Darbas ir įžengimas (2)
Jūsų darbas ir įžengimas yra gana menki; žmogus neteikia svarbos tam, kaip dirbti, ir dar atmestiniau žiūri į įžengimą į gyvenimą. Žmogus nelaiko šių dalykų pamokomis, į kurias turėtų gilintis; todėl beveik viskas, ką matote savo patirtyje, yra tušti miražai. Kalbant apie darbą, iš jūsų nereikalaujama labai daug, tačiau kaip Dievo tobulinami žmonės turėtumėte išmokti apie darbą Dievui, kad netrukus galėtumėte atitikti Dievo ketinimus. Per amžius darbą atliekantys žmonės buvo vadinami darbininkais arba apaštalais – šiais žodžiais įvardijama nedidelė Dievo pasitelkiamų žmonių grupė. Tačiau darbas, apie kurį šiandien kalbu, nėra susijęs vien su darbininkais ar apaštalais, veikiau jis skirtas visiems, kuriuos Dievas turi ištobulinti. Galbūt daugelis tuo mažai domisi, tačiau dėl įžengimo būtų geriausia pakalbėti apie tiesą šiuo klausimu.
Kalbant apie darbą, žmogus mano, kad dirbti reiškia lakstyti dėl Dievo, visur skelbti ir aukotis Jam. Nors šis įsitikinimas teisingas, jis pernelyg vienpusiškas; Dievas iš žmogaus reikalauja ne vien lakstyti dėl Jo, bet veikiau tarnavimo ir aprūpinimo dvasioje. Daugelis brolių ir seserų net po visų šių patirties metų niekada nesusimąstė apie darbą Dievui, nes žmogaus įsivaizduojamas darbas neatitinka to, ko reikalauja Dievas. Todėl žmogus visiškai nesidomi darbo klausimu, ir būtent dėl šios priežasties žmogaus įžengimas taip pat yra gana vienpusiškas. Jūs visi turėtumėte pradėti savo įžengimą nuo darbo Dievui, kad galėtumėte geriau patirti visus patirties aspektus. Štai į ką turėtumėte įeiti. Darbas reiškia ne lakstymą dėl Dievo, bet tai, ar žmogaus gyvenimas ir tai, ką žmogus išreiškia savo gyvenimu, gali suteikti Dievui džiaugsmo. Darbas reiškia, kad žmonės, pasitelkdami savo ištikimybę Dievui ir Dievo pažinimą, liudija apie Dievą ir tarnauja žmogui. Tai yra žmogaus atsakomybė ir tai turėtų suprasti visi žmonės. Galima sakyti, kad jūsų įžengimas yra jūsų darbas ir kad dirbdami Dievui siekiate įeiti. Patirti Dievo darbą nereiškia vien žinoti, kaip valgyti ir gerti Jo žodį; dar svarbiau, turite žinoti, kaip liudyti Dievą, gebėti tarnauti Dievui ir gebėti tarnauti žmogui bei jį aprūpinti. Tai yra darbas ir kartu jūsų įžengimas; būtent tai turėtų įvykdyti kiekvienas žmogus. Yra daug žmonių, kurie susitelkia tik į lakstymą dėl Dievo ir skelbimą visur, tačiau nepaiso savo asmeninės patirties ir apleidžia savo įžengimą į dvasinį gyvenimą. Būtent dėl to tarnaujantieji Dievui tapo besipriešinančiais Dievui. Šie žmonės, visus tuos metus tarnavę Dievui ir žmogui, darbą bei skelbimą tiesiog laikė įžengimu, ir nė vienas nelaikė savo asmeninės dvasinės patirties svarbiu įžengimu. Vietoj to iš Šventosios Dvasios darbo gautą apšvietimą jie laikė kapitalu, kuriuo remdamiesi mokė kitus. Skelbdami jie jaučia labai didelę naštą ir gauna Šventosios Dvasios darbą, ir taip perteikia Šventosios Dvasios balsą. Tuo metu dirbantieji prisipildo pasitenkinimo savimi, tarsi Šventosios Dvasios darbas būtų tapęs jų asmenine dvasine patirtimi; jie jaučia, kad visi jų tariami žodžiai yra jų pačių būtis, tačiau kartu atrodo, kad jų pačių patirtis nėra tokia aiški, kaip jie ją apibūdino. Be to, prieš pradėdami kalbėti jie nė nenutuokia, ką sakys, tačiau kai Šventoji Dvasia dirba jų viduje, jų žodžiai liejasi nesibaigiančia srove. Kartą taip paskelbęs pajunti, kad tavo tikrasis dvasinis ūgis nėra toks menkas, kaip manei, o kai Šventoji Dvasia kelis kartus taip padirba su tavimi, nustatai, kad jau turi dvasinį ūgį, ir klaidingai manai, kad Šventosios Dvasios darbas yra tavo paties įžengimas ir tavo paties būtis. Nuolat tai patirdamas pradėsi atsainiai žvelgti į savo paties įžengimą, pats to nepastebėdamas pasiduosi tingumui ir nustosi teikti bet kokią svarbą savo asmeniniam įžengimui. Dėl šios priežasties tarnaudamas kitiems turi aiškiai atskirti savo dvasinį ūgį nuo Šventosios Dvasios darbo. Tai gali labiau palengvinti tavo įžengimą ir suteikti daugiau naudos tavo patirčiai. Kai žmogus Šventosios Dvasios darbą laiko savo asmenine patirtimi, tai tampa išsigimimo šaltiniu. Štai kodėl sakau: kad ir kokią pareigą atliekate, savo įžengimą turėtumėte laikyti gyvybiškai svarbia pamoka.
Žmogus dirba tam, kad patenkintų Dievo ketinimus, atvestų Jo akivaizdon visus, kurie atitinka Dievo ketinimus, atvestų žmogų pas Dievą ir supažindintų žmogų su Šventosios Dvasios darbu bei Dievo vedimu, taip tobulindamas Dievo darbo vaisius. Todėl būtina, kad visiškai aiškiai suprastumėte darbo esmę. Kiekvienas Dievo pasitelkiamas žmogus yra vertas dirbti Dievui, tai yra kiekvienas turi galimybę būti pasitelkiamas Šventosios Dvasios. Tačiau turite suvokti vieną dalyką: kai žmogus atlieka Dievo pavestą darbą, jam suteikiama galimybė būti naudojamam Dievo, tačiau tai, ką žmogus sako ir žino, ne visiškai atspindi jo dvasinį ūgį. Viskas, ką galite padaryti, tai dirbdami geriau pažinti savo trūkumus ir gauti daugiau Šventosios Dvasios apšvietimo. Taip dirbdami galėsite geriau įžengti. Jei žmogus iš Dievo kylantį vedimą laiko savo įžengimu ir tuo, kas jam pačiam įgimta, tuomet nėra galimybės augti jo dvasiniam ūgiui. Šventoji Dvasia apšviečia žmones, kai jų būsena normali; tokiais atvejais žmonės gautą apšvietimą dažnai klaidingai laiko savo tikruoju dvasiniu ūgiu, nes Šventosios Dvasios apšvietimo būdas yra itin normalus ir Ji pasitelkia tai, kas žmogui įgimta. Kai žmonės dirba ir kalba arba meldžiasi ir atlieka savo dvasines praktikas, jiems staiga paaiškėja kokia nors tiesa. Tačiau iš tikrųjų tai, ką žmogus mato, tėra Šventosios Dvasios apšvietimas (natūralu, kad šis apšvietimas susijęs su žmogaus bendradarbiavimu) ir neatspindi tikrojo žmogaus dvasinio ūgio. Po tam tikro patirties laikotarpio, per kurį žmogus susiduria su sunkumais ir išmėginimais, tokiomis aplinkybėmis atsiskleidžia tikrasis žmogaus dvasinis ūgis. Tik tada žmogus sužinos, kad jo dvasinis ūgis nėra toks didelis, ir išryškės jo savanaudiški troškimai, asmeniniai sumetimai, godumas bei kiti panašūs dalykai. Tik po kelių tokių patirties ciklų daugelis savo dvasioje pabudusių žmonių suvoks, kad tai, ką jie patyrė praeityje, buvo ne jų pačių asmeninė tikrovė, o trumpalaikis Šventosios Dvasios nušvitimas ir kad žmogus tik gavo šią šviesą. Kai Šventoji Dvasia apšviečia žmogų, kad jis suprastų tiesą, dažnai tai vyksta aiškiai ir nedviprasmiškai, nepaaiškinant, kaip viskas susiklostė ar kaip klostysis toliau. Tai yra, užuot įtraukusi žmogaus sunkumus į šį apreiškimą, Ji tiesiogiai apreiškia tiesą. Kai įžengdamas žmogus susiduria su sunkumais ir pritaiko Šventosios Dvasios apšvietimą, tai tampa praktine žmogaus patirtimi. Pavyzdžiui, viena netekėjusi sesuo per bendrystę kalbėjo taip: „Mes nesiekiame šlovės ir turtų ir netrokštame vyro ir žmonos meilės laimės; siekiame tik atiduoti Dievui tyrą ir nedalomą širdį.“ Ji kalbėjo toliau: „Kai žmonės susituokia, juos ima varginti daugybė rūpesčių, o jų Dievą mylinti širdis nebėra nuoširdi. Jų širdys visada užimtos šeima ir sutuoktiniu, todėl jų vidinis pasaulis tampa daug sudėtingesnis…“ Kai ji kalbėjo, atrodė, tarsi iš jos lūpų sklindantys žodžiai būtų tai, ką ji galvojo savo širdyje; jos žodžiai buvo gilūs ir galingi, tarsi visa, ką ji sakė, būtų kilę iš slapčiausių jos širdies gelmių, tarsi ji karštai trokštų visiškai atsiduoti Dievui ir viltųsi, kad į ją panašūs broliai ir seserys turės tokį patį pasiryžimą. Galima sakyti, kad tavo ryžtas ir šią akimirką jaučiamas sujaudinimas kyla vien iš Šventosios Dvasios darbo. Kai pasikeis Dievo darbo metodas, tu taip pat būsi keleriais metais vyresnė; matai, kad visos tavo bendraklasės ir draugės, kurios yra tokio pat amžiaus kaip tu, ištekėjo, arba girdi, kad tokiai ir tokiai ištekėjus sutuoktinis išsivežė ją gyventi į miestą ir ji ten susirado darbą. Kai ją pamatai, imi jai pavydėti, matydama, kokia ji žavi ir elegantiška nuo galvos iki kojų ir kaip kalbėdama su tavimi ji dvelkia miestietiška elegancija, nebeturėdama nė menkiausio kaimietės bruožo. Tai matant tavyje sukyla jausmai. Visą laiką aukojaisi Dievui, neturi nei šeimos, nei karjeros ir iškentėjai daug genėjimo; prieš kurį laiką sulaukei vidutinio amžiaus, o tavo jaunystė jau seniai tyliai praslydo, tarsi būtum sapnavusi. Dabar, nuėjusi tokį ilgą kelią, nežinai, kur įsikurti. Šią akimirką tave įsuka minčių sūkurys, tarsi būtum netekusi nuovokos. Visiškai viena, negalėdama nurimti ir užmigti, gulėdama be miego kiaurą naktį, pati to nepastebėdama pradedi galvoti apie savo ryžtą ir iškilmingus įžadus Dievui ir apgailestaudama sakai: „Kodėl vis dėlto atsidūriau tokioje apgailėtinoje padėtyje?“ Pati to nesuvokdama tyliai lieji ašaras ir pajunti širdį draskantį skausmą. Atėjusi melstis Dievo akivaizdon prisimeni dienas, kai buvai kartu su Dievu, kokie artimi ir neišskiriami buvote. Viena scena po kitos iškyla prieš tavo akis, o tą dieną duota priesaika vėl suskamba tavo ausyse: „Argi Dievas nėra vienintelis mano artimiausias?“ Tuo metu jau kūkčioji: „Dieve! Mylimas Dieve! Jau visiškai atidaviau Tau savo širdį. Trokštu būti amžinai Tau pažadėta ir ištikimai mylėsiu Tave visą savo gyvenimą….“ Tik grumdamasi su tomis didžiulėmis kančiomis iš tiesų pajunti, koks mielas yra Dievas, ir tik tada aiškiai suvoki: jau seniai viską atidaviau Dievui. Patyrusi tokį smūgį tampi daug brandesnė šiuo klausimu ir pamatai, kad tuometinis Šventosios Dvasios darbas nebuvo tai, ką tu turėjai. Vėliau, įgydama patirties, šiuo įžengimo aspektu nebebūsi suvaržyta; atrodys, tarsi senų žaizdų randai būtų suteikę daug naudos tavo įžengimui. Kaskart susidūrusi su tokia situacija iš karto prisiminsi tą dieną išlietas ašaras, tarsi po išsiskyrimo vėl būtum susijungusi su Dievu, ir nuolat bijosi, kad tavo ryšys su Dievu vėl gali nutrūkti, o emocinis prisirišimas (normalus ryšys) tarp tavęs ir Dievo gali būti pažeistas. Tai yra tavo darbas ir tavo įžengimas. Todėl gaudami Šventosios Dvasios darbą turėtumėte dar labiau teikti svarbą savo įžengimui, tiksliai matydami, kas yra Šventosios Dvasios darbas ir kas yra jūsų įžengimas, taip pat įtraukdami Šventosios Dvasios darbą į savo įžengimą, kad gautumėte daugiau Šventosios Dvasios tobulinimo ir kad jumyse būtų įgyvendinta Šventosios Dvasios darbo esmė. Patirdami Šventosios Dvasios darbą pažinsite Šventąją Dvasią ir save, be to, nežinia, kiek kartų patirdami dideles kančias išsiugdysite normalų ryšį su Dievu, o jūsų ir Dievo ryšys kasdien taps vis artimesnis. Po nesuskaičiuojamų genėjimo ir išgryninimo atvejų išsiugdysite tikrą meilę Dievui. Štai kodėl turite suvokti, kad kančių, smūgių ir suspaudimų nereikia bijoti; baisu turėti tik Šventosios Dvasios darbą, bet neturėti savo įžengimo. Kai ateis diena, kai Dievo darbas bus baigtas, būsite dirbę veltui; nors patyrėte Dievo darbą, nebūsite pažinę Šventosios Dvasios ir nebūsite turėję savo įžengimo. Apšvietimas, kurį Šventoji Dvasia suteikia žmogui, skirtas ne žmogaus užsidegimui palaikyti, o žmogaus įžengimo keliui atverti, suteikti žmogui galimybę pažinti Šventąją Dvasią ir taip išsiugdyti dievobaimingą bei Dievą garbinančią širdį.
