Darbas ir įžengimas (3)

Dievas daug ką patikėjo žmonėms ir nesuskaičiuojamais būdais kalbėjo apie jų įžengimą. Tačiau dėl to, kad žmonių kalibras gana menkas, daugelis Dievo žodžių neįleido šaknų. Šį menką kalibrą lemia įvairios priežastys, pavyzdžiui, žmogaus mąstymo ir moralės sugedimas bei tinkamo auklėjimo stoka; žmogaus širdį stipriai užvaldę feodaliniai prietarai; ištvirkęs ir dekadentiškas gyvenimo būdas, dėl kurio giliausiuose žmogaus širdies kampeliuose įsitvirtino daugybė blogybių; menkas kultūrinis išsilavinimas, kai beveik devyniasdešimt aštuoni procentai žmonių nėra įgiję kultūrinio išsilavinimo ir, negana to, labai nedaug žmonių įgyja aukštesnio lygio kultūrinį išsilavinimą. Todėl žmonės iš esmės visiškai nenutuokia, ką reiškia Dievas ar Dvasia, ir turi tik miglotą bei neaiškų Dievo atvaizdą, įgytą iš feodalinių prietarų. Žalinga įtaka ir feodalinis mąstymas, per tūkstančius „tautinės dvasios“ metų giliai įsišakniję žmogaus širdyje, supančiojo bei sukaustė žmones, nepalikdami jiems nė kruopelytės laisvės, jokių ambicijų ar atkaklumo ir jokio troškimo siekti pažangos, o versdami juos išlikti negatyviems ir trauktis, įklimpusius į vergišką mąstyseną ir taip toliau. Šie objektyvūs veiksniai suteikė neišdildomą nešvarų ir bjaurų atspalvį žmonių ideologinei pasaulėžiūrai, jų asmeniniams troškimams, moralei ir būdui. Atrodytų, žmonės gyvena tamsiame teroro pasaulyje, ir nė vienas iš jų nemąsto apie tai, kaip jį peržengti, ar apie tai, kaip pereiti į idealų pasaulį; veikiau jie leidžia dienas jausdami pasitenkinimą savo gyvenimo dalia: gimdo ir augina vaikus, stengiasi, lieja prakaitą, dirba savo darbus ir svajoja apie patogią bei laimingą šeimą, sutuoktinių meilę, pareigingus vaikus, džiaugsmą gyvenimo saulėlydyje ir galimybę ramiai nugyventi likusį gyvenimą… Dešimtis, tūkstančius, dešimtis tūkstančių metų iki pat šiol žmonės šitaip švaistė savo laiką, nė vienas iš jų nesukūrė paties nuostabiausio žmogaus gyvenimo, šiame tamsiame pasaulyje siekdami tik vieni kitus žudyti, varžytis dėl šlovės ir naudos bei regzti intrigas vieni prieš kitus. Kas kada nors siekė Dievo ketinimų? Ar kas nors kada nors kreipė dėmesį į Dievo darbą? Visa tai, ką žmoguje užvaldė tamsos įtaka, jau seniai tapo žmogaus prigimties dalimi, todėl atlikti Dievo darbą yra gana sunku, o žmonės dar mažiau linkę kreipti dėmesį į tai, ką Dievas šiandien jiems patikėjo. Bet kuriuo atveju tikiu, kad žmonės neprieštaraus, jog ištariu šiuos žodžius, nes kalbu apie tūkstančių metų istoriją. Kalbėti apie istoriją reiškia kalbėti apie faktus ir visiems akivaizdžius skandalus, tad kokia prasmė sakyti tai, kas prieštarauja faktams? Tačiau taip pat tikiu, kad protaujantys žmonės, išvydę šiuos žodžius, pabus ir sieks pažangos. Dievas taip pat tikisi, kad žmonės galės ramiai ir patenkintai gyventi bei dirbti. Tačiau Dievo ketinimas yra tas, kad žmonės galėtų mylėti Dievą ir kad visa žmonija galėtų įeiti į ramybę. Dar daugiau, visos žemės pripildymas Dievo šlovės yra didis Dievo troškimas. Tik gaila, kad žmonės tebėra nugrimzdę į užmarštį ir nepabudę, taip smarkiai sugadinti Šėtono, kad šiandien jie nebeturi žmoniško pavidalo. Taigi žmogaus mąstymas, moralė ir išsilavinimas sudaro svarbią grandį, o kultūrinio raštingumo mokymas sudaro antrąją grandį, kad būtų galima geriau kelti žmonių kultūrinį kalibrą ir pakeisti jų mąstyseną.

Iš tikrųjų Dievo reikalavimai žmonijai nėra tokie aukšti, tačiau kadangi atotrūkis tarp žmonių kalibro ir Dievo reikalaujamo standarto yra toks didelis, dauguma žmonių tiesiog pakelia galvas ir žvelgia Dievo reikalavimų kryptimi, tačiau nesugeba jų įvykdyti. Žmonių įgimtų gabumų ir to, ką jie įgyja po gimimo, toli gražu nepakanka Dievo reikalavimams įvykdyti. Tačiau vien pripažinti tai nėra patikimas sprendimas. Toli esantis vanduo negali numalšinti dabartinio troškulio. Net jei žmonės žino esantys menkesni už dulkes, tačiau neturi ryžto patenkinti Dievo širdį, juo labiau neturi pažangaus kelio Dievo reikalavimams įvykdyti, ko vertas toks žinojimas? Argi tai nėra tas pats, kas semti vandenį bambukiniu krepšiu – visiškai bergždžia? To, ką sakau, esmė susijusi su įžengimu; tai yra pagrindinė tema.

Žmogaus įžengimo metu gyvenimas visada būna nuobodus, kupinas monotoniškų dvasinio gyvenimo elementų, tokių kaip malda, Dievo žodžių valgymas ir gėrimas ar dalyvavimas susirinkimuose, todėl žmonės visada jaučia, kad tikėjimas Dievą neteikia didelio džiaugsmo. Tokia dvasinė veikla visada vykdoma remiantis pirminiu šėtonišku, sugedusiu žmonijos būdu. Nors žmonės kartais gali gauti Šventosios Dvasios apšvietimą, jų pirminis mąstymas, būdas, gyvenimo būdas ir įpročiai tebėra giliai įsišakniję, todėl jų įgimta prigimtis lieka nepakitusi. Dievas labiausiai nekenčia prietaringos veiklos, kuria užsiima žmonės, tačiau daugelis žmonių vis dar nesugeba jos atsisakyti, manydami, kad šią prietaringą veiklą nustatė Dievas, ir net šiandien dar nėra jos visiškai atsikratę. Tokie dalykai kaip jaunų žmonių ruošiamos vestuvių puotos ir nuotakos kraitis; piniginės dovanos, pokyliai ir panašūs džiugių progų šventimo būdai; iš senovės perduotos tradicinės formuluotės; visa beprasmė prietaringa veikla, atliekama dėl mirusiųjų ir jų laidotuvių apeigų – Dievui tai dar labiau pasibjaurėtina. Net garbinimo diena (taip pat šabas, kurio laikosi religinis pasaulis) Jam yra pasibjaurėtina; o socialinius santykius ir pasaulietinį žmonių bendravimą Dievas dar labiau atmeta. Net visiems žinomi Pavasario festivalis ir Kalėdos nėra Dievo nustatyti, jau nekalbant apie šių švenčių žaislus ir papuošimus, tokius kaip šventiniai poriniai užrašai, petardos, žibintai, Šventoji Komunija, kalėdinės dovanos ir Kalėdų šventimas – argi tai nėra stabai žmonių mintyse? Duonos ir vyno dalijimasis per šabą ir plona drobė dar akivaizdžiau yra stabai. Visos Kinijoje populiarios tradicinės šventės, tokios kaip Drakono galvos pakėlimo diena, Drakono valčių festivalis, Rudens vidurio festivalis, Labos festivalis ir Naujųjų metų diena, taip pat religinio pasaulio šventės, tokios kaip Velykos, Krikšto diena ir Kalėdos – visas šias nepateisinamas šventes daugybė žmonių sukūrė senovėje ir perdavė iki šių dienų. Būtent turtinga žmonijos vaizduotė ir išradingos idėjos leido jas perduoti iki šių dienų. Atrodo, kad jos neturi trūkumų, tačiau iš tikrųjų tai yra Šėtono žmonijai rezgamos apgavystės. Kuo daugiau kokioje nors vietoje knibžda šėtonų ir kuo ta vieta labiau pasenusi bei atsilikusi, tuo giliau joje įsišakniję feodaliniai papročiai. Šie dalykai tvirtai suriša žmones, nepalikdami nė menkiausios galimybės pajudėti. Daugelis religinio pasaulio švenčių atrodo labai originalios ir tarsi kuria tiltą į Dievo darbą, tačiau iš tikrųjų jos yra nematomi pančiai, kuriais Šėtonas suriša žmones, neleisdamas jiems pažinti Dievo – visa tai yra Šėtono kėslai. Iš tikrųjų, kai užbaigiamas Dievo darbo etapas, Jis jau būna sunaikinęs to laiko priemones ir stilių, nepalikdamas nė pėdsako. Tačiau „pamaldūs tikintieji“ ir toliau garbina tuos apčiuopiamus materialius daiktus; tuo tarpu tai, ką Dievas turi, jie nustumia į savo sąmonės užkaborius ir netyrinėja, atrodydami kupini meilės Dievui, nors iš tikrųjų jau seniai išstūmė Jį iš namų ir užkėlė Šėtoną ant stalo garbinimui. Jėzaus portretai, Kryžius, Marija, Jėzaus krikštas ir Paskutinė vakarienė – žmonės garbina juos kaip „Dangaus Viešpatį“, visą tą laiką vis kartodami: „Viešpatie, dangiškasis Tėve.“ Argi visa tai ne pokštas? Iki šios dienos daugelis panašių žmonijai perduotų posakių ir praktikų yra pasibjaurėtini Dievui; jie rimtai užkerta Dievui kelią į priekį ir, negana to, padaro milžiniškų nuostolių žmonijos įžengimui. Nekalbant apie tai, kiek Šėtonas sugadino žmoniją, žmonės iki kraštų pripildyti tokių dalykų kaip Witness Lee įstatymas, Lorenso patirtys, Watchman Nee tyrinėjimai ir Pauliaus darbas. Dievas tiesiog neturi galimybės atlikti Savo darbo žmonėse, nes jų viduje yra pernelyg daug individualizmo, pernelyg daug įstatymų, taisyklių, nurodymų, sistemų ir taip toliau; šie dalykai kartu su žmonių feodalinių prietarų atspalviu užvaldė ir prarijo žmoniją. Žmonių mintys yra tarsi įdomus filmas, spalvingai pasakojantis pasaką, kurioje fantastinės būtybės skrieja debesimis, ir šis filmas toks kupinas vaizduotės, kad stebina žmones ir palieka juos apstulbusius bei be žado. Tiesą sakant, darbas, kurio Dievas ateina atlikti šiandien, daugiausia skirtas šalinti ir išsklaidyti žmonių prietarų pėdsakus ir visiškai pakeisti jų mąstyseną. Dievo darbas tęsėsi iki šiandien ne dėl per kartų kartas žmonijos perduoto paveldo; tai yra Jo paties asmeniškai pradėtas ir užbaigtas darbas, kuriam visiškai nereikia perimti kokio nors didžio dvasinio žmogaus palikimo ar paveldėti kokio nors Dievo kitame amžiuje atlikto reprezentacinio darbo. Žmonėms nereikia rūpintis šiais dalykais. Šiandien Dievas turi unikalų kalbėjimo ir darbo stilių, tad kodėl žmonėms turėtų reikėti jaudintis dėl šių dalykų? Jei žmonės eina šiandienos keliu dabartinėje srovėje ir kartu tęsia savo „protėvių“ palikimą, jie nepasieks savo paskirties. Dievas jaučia gilų pasibjaurėjimą šiuo konkrečiu žmonių elgesio būdu, lygiai kaip Jis bjaurisi žmonių pasaulio metais, mėnesiais ir dienomis.

Geriausias būdas pakeisti žmogaus būdą yra ištaisyti tas giliausias žmonių širdžių kerteles, kurios buvo smarkiai apnuodytos, leidžiant žmonėms pradėti nuo savo mąstymo ir moralės keitimo. Pirmiausia žmonės turi aiškiai pamatyti, kad Dievas nekenčia visų šių religinių apeigų, religinės veiklos, metų ir mėnesių bei švenčių. Jie turėtų išsilaisvinti iš šių feodalinio mąstymo pančių ir panaikinti kiekvieną savo giliai įsišaknijusio polinkio į prietarus pėdsaką. Visa tai įtraukta į žmonijos įžengimą. Turite suprasti, kodėl Dievas išveda žmoniją iš papročių ir kodėl Jis veda žmoniją tolyn nuo taisyklių. Tai yra vartai, pro kuriuos įeisite, ir nors šie dalykai neturi nieko bendra su jūsų dvasine patirtimi, jie yra didžiausios kliūtys, trukdančios jums įžengti ir pažinti Dievą. Jie sudaro žmones supančiojantį tinklą. Daugelis žmonių per daug skaito Bibliją ir net gali atmintinai pakartoti daugybę Biblijos ištraukų. Šiandien įžengdami žmonės nesąmoningai naudoja Bibliją Dievo darbui vertinti, tarsi šio Dievo darbo etapo pagrindas ir šaltinis būtų Biblija. Kai Dievo darbas atitinka Bibliją, žmonės tvirtai palaiko Dievo darbą ir ima žvelgti į Jį su naujai įgyta pagarba; kai Dievo darbas prieštarauja Biblijai, žmonės taip sunerimsta, kad juos išpila prakaitas, ir ieško joje Dievo darbo pagrindo; jei Dievo darbas nepaminėtas Biblijoje, žmonės ignoruoja Dievą. Galima sakyti, kad, kalbant apie šiandienos Dievo darbą, dauguma žmonių priima jį nedrąsiai ir atsargiai, pasirinktinai jam paklūsta ir yra abejingi jo pažinimui; o kalbant apie praeities dalykus, pusės jų laikosi, o kitą pusę atmeta. Ar tai galima vadinti įžengimu? Jie įsikibę laikosi kitų žmonių knygų ir visada jas brangina kaip lobius, laiko jas auksiniu raktu nuo karalystės vartų ir visiškai nesidomi tuo, ko Dievas iš jų reikalauja šiandien. Negana to, daugelis „protingų ekspertų“ kairėje rankoje laiko Dievo žodžius, o dešinėje – kitų žmonių „šedevrus“, tarsi norėtų šiuose šedevruose rasti šiandienos Dievo žodžių pagrindą, kad visiškai įrodytų, jog Dievo žodžiai yra teisingi, ir net aiškina Dievo žodžius kitiems, susiedami juos su šedevrais, tarsi atliktų kokį nors darbą. Tiesą sakant, žmonijoje yra daug „mokslininkų“, kurie visiškai nevertina naujausių šiandienos mokslo laimėjimų, precedento neturinčių mokslo laimėjimų (tai yra Dievo darbo, Dievo žodžių ir įžengimo į gyvenimą kelio), todėl visi žmonės yra „savarankiški“, remdamiesi savo iškalba plačiai „skelbia“ ir puikuojasi „geru Dievo vardu“. Tuo tarpu jų pačių įžengimui gresia pavojus ir atrodo, kad nuo Dievo reikalavimų jie yra taip toli, kaip sukūrimas nuo šios akimirkos. Ar lengva atlikti Dievo darbą? Atrodo, kad žmonės jau nusprendė pusę savęs palikti vakarykštei dienai, o pusę atsinešti į šiandieną, pusę atiduoti Šėtonui, o pusę pateikti Dievui, tarsi taip būtų galima nuraminti savo sąžinę ir pajusti šiokią tokią paguodą. Žmonių vidinis pasaulis yra toks klastingas, jie bijo prarasti ne tik rytojų, bet ir vakarykštę dieną, labai bijo tiek įžeisti Šėtoną, tiek padaryti nusikaltimą šiandienos Dievui, kuris, regis, yra, bet kartu Jo nėra. Kadangi žmonių ideologinis ir moralinis ugdymasis buvo itin nesėkmingas, jiems itin trūksta įžvalgumo ir jie tiesiog negali pasakyti, ar šiandienos darbas yra Dievo darbas. Galbūt dėl to, kad feodalinis prietaringas žmonių mąstymas taip giliai įsišaknijęs, jie jau seniai priskyrė prietarus ir tiesą, Dievą ir stabus tai pačiai kategorijai, nesirūpindami šių dalykų atskirti, ir atrodo, kad jie nesugeba jų aiškiai atskirti net laužydami galvas. Štai kodėl žmonės sustojo vietoje ir nebejuda pirmyn. Visos šios problemos kyla dėl to, kad žmonėms trūksta tinkamo ideologinio ugdymo, o tai sukelia didelių sunkumų jų įžengimui. Todėl žmonės niekada nesidomi tikrojo Dievo darbu, o atkakliai laikosi įsikibę^[1] žmogaus darbo (pavyzdžiui, tų, kuriuos laiko didžiais), tarsi jis būtų palikęs jiems įdagą. Argi tai nėra naujausi dalykai, į kuriuos žmonija turėtų įeiti?

Išnašos:

1. „Atkakliai laikosi įsikibę“ vartojama pašaipiai. Ši frazė parodo, kad žmonės yra užsispyrę ir nepalenkiami, įsikibę laikosi pasenusių dalykų ir nenori jų atsisakyti.