mano egzistavimą? Ar gali būti, kad Aš jį užgavau? Ar gali būti, kad Aš sąmoningai jį apleidau?

Mano akyse žmogus yra visų dalykų valdovas. Aš suteikiau jam nemažai valdžios, leisdamas valdyti visus dalykus žemėje – žolę kalnuose, gyvūnus miškuose ir žuvis vandenyje. Tačiau užuot buvęs dėl to laimingas, žmogus yra apimtas nerimo. visas jo gyvenimas kupinas vien liūdesiio ir sielvarto, visas jo gyvenimas – vien skubėjimas ir šurmulys ir jo gyvenimas – vien tuštuma, paįvairinta linksmybėmis; per visą jo gyvenimą nėra jokių naujų „išradimų“ ar „kūrinių“. Niekas negali išsilaisvinti iš šio tuščio gyvenimo, niekas niekada neatrado prasmingo gyvenimo ir niekas niekada nepatyrė tikro gyvenimo. Nors visi šiandienos žmonės gyvena po Mano spindinčia šviesa, jie nieko nežino apie gyvenimą danguje. Jei Aš neparodysiu žmogui gailestingumo ar neišgelbėsiu žmonijos, tuomet visi žmonės į šį pasaulį atėjo veltui, jų gyvenimas žemėje yra beprasmis ir jie išeis veltui, neturėdami kuo pasigirti. Visų religijų, visų visuomenės sluoksnių, visų tautų ir visų denominacijų žmonės žino apie tuštumą žemėje ir jie visi ieško Manęs ir laukia Mano sugrįžimo – tačiau kas sugeba Mane pažinti, kai Aš ateinu? Aš sukūriau visus dalykus, sukūriau žmoniją ir šiandien nusileidau tarp žmonių. Tačiau žmogus smogia Man atgal ir taiko Man „atpildą“. Ar darbas, kurį Aš atlieku žmoguje, jam neduoda jokios naudos? Ar Aš iš tiesų negaliu patenkinti žmogaus? Kodėl žmogus Mane atstumia? Kodėl žmogus toks šaltas ir abejingas Man? Kodėl žemė nusėta lavonais? Ar tai iš tiesų yra pasaulio, kurį sukūriau žmogui, būklė? Kodėl Aš suteikiau žmogui neprilygstamus turtus, tačiau jis mainais siūlo Man dvi tuščias rankas? Kodėl žmogus nuoširdžiai Manęs nemyli? Kodėl jis niekada nebūna Mano akivaizdoje? Ar visi Mano žodžiai iš tiesų buvo veltui? Ar Mano žodžiai išnyko kaip šiluma iš vandens? Kodėl žmogus nenori bendradarbiauti su Manimi? Ar Mano dienos atėjimas iš tiesų yra žmogaus mirties akimirka? Ar Aš iš tiesų galėčiau sunaikinti žmogų tuo metu, kai Mano karalystė suformuojama? Kodėl per visą Mano valdymo planą niekas niekada nesuvokė Mano ketinimų? Kodėl, užuot branginęs Mano ištaras, žmogus jas atmeta? Aš nieko nesmerkiu, o tik prašau visų žmonių nusiraminti ir atlikti savianalizės darbą.

1992 m. kovo 27 d