24 skyrius

Mano baudimas ištinka visus žmones, tačiau kartu jis yra toli nuo visų žmonių. Visas kiekvieno žmogaus gyvenimas yra kupinas meilės ir neapykantos Man, ir niekas niekada Manęs nepažinojo, todėl žmogaus požiūris į Mane tai šyla, tai šąla ir negali būti normalus. Tačiau Aš visada rūpinausi žmogumi ir jį saugojau ir tik dėl savo bukaprotiškumo jis nesugeba įžvelgti visų Mano darbų ir suprasti Mano nuoširdžių ketinimų. Aš esu Vadovas tarp nesuskaičiuojamos daugybės tautų ir Aukščiausiasis tarp nesuskaičiuojamos daugybės žmonių; tiesiog žmogus Manęs nepažįsta. Daugelį metų gyvenau tarp žmonių ir patyriau, ką reiškia gyventi žmonių pasaulyje, tačiau žmogus visada Mane ignoravo ir laikė būtybe iš kosmoso. Todėl dėl būdo ir kalbos skirtumų žmonės elgiasi su Manimi kaip su nepažįstamuoju gatvėje. Atrodo, kad Mano apranga ir išvaizda yra pernelyg savitos, todėl žmogui neužtenka „tikėjimo“, kad prie Manęs prieitų. Tik tada pajuntu žmonių pasaulio apleistumą ir neteisingumą. Vaikštau tarp praeivių, stebėdamas visų jų veidus. Atrodo, tarsi jie gyventų apimti ligos, kuri pripildo jų veidus melancholijos; taip pat atrodo, tarsi jie gyventų baudime, kuris neleidžia jiems išsilaisvinti. Žmogus varžo save ir demonstruoja nuolankumą. Dauguma žmonių prieš Mane užsideda kaukę, kad Aš jiems papločiau, ir dauguma žmonių Mano akivaizdoje sąmoningai stengiasi atrodyti apgailėtini, kad gautų Mano pagalbą. Man už nugaros visi žmonės meilikauja ir maištauja prieš Mane. Ar Aš neteisus? Argi tai ne žmogaus būdas išgyventi? Kas kada nors savo gyvenimu išreiškė Mane? Kas kada nors išaukštino Mane tarp kitų? Kas kada nors buvo suvaržytas Dvasios akivaizdoje? Kas kada nors išliko tvirtas savo liudijime apie Mane Šėtono akivaizdoje? Kas kada nors savo „ištikimybei“ Man suteikė bent kiek nuoširdumo? Ką kada nors dėl Manęs pašalino milžiniškas ugniaspalvis slibinas? Žmonės voliojasi su Šėtonu purve; jie yra maišto prieš Mane „ekspertai“, pasipriešinimo Man „išradėjai“ ir atmestino elgesio su Manimi „magistrantai“. Siekdamas savo paties likimo žmogus ieško šen bei ten žemėje, o kai jam pamoju, jis vis tiek negali pajusti Mano brangumo ir toliau su „tikėjimu“ pasikliauja savimi, nenorėdamas būti „našta“ kitiems. Žmogaus „pasiryžimai“ yra brangūs, tačiau nė vieno žmogaus pasiryžimai niekada negavo aukščiausio įvertinimo: jie visi svyruoja prieš Mane, o tada be garso nuvirsta.

Aš kalbu kiekvieną dieną ir kiekvieną dieną darau naujus dalykus. Jei žmogus nepanaudos visų savo jėgų, jam bus sunku išgirsti Mano balsą ir pamatyti Mano veidą. Mylimasis gali būti nuostabus, o Jo kalba – nepaprastai švelni, tačiau žmogus negali lengvai išvysti Jo šlovingo veido ir išgirsti Jo balso. Per amžius niekas niekada lengvai neišvydo Mano veido. Kadaise kalbėjau Petrui ir „pasirodžiau“ Pauliui, tačiau niekas kitas, išskyrus izraelitus, niekada iš tiesų nematė Mano veido. Šiandien Aš asmeniškai atėjau tarp žmonių gyventi kartu su jais. Argi jums neatrodo, kad tai reta ir brangu? Argi nenorite branginti savo laiko? Ar norite leisti jam taip praeiti pro jus? Ar laiko laikrodžio rodyklės žmonių mintyse galėtų staiga sustoti? Ar laikas galėtų tekėti atgal? Ar žmogus galėtų vėl tapti jaunas? Ar palaimintas šiandienos gyvenimas galėtų kada nors vėl sugrįžti? Aš nesuteikiu žmogui tinkamos „premijos“ už jo „švaistymą“. Aš tik atkakliai dirbu Savo darbą, atsiribojęs nuo viso kito, ir nesustabdau laiko tėkmės nei dėl to, kad žmogus užsiėmęs, nei dėl jo šauksmų. Keletą tūkstančių metų niekas nesugebėjo padalyti Mano jėgų ir niekas nesugebėjo sujaukti Mano pirminio plano. Aš peržengsiu erdvę, apimsiu amžius bei imsiuosi viso Savo plano branduolio tiek virš visų dalykų, tiek tarp jų. Nė vienas žmogus negalėjo sulaukti ypatingo Mano elgesio ar „atlygio“ iš Mano rankų. Nors jie atveria burnas, kad Manęs maldautų, nors ištiesia rankas ir, pamiršę visa kita, reikalauja šių dalykų iš Manęs, nė vienas iš šių žmonių niekada nesugebėjo Manęs sujaudinti ir juos visus atstūmė Mano „beširdis“ balsas. Dauguma žmonių mano esantys „per jauni“, todėl laukia, kad parodyčiau didžiulę užuojautą, antrą kartą būčiau jiems gailestingas ir prašo, kad leisčiau jiems įeiti pro užpakalines duris. Tačiau kaip galėčiau lengvabūdiškai keisti Savo planą? Ar galėčiau sustabdyti žemės sukimąsi dėl žmogaus „jauno amžiaus“, kad jis galėtų dar kelerius metus gyventi žemėje? Žmogaus smegenys tokios sudėtingos, tačiau atrodo, kad yra ir dalykų, kurių joms trūksta. Todėl žmogaus galvoje dažnai atsiranda „nuostabių būdų“ sąmoningai trikdyti Mano darbą.

Nors daug kartų atleidau žmogui jo nuodėmes ir dėl jo silpnumo ypač juo rūpinausi, bet ir daug kartų tinkamai su juo elgiausi dėl jo neišmanymo. Tiesiog žmogus niekada nemokėjo vertinti Mano gerumo, todėl atsidūrė tokioje padėtyje, kokioje yra dabar: visas apdulkėjęs, jo drabužiai suplyšę, jo galvą dengia plaukai tarsi piktžolių kupstas, veidas apsitraukęs purvu, kojos apautos grubiai jo paties pasidarytais batais, rankos tarsi negyvo erelio nagai bejėgiškai karo prie šonų. Kai atmerkiu akis ir pažvelgiu, atrodo, tarsi žmogus ką tik būtų išlipęs iš bedugnės. Negaliu nesupykti: Aš visada buvau pakantus žmogui, tačiau kaip galėčiau leisti velniui laisvai ateiti į Mano šventą karalystę ir iš jos išeiti, kada tik panorėjus? Kaip galėčiau leisti elgetai nemokamai valgyti Mano namuose? Kaip galėčiau pakęsti, kad netyroji dvasia būtų Mano namų svečias? Žmogus visada buvo „griežtas sau“ ir „pakantus kitiems“, tačiau niekada nebuvo nė kiek mandagus Man, nes Aš esu Dievas danguje, todėl jis elgiasi su Manimi kitaip ir niekada nejautė Man nė menkiausio prisirišimo. Atrodo, tarsi žmogaus akys būtų ypač įžvalgios: vos tik jis sutinka Mane, jo veido išraiška iškart pasikeičia ir jo šaltas, bejausmis veidas tampa šiek tiek išraiškingesnis. Aš netaikau žmogui tinkamų sankcijų dėl jo požiūrio į Mane, o tik aukštai virš visatų žvelgiu į dangaus skliautą ir iš ten atlieku Savo darbą žemėje. Žmogaus prisiminimuose Aš niekada nerodžiau gerumo jokiam žmogui, tačiau taip pat niekada su niekuo nesielgiau blogai. Kadangi žmogus savo širdyje nepalieka Man „tuščios vietos“, kai Aš, nepaisydamas atsargumo, apsigyvenu jame, jis be ceremonijų išvaro Mane, o tada gražbyliaudamas teisinasi, sakydamas, kad jam pernelyg daug trūksta ir jis nesugeba būti Man pasimėgavimu. Jam kalbant, jo veidą dažnai užtemdo „tamsūs debesys“, tarsi bet kurią akimirką žmones galėtų ištikti nelaimė. Tačiau jis vis tiek prašo Manęs išeiti, visiškai neatsižvelgdamas į su tuo susijusius pavojus. Nors Aš žmogui duodu Savo žodžius ir Savo glėbio šilumą, atrodo, kad jis neturi klausos organo, todėl nekreipia nė menkiausio dėmesio į Mano balsą, o susiėmęs už galvos skubiai pasišalina. Aš palieku žmogų jausdamasis šiek tiek nusivylęs, bet ir šiek tiek užsirūstinęs. Tuo tarpu žmogus iškart pranyksta užgriuvus smarkiems vėjams ir galingoms bangoms. Netrukus jis šaukiasi Manęs, tačiau kaip jis galėtų paveikti vėjo ir bangų judėjimą? Pamažu visi žmogaus pėdsakai išnyksta, kol jo niekur nebegalima rasti.

Prieš amžius Aš žvelgiau į visas žemes iš aukštai, virš visatų. Aš suplanavau didį sumanymą žemėje: sukurti žmoniją, kuri atitiktų Mano ketinimus, ir pastatyti žemėje karalystę, panašią į esančią danguje, leidžiant Mano galiai pripildyti dangaus skliautą, o Mano išminčiai – pasklisti po visą visatą. Taigi šiandien, praėjus tūkstančiams metų, Aš tęsiu Savo planą. Tačiau niekas nežino apie Mano planą ar valdymą žemėje, juo labiau nemato Mano karalystės žemėje. Todėl žmogus vaikosi šešėlių ir ateina Mano akivaizdon bandydamas Mane apgauti, norėdamas sumokėti „tylią kainą“ už Mano palaiminimus danguje. Todėl jis sukelia Mano pyktį ir Aš jį teisiu, tačiau jis vis tiek nepabunda. Atrodo, tarsi jis dirbtų po žeme, visiškai nežinodamas to, kas yra virš žemės, nes siekia ne ko kito, o tik savo perspektyvų. Tarp visų žmonių Aš niekada nemačiau nė vieno, kuris gyventų po Mano spindinčia šviesa. Jie gyvena tamsos pasaulyje ir, atrodo, priprato gyventi prieblandoje. Kai ateina šviesa, jie laikosi atokiai ir atrodo, tarsi šviesa būtų sutrikdžiusi jų darbą; todėl atrodo, kad jie šiek tiek jos vengia, tarsi šviesa būtų visiškai sudrumstusi jų ramybę ir neleidusi jiems ramiai miegoti. Tad žmogus sutelkia visas savo jėgas, kad nuvytų šviesą. Atrodo, kad ir šviesai „trūksta savimonės“, todėl ji pažadina žmogų iš miego. Kai žmogus pabunda, jo akys užmerktos, o širdis pilna pykčio. Jis šiek tiek nepatenkintas Manimi, tačiau Savo širdyje Aš žinau, kaip yra iš tikrųjų. Aš pamažu stiprinu šviesą, priversdamas visus žmones vieną po kito ateiti gyventi Mano šviesoje, todėl netrukus jie tampa įgudę bendrauti su šviesa, be to, visi brangina šviesą. Šiuo metu Mano karalystė atėjo tarp žmonių, visi žmonės šoka iš džiaugsmo ir švenčia, žemė iškart prisipildo džiugesio, o kelių tūkstančių metų tylą nutraukia šviesos atėjimas…

1992 m. kovo 26 d.