Darbas ir įžengimas (10)
Tai, kad žmonija pažengė taip toli, yra precedento neturinčios didybės reginys. Dievo darbas ir žmogaus įžengimas vyksta petys į petį, taigi ir Dievo darbas pasiekė precedento neturinčią didybę. Žmogaus įžengimas iki šiol yra stebuklas, kokio žmogus iki tol nebuvo įsivaizdavęs. Dievo darbas pasiekė savo zenitą - ir, atitinkamai, žmogaus „įžengimas“[1] pasiekė savo aukščiausią tašką. Dievas nusižemino tiek, kiek tik galėjo, ir niekada nepriekaištavo žmonijai ar visatai ir viskam, kas joje yra. Tuo tarpu žmogus stovi Dievui ant galvos, ir žmogaus vykdoma Dievo priespauda pasiekė aukščiausią tašką; viskas pasiekė savo aukščiausią tašką, ir atėjo laikas pasirodyti teisumo dienai. Kam toliau leisti niūrumui dengti žemę, o tamsai gaubti nesuskaičiuojamą daugybę žmonių? Dievas stebėjo kelis tūkstančius metų – netgi dešimtis tūkstančių metų – ir Jo kantrybė jau seniai pasiekė savo ribą. Jis stebėjo kiekvieną žmonijos žingsnį, Jis stebėjo, kiek ilgai siautės žmogaus neteisumas, tačiau žmogus, kuris jau seniai tapo nejautrus, nieko nejaučia. Ir kas kada nors stebėjo Dievo darbus? Kas kada nors pakėlė akis ir pažvelgė į tolį? Kas kada nors atidžiai klausėsi? Kas kada nors buvo Visagalio rankose? Žmones nuolat kankina įsivaizduojamos baimės.[2] Kokia nauda iš šieno ir šiaudų krūvos? Vienintelis dalykas, kurį žmonės gali padaryti, tai negyvai nukankinti įsikūnijusį Dievą. Nors jie tėra šieno ir šiaudų krūvos, vis dėlto yra vienas dalykas, kurį jie daro „geriausiai iš visų“[3]: mirtinai nukankina Dievą, o paskui šaukia, kad „tai džiugina žmonių širdis“. Kokia krevečių karių ir krabų generolų gauja! Iš visų tų, esančių nesibaigiančiame žmonių sraute, jie „išsirinko“ Dievą, apsupdami Jį nepramušama blokada. Jų įkarščiui degant vis karščiau,[4] jie ordomis apsupo Dievą, kad Jis negalėtų nė krustelėti. Rankose jie laiko visokius ginklus, ir pamatę Dievą, atrodo, tarsi jie būtų pamatę priešą, jų akys kupinos pykčio; jie trokšta „suplėšyti Dievą į gabalus“. Kaip painu! Kodėl žmogus ir Dievas tapo tokiais nesutaikomais priešais? Ar gali būti, kad tarp Dievo – paties mieliausio - ir žmogaus tvyro neapykanta? Ar gali būti, kad Dievo veiksmai neduoda žmogui jokios naudos? Ar jie kenkia žmogui? Žmogus neatitraukdamas akių stebi Dievą, labai bijodamas, kad Jis pralauš žmogaus blokadą, sugrįš į trečiąjį dangų ir dar kartą įmes žmogų į požemį. Žmogus įtariai žiūri į Dievą, sėdi kaip ant adatų ir kniūbsčias guli ant žemės per atstumą, laikydamas „kulkosvaidį“, nusitaikęs į Dievą tarp žmonių. Atrodo, tarsi Dievui vos krustelėjus, žmogus nušluotų viską, kas Jo – visą Jo kūną ir viską, ką Jis vilki, – nieko nepalikdamas. Santykių tarp Dievo ir žmogaus nebeįmanoma ištaisyti. Dievas žmogui yra nesuprantamas, o žmogus sąmoningai užsimerkia, kad Jo atsikratytų – jis visiškai nenori matyti Mano egzistavimo ir neatleidžia už Mano teismą. Taigi, kai žmogus nekreipia dėmesio, Aš tyliai nuplaukiu šalin ir daugiau nebesilyginsiu su žmogumi, kas yra aukščiau, o kas žemiau. Žmonija yra pats žemiausias iš visų „gyvūnas“, ir Aš daugiau nenoriu kreipti į ją dėmesio. Aš jau seniai susigrąžinau visą Savo malonę į tą vietą, kurioje ramiai gyvenu; kadangi žmogus yra toks maištingas, kokią priežastį jis turi mėgautis Mano brangia malone? Aš nenoriu tuščiai dalyti Savo malonės Man priešiškoms jėgoms. Aš dovanočiau Savo brangius vaisius tiems darbštiems Kanaano žemdirbiams, kurie pasitinka Mano sugrįžimą su entuziastingu uolumu. Aš tetrokštu, kad dangus truktų amžinai, ir dar daugiau – kad žmogus niekada nepasentų, kad dangus ir žmogus amžinai džiaugtųsi ramybe, ir kad tos visžalės „pušys bei kiparisai“ amžinai lydėtų Dievą, ir amžinai lydėtų dangų kartu žengiant į idealų amžių.
Aš praleidau daugybę dienų ir naktų su žmogumi, gyvenau pasaulyje kartu su žmogumi ir niekada nekėliau žmogui daugiau jokių reikalavimų; Aš tik vedu žmogų vis pirmyn, nieko kito nedarau, tik vedu žmogų, ir dėl žmonijos likimo be perstojo atlieku tvarkymo darbą. Kas kada nors suprato dangiškojo Tėvo valią? Kas keliavo tarp dangaus ir žemės? Aš daugiau nenoriu leisti žmogaus „senatvės“ kartu su juo, nes žmogus yra per daug senamadiškas, jis nieko nesupranta; jis težino, kaip prisikimšti Mano paruoštoje puotoje, atsiribodamas nuo viso kito, niekada negalvodamas apie nieką kitą. Žmonija yra pernelyg šykšti, pasaulyje pernelyg daug triukšmo, nevilties ir pavojų, todėl Aš nenoriu dalytis brangiais pergalės vaisiais, įgytais paskutinėmis dienomis. Tegul žmogus mėgaujasi turtingais palaiminimais, kuriuos pats susikūrė, nes Aš nesu jo laukiamas – kodėl turėčiau versti žmoniją apsimestinai šypsotis? Kiekvienas pasaulio kampelis yra netekęs šilumos, visuose pasaulio kraštovaizdžiuose nėra jokio pavasario pėdsako, nes žmogus, tarsi vandenyje gyvenantis padaras, neturi nė menkiausios šilumos, jis yra tarsi lavonas, ir net jo gyslomis tekantis kraujas yra tarsi sušalęs ledas, kuris stingdo širdį. Kur yra šiluma? Žmogus be jokios priežasties prikalė Dievą prie kryžiaus, ir po to jis nejautė nė menkiausių abejonių. Niekada niekas neapgailestavo, ir šie žiaurūs tironai netgi planuoja dar kartą „paimti gyvą“[5] Žmogaus Sūnų ir pastatyti Jį priešais sušaudymo būrį, kad padarytų galą jų širdyse slypinčiai neapykantai. Kokia man nauda likti šioje pavojingoje žemėje? Jei liksiu, vienintelis dalykas, kurį atnešiu žmogui, bus konfliktai ir smurtas, bei nesibaigiančios bėdos, nes Aš niekada neatnešiau žmogui taikos, tik karą. Paskutinės žmonijos dienos turi būti kupinos karo, o žmogaus paskirtis turi žlugti smurto ir konfliktų apsuptyje. Aš nenoriu dalytis karo „malonumais“, Aš nenoriu lydėti žmogaus kraujo praliejimo ir aukų, nes žmogaus atstūmimas panardino Mane į „nusivylimą“, ir neturiu širdies žvelgti į žmogaus karus – tegul žmogus kariauja iki soties. Aš noriu ilsėtis, Aš noriu miegoti; tegul demonai būna žmonijos palydovais jos paskutinėmis dienomis! Kas žino Mano ketinimus? Kadangi nesu žmogaus laukiamas ir jis Manęs niekada nelaukė, Aš tegaliu atsisveikinti su juo, ir Aš atiduodu žmonijos paskirtį jam, Aš palieku visus Savo turtus žmogui, išbarstau Savo gyvybę tarp žmonių, pasėju Savo gyvybės sėklą žmogaus širdies lauke, palieku jam amžinus prisiminimus, palieku visą Savo meilę žmonijai ir atiduodu žmogui viską, ką žmogus brangina Manyje, kaip mūsų abipusės meilės ir ilgesio. Aš norėčiau, kad mes mylėtume vienas kitą amžinai, kad mūsų vakardiena būtų tas gražus dalykas, kurį vienas kitam dovanojame. Kadangi Aš jau atidaviau visą Save žmonijai, dėl ko dar žmogus galėtų skųstis? Aš jau palikau visą Savo gyvenimą žmogui ir, netardamas nė žodžio, sunkiai triūsiau, kad suarčiau gražią meilės žemę žmonijai; Aš niekada nekėliau žmogui jokių pagrįstų reikalavimų, tiesiog paklusau žmogaus tvarkai ir kūriau gražesnį rytojų žmonijai.
Nors Dievo darbas yra turtingas ir gausus, žmogaus įžengimo labai trūksta. Iš bendros žmogaus ir Dievo „įmonės“, beveik viską sudaro Dievo darbas; o kalbant apie tai, kiek žmogus įžengė, jis beveik neturi ko parodyti. Žmogus, kuris yra toks skurdus ir aklas, netgi matuojasi savo jėgomis su šiandienos Dievu, rankose laikydamas „senovinius ginklus“. Šios „primityvios beždžionės“ vos sugeba vaikščioti stačiomis ir nejaučia jokios gėdos dėl savo „nuogų“ kūnų. Kas suteikia jiems teisę vertinti Dievo darbą? Daugelio šių keturkojų beždžionių akys prisipildo įniršio, ir jos stoja prieš Dievą, rankose laikydamos senovinius akmeninius ginklus, bandydamos surengti beždžionių ir Dievo dvikovą, kokios pasaulis dar nėra regėjęs, surengti visame pasaulyje garsią paskutiniųjų dienų dvikovą tarp beždžionžmogių ir Dievo. Be to, daugybė pusiau stačių senovinių beždžionžmogių trykšta pasitenkinimu savimi. Jų veidus dengiančiais susivėlusiais plaukais ir kupini žudikiškų ketinimų, jie pakelia savo priekines kojas. Jie dar nėra visiškai evoliucionavę į šiuolaikinį žmogų, todėl kartais jie stovi, o kartais ropoja, jų kaktas dengia prakaito lašeliai, panašūs į tankiai nusėtą rasą – jų nekantrumas yra akivaizdus. Žiūrėdami į gryną, senovinį beždžionžmogį, savo bendražygį, stovintį keturiomis – jo keturios galūnės stambios ir nerangios, vos pajėgiančios atremti smūgius, – beveik neturintį jėgų duoti atkirtį, jie taip pašėlsta, kad iš susijaudinimo draskosi sau veidus. Akimirksniu – nespėjus nė pamatyti, kas nutiko, – „didvyris“ ringe krenta ant žemės, galūnėmis į orą. Tos galūnės, kurias jis visus tuos metus taip klaidingai statė ant žemės, akimirksniu apsiverčia aukštyn kojomis, ir beždžionžmogis nebeturi jokio noro priešintis. Nuo to laiko patys seniausieji beždžionžmogiai yra nušluojami nuo žemės paviršiaus – tai iš tiesų „graudu“. Šis senovinis beždžionžmogis sulaukė tokios staigios pabaigos. Kodėl jis turėjo taip greitai pasitraukti iš šio nuostabaus žmonių pasaulio? Kodėl jis neaptarė kito strategijos žingsnio su savo bendražygiais? Kaip gaila, kad jis atsisveikino su pasauliu nepalikęs jėgų matavimo su Dievu paslapties! Kaip neapgalvota buvo tokiam senam beždžionžmogiui mirti be menkiausio garso, išeiti neperdavus „senovės kultūros ir meno“ savo palikuoniams. Jis neturėjo laiko pasikviesti savo artimiausių patikėtinių prie savęs, kad papasakotų jiems apie savo meilę, jis nepaliko jokios žinutės ant akmeninės lentelės, jis neskyrė dienos šviesos bei nieko nepasakė apie savo neapsakomus sunkumus. Iškvėpdamas paskutinį atodūsį, prieš užmerkdamas akis jis nepasikvietė savo palikuonių prie mirštančio kūno, kad pasakytų jiems „nelipti į ringą kovoti su Dievu“, jo keturios sustingusios galūnės amžinai styro aukštyn kaip į dangų nukreipti medžių kamienai. Atrodytų, kad jis mirė kartėlio kupina mirtimi... Staiga iš po ringo prapliumpa griausmingas juokas; vienas iš pusiau stačių beždžionžmogių pasiunta iš pykčio; laikydamas „akmeninę kuoką“, skirtą antilopėms ar kitam laukiniam grobiui medžioti, kuri yra pažangesnė už senojo beždžionžmogio ginklą, jis kupinas įniršio įšoka į ringą, o jo mintyse – gerai apgalvotas planas.[6] Atrodo, tarsi jis būtų padaręs kažkąpagirtino. Pasinaudodamas savo akmeninės kuokos „jėga“, jis sugeba tiesiai išstovėti „tris minutes“. Kokia didžiulė šios trečiosios „kojos“ „galia“! Ji išlaikė didelį, nerangų, kvailą pusiau statų beždžionžmogį stovintį tris minutes – nenuostabu, kad šis senas beždžionžmogis yra toks įspūdingas[7] ir valdingas. Be abejo, senovinis akmeninis įrankis „pateisina savo reputaciją“: jis turi peilio rankeną, ašmenis ir smailų galą, o vienintelis jo trūkumas tas, kad ašmenims trūksta blizgesio – kaip apgailėtina. Dar kartą pažvelkite į senovės laikų „mažąjį didvyrį“, stovintį ringe ir paniekinamu žvilgsniu stebintį tuos, kurie yra apačioje, tarsi jie būtų bejėgiai pavaldiniai, o jis – narsus didvyris. Savo širdyje jis slapta nekenčia tų, kurie yra priešais sceną. „Šalis atsidūrė bėdoje, ir kiekvienas iš mūsų esame už tai atsakingi, kodėl jūs traukiatės? Ar gali būti, kad matydami šaliai gresiančią katastrofą, nesileisite į kruviną kovą? Šalis atsidūrė ant katastrofos slenksčio – kodėl jūs nesate pirmieji, kurie rodo susirūpinimą, ir paskutinieji, kurie mėgaujasi gyvenimu? Kaip jūs galite ramiai žiūrėti į šalies žlugimą ir tautos nuosmukį? Ar esate pasirengę kęsti tautos pavergimo gėdą? Kokia netikėlių gauja!“ Jam taip mąstant, priešais sceną kyla muštynės, o jo akys dar labiau paraudonuoja, tarsi tuoj pat ims svaidyti[8] liepsnas. Jis nenumaldomai trokšta, kad Dievas pralaimėtų dar prieš kovą, žūtbūt nori atiduoti Dievą mirčiai, kad padarytų žmones laimingus. Iš kur jis galėjo žinoti, kad nors jo akmeninis įrankis ir yra pelnytai garsus, jis niekada negalės atlaikyti Dievo? Nespėjęs apsiginti, nespėjęs nugriūti ir vėl atsistoti ant kojų, jis svyruoja pirmyn ir atgal, praradęs regėjimą abiem akimis. Jis krenta žemyn pas savo senąjį protėvį ir daugiau nebepakyla; tvirtai įsikibęs į senovinį beždžionžmogį, jis daugiau nebešaukia ir pripažįsta savo menkavertiškumą, nebeturėdamas jokio noro priešintis. Tie du vargšai beždžionžmogiai miršta priešais ringą. Kaip gaila, kad žmonijos protėviai, išlikę iki šių dienų, mirė neišmanyme tą dieną, kai pasirodė teisumo Saulė! Kaip kvaila, kad jie leido tokiam dideliam palaiminimui praeiti pro šalį – kad savo palaiminimo dieną beždžionžmogiai, kurie laukė tūkstančius metų, nusinešė palaiminimus į Hadą, kad galėtų jais „mėgautis“ su velnių karaliumi! Kodėl gi neišsaugojus šių palaiminimų gyvųjų pasaulyje ir nepasidžiaugus jais su savo sūnumis ir dukromis? Jie tiesiog patys prašosi bėdos! Visiškai neverta dėl tokio menko statuso, reputacijos ir tuštybės patirti žūtį, skubant atverti pragaro vartus ir tapti jo sūnumis. Tokia kaina yra visiškai beprasmiška. Kaip gaila, kad tokie seni protėviai, kurie buvo kupini tokios „tautinės dvasios“, galėjo būti tokie „griežti sau ir pakantūs kitiems“, saugiai užsidarydami pragare ir palikdami tuos bejėgius pavaldinius lauke. Kur galima rasti tokių „tautos atstovų“? Dėl „savo palikuonių gerovės“ ir „taikaus ateities kartų gyvenimo“ jie neleidžia Dievui trukdyti. Taigi, jie nė kiek nesaugo savo pačių gyvybių, be išlygų atsiduoda „tautiniam reikalui“ ir netarę nė žodžio žengia į Hadą. Kur galima rasti tokią tautinę dvasią? Kovodami su Dievu, jie nebijo mirties, nei kraujo praliejimo, juo labiau nesijaudina dėl rytojaus. Jie tiesiog aršiai kaunasi mūšio lauke. Kaip gaila, kad vienintelis dalykas, kurį jie gauna už savo „atsidavimo dvasią“, yra amžinas apgailestavimas ir sudegimas nuolat liepsnojančioje pragaro ugnyje!
Kaip įdomu! Kodėl žmonės visada atmeta ir šmeižia Dievo įsikūnijimą? Kodėl žmonės niekada nesupranta Dievo įsikūnijimo? Galbūt Dievas atėjo netinkamu laiku? Galbūt Dievas atėjo į netinkamą vietą? Galbūt taip atsitiko todėl, kad Dievas veikė vienas, be žmogaus „pasirašytino patvirtinimo“? Galbūt todėl, kad Dievas pats priėmė sprendimą be žmogaus leidimo? Teisybę pasakius, Dievas apie tai pranešė iš anksto. Tapdamas kūnu, Dievas nepadarė nieko blogo – kodėl Jis turi prašyti žmogaus sutikimo? Be to, Dievas jau seniai priminė žmogui, galbūt žmonės tai pamiršo. Nereikia jų kaltinti, nes jau seniai Šėtonas taip sugadino žmogų, kad jis negali suprasti nieko, kas vyksta po dangumi, jau nekalbant apie tai, kas dedasi dvasiniame pasaulyje! Kaip tai turėjo būti sunku žmogui, kad privertė žmogaus protėvį, beždžionžmogį, mirti ringe, bet tai nenuostabu: dangus ir žemė niekada nebuvo suderinami, tad kaip beždžionžmogis, kurio protas padarytas iš akmens, galėjo suvokti, kad Dievas vėl taps kūnu? Kaip liūdna, kad toks „senolis“, kuriam „jau per šešiasdešimt“, mirė Dievo apsireiškimo dieną. Argi ne stebėtina, kad jis paliko šį pasaulį nepalaimintas, atėjus tokiam didžiam palaiminimui? Dievo įsikūnijimas sukrėtė visas religijas ir sferas, „įnešė sumaišties“ į pradinę įvairių religinių bendruomenių tvarką ir suvirpino visų tų, kurie ilgisi Dievo apsireiškimo, širdis. Kas nėra kupinas susižavėjimo? Kas netrokšta pamatyti Dievo? Dievas asmeniškai buvo tarp žmonių daugelį metų, tačiau žmogus to niekada nesuprato. Šiandien pats Dievas apsireiškė ir atskleidė Savo tapatybę minioms – kaip tai galėtų nedžiuginti žmogaus širdies? Kadaise Dievas dalijosi džiaugsmais ir vargais, išsiskyrimais ir susitikimais su žmogumi, o šiandien Jis vėl susijungė su žmonija, ir kartu jie prisimena savo bendros praeities istorijas. Po to, kai Dievas paliko Judėją, žmonės daugiau nieko apie Jį negirdėjo. Jie visi tikėjosi vėl susitikti su Dievu, ir šiandien jie netikėtai vėl su Juo susitiko ir susijungė. Kaip tai galėtų neatgaivinti praeities prisiminimų juose? Lygiai prieš du tūkstančius metų žydų palikuonis Simonas, Jono sūnus, išvydo Išgelbėtoją Jėzų, jis valgė su Juo prie vieno stalo, ir, daug metų sekęs Juo, pajuto Jam gilesnius draugystės jausmus: jis mylėjo Jį iš visos širdies; jis giliai mylėjo Viešpatį Jėzų. Žydų tauta nieko nežinojo apie tai, kad šis auksaplaukis kūdikis, gimęs šaltose ėdžiose, buvo pirmasis įsikūnijusio Dievo atvaizdas. Jie visi manė, kad Jis yra toks pat kaip jie, niekas nemanė, kad Jis kuo nors skiriasi – kaip žmonės galėjo atpažinti šį paprastą ir eilinį Jėzų? Žydų tauta Jį laikė tų laikų žydų sūnumi. Niekas nežiūrėjo į Jį kaip į mielą Dievą, ir žmonės nuolat tik reikalavo iš Jo įvairių dalykų, prašydami, kad Jis suteiktų jiems turtingų ir gausių malonių, ramybės ir džiaugsmo. Jie žinojo tik tiek, kad Jis, tarsi milijonierius, turėjo viską, ko tik galima trokšti. Tačiau žmonės niekada nesielgė su Juo kaip su tuo, kurį mylėjo; tų laikų žmonės Jo nemylėjo, tik protestavo prieš Jį ir kėlė Jam nepagrįstus reikalavimus. Jis niekada nesipriešino, bet nuolat teikė malones žmogui, nors žmogus Jo ir nepažinojo. Jis tik tyliai teikė žmogui šilumą, mielaširdystę ir gailestingumą, ir, maža to, davė žmogui naujus praktikos būdus, išvesdamas žmogų iš įstatymo pančių. Žmogus Jo nemylėjo, tik Jam pavydėjo ir pripažino Jo išskirtinius talentus. Iš kur akla žmonija galėjo žinoti, kokį didžiulį pažeminimą patyrė mielasis Išgelbėtojas Jėzus, atėjęs tarp žmonių? Niekas nekreipė dėmesio į Jo sielvartą, niekas nežinojo apie Jo meilę Dievui Tėvui ir niekas negalėjo žinoti apie Jo vienatvę; nors Marija ir buvo Jo biologinė motina, kaip ji galėjo suprasti gailestingojo Viešpaties Jėzaus širdies balsą? Kas žinojo apie neapsakomas žmogaus Sūnaus patirtas kančias? Pareikalavę iš Jo dalykų, tų laikų žmonės šaltai Jį pamiršo ir išvijo laukan. Todėl Jis klajojo gatvėmis, diena iš dienos, metai iš metų, klajojo daugelį metų, kol praleido trisdešimt trejus kančios metus – metus, kurie buvo ir ilgi, ir trumpi. Kai žmonėms Jo prireikdavo, jie su šypsena veiduose kviesdavo Jį į savo namus, bandydami iš Jo kažko išpešti – o kai Jis atiduodavo jiems Savo indėlį, jie tuoj pat išstumdavo Jį pro duris. Žmonės valgė tai, kas buvo teikiama iš Jo lūpų, jie gėrė Jo kraują, jie mėgavosi Jo suteiktomis malonėmis, tačiau jie Jam priešinosi, nes jie niekada nežinojo, kas suteikė jiems gyvybę. Galiausiai jie prikalė Jį prie kryžiaus, tačiau Jis nepratarė nė žodžio. Net ir šiandien Jis tyli. Žmonės valgo Jo kūną, geria Jo kraują, valgo Jo paruoštą jiems maistą, ir eina keliu, kurį Jis jiems atvėrė, tačiau jie vis tiek ketina Jo atsižadėti; Dievą, kuris davė jiems gyvybę, jie iš tikrųjų laiko priešu, o su savo pačių rūšies vergais elgiasi kaip su „dangiškuoju Tėvu“. Argi taip jie Jam sąmoningai nesipriešina? Kaip Jėzus mirė ant kryžiaus? Ar žinote? Argi Jo neišdavė Judas, kuris buvo Jam artimiausias, kuris Jį valgė, Jį gėrė ir Juo džiaugėsi? Argi Judas neišdavė Jėzaus todėl, kad Jis tebuvo nereikšmingas, paprastas mokytojas? Jei žmonės iš tiesų būtų matę, kad Jėzus buvo nepaprastas ir kilęs iš dangaus, kaip jie būtų galėję Jį gyvą prikalti prie kryžiaus dvidešimt keturioms valandoms, kol Jo kūne nebeliko nė kvapo? Kas gali pažinti Dievą? Žmonės tik su nepasotinamu godumu mėgaujasi Dievu, tačiau jie Jo niekada nepažino. Gavę pirštą, jie reikalauja visos rankos, ir jie verčia „Jėzų“ visiškai paklusti jų paliepimams, jų įsakymams. Kas kada nors parodė nors kiek gailestingumo šiam žmogaus Sūnui, kuris neturi kur priglausti Savo galvos? Kas kada nors pagalvojo suvienyti jėgas su Juo, kad įvykdytų Dievo Tėvo pavedimą? Kas kada nors apie Jį pagalvojo? Kas kada nors atsižvelgė į Jo sunkumus? Be menkiausios meilės žmogus stumdo Jį pirmyn ir atgal; žmogus nežino, iš kur atsirado jo šviesa ir gyvybė, ir tik slapta planuoja, kaip dar kartą nukryžiuoti prieš du tūkstančius metų gyvenusį „Jėzų“, kuris patyrė kančias tarp žmonių. Ar „Jėzus“ iš tiesų kelia tokį pasibjaurėjimą? Ar visa, ką Jis padarė, jau seniai pamiršta? Neapykanta, kuri kaupėsi tūkstančius metų, pagaliau prasiverš. Jūs, žydų padermė! Kada gi „Jėzus“ buvo jums priešiškas? Ar jūs tikrai taip stipriai Jo nekenčiate? Jis tiek daug padarė ir tiek daug kalbėjo – ar niekas iš to neduoda jums jokios naudos? Jis atidavė jums Savo gyvybę nieko neprašydamas mainais, Jis atidavė jums visą Save – ar jūs tikrai vis dar norite praryti Jį gyvą? Jis be išlygų atidavė jums visą Save, niekada nesimėgavęs pasaulietine šlove, šiluma tarp žmonių, meile tarp žmonių ar visokia žmogaus palaima ir džiaugsmu. Žmonės taip šiurkščiai su Juo elgiasi; Jis niekada nesimėgavo jokia žemės gausa, Jis visą Savo nuoširdžią, karštą širdį atidavė žmogui, Jis visiškai paaukojo Save žmonijai – o kas kada nors suteikė Jam šilumos? Kas kada nors suteikė Jam paguodos? Žmogus užkrovė Jam visą spaudimą, perdavė Jam visas nelaimes, privertė Jį išgyventi pačią nelaimingiausią patirtį tarp žmonių, suvertė Jam kaltę dėl visos neteisybės, ir Jis visa tai tylomis priėmė. Ar Jis kada nors kam nors prieštaravo? Ar Jis kada nors iš ko nors reikalavo bent menko atlygio? Kas kada nors parodė Jam kokį nors rūpestingumą? Kaip normalūs žmonės, kas neturėjo romantiškos vaikystės? Kas neturėjo spalvingos jaunystės? Kas neturi artimųjų šilumos? Kas neturi švelnaus giminaičių ir draugų prieraišumo? Kas neturi kitų pagarbos? Kas neturi šiltos šeimos? Kas neturi savo patikėtinių paguodos? Ar Jis kada nors mėgavosi kuo nors iš viso to? Kas kada nors suteikė Jam nors lašelį šilumos? Kas kada nors suteikė Jam nors krislelį paguodos? Kas kada nors parodė Jam nors kiek žmogiškosios moralės? Kas kada nors buvo Jam pakantus? Kas kada nors buvo su Juo kančių dienomis? Kas kada nors išgyveno su Juo kančių kupiną gyvenimą? Žmogus niekada nesušvelnino Savo reikalavimų Jam; jis tik be jokių skrupulų reikalauja iš Jo dalykų, tarsi, atėjęs į žmonių pasaulį, Jis turi būti žmogaus jautis ar arklys, jo kalinys, ir turėtų atiduoti visą Save žmogui; priešingu atveju, žmogus niekada Jam neatleis, niekada nepaliks Jo ramybėje, niekada nevadins Jo Dievu ir niekada Jo nevertins. Žmogaus požiūris į Dievą yra pernelyg griežtas, tarsi jis sušvelnintų savo reikalavimus Dievui tik po to, kai Jis bus mirtinai nukankintas; antraip žmogus niekada nesumažins savo reikalavimų Dievui standartų. Kaip Dievas galėtų nesibjaurėti tokiu žmogumi? Argi tai nėra šiandienos tragedija? Žmogaus sąžinės niekur nematyti. Jis vis sako, kad atlygins už Dievo meilę, bet pats narsto Dievą ir mirtinai Jį kankina. Argi tai nėra jo tikėjimo Dievu „slaptas receptas“, perduotas jo protėvių? „Žydų“ yra visur, ir šiandien jie vis dar atlieka tą patį darbą, vis dar atlieka tą patį priešinimosi Dievui darbą, tačiau tiki, kad jie aukština Dievą. Kaip žmogaus kūniškos akys galėtų pažinti Dievą? Kaip žmogus, gyvenantis kūne, galėtų laikyti Dievu įsikūnijusį Dievą, kuris atėjo iš Dvasios? Kas iš žmonių galėtų Jį pažinti? Kur tarp žmonių yra tiesa? Kur yra tikras teisumas? Kas gali pažinti Dievo būdą? Kas gali kovoti su Dievu danguje? Nenuostabu, kad, kai Dievas ateina tarp žmonių, niekas Jo nepažįsta, ir Jis yra atstumiamas. Kaip žmogus gali pakęsti Dievo egzistavimą? Kaip jis gali leisti, kad šviesa išvarytų tamsą iš pasaulio? Argi visa tai nėra dora ir tiesmuka žmogaus atsidavimo dvasia? Argi tai nėra atviras žmogaus įžengimas? Ir ar Dievo darbas nėra sutelktas į žmogaus įžengimą? Linkiu, kad jūs susietumėte Dievo darbą su žmogaus įžengimu, užmegztumėte gerus santykius tarp žmogaus ir Dievo, ir atliktumėte pareigą, kurią žmogus privalo atlikti, darydami viską, ką galite. Tokiu būdu Dievo galiausiai bus baigtas, o jo kulminacija taps Jo Paties šlovės įgijimas!
Išnašos:
1. Žmogaus „įžengimas“ čia nurodo maištingą žmogaus elgesį. Užuot nurodžius žmonių įžengimą į gyvenimą – kuris yra pozityvus dalykas – tai nurodo jų neigiamą elgesį ir veiksmus. Iš esmės tai nurodo visus žmogaus darbus, kuriais priešinamasi Dievui.
2. „Kankina įsivaizduojamos baimės“ vartojama pašiepti klaidingą žmogaus žmogiškumo gyvenimą. Tai nurodo bjaurią žmonijos gyvenimo būseną, kurioje žmonės gyvena kartu su demonais.
3. „Geriausiai iš visų“ sakoma pašaipiai.
4. „Degant vis karščiau“ sakoma pašaipiai, ir tai nurodo bjaurią žmogaus būseną.
5. „Paimti gyvą“ nurodo smurtinį ir niekingą žmogaus elgesį. Žmogus yra brutalus ir nė kiek neatlaidus Dievui, ir kelia Jam absurdiškus reikalavimus.
6. „Gerai apgalvotas planas“ sakoma pašaipiai, ir tai nurodo tai, kaip žmonės nepažįsta savęs ir nežino savo tikrojo dvasinio ūgio. Tai yra menkinantis teiginys.
7. „Įspūdingas“ sakoma pašaipiai.
8. „Svaidyti“ nurodo bjaurią būseną tų žmonių, kurie niršta iš pykčio, kai juos nugali Dievas. Tai parodo jų priešinimosi Dievui laipsnį.
