40 skyrius

Dievui žmogus yra tarsi Jo rankoje laikomas žaislas, tarsi Jo rankose tempiamas makaronas, kurį galima padaryti tokį ploną ar storą, kokio Dievas nori; Dievas elgiasi su žmogumi taip, kaip tik nori. Galima pagrįstai sakyti, kad žmogus iš tiesų yra žaislas Dievo rankose, tarsi persų katė, kurią ponia nusipirko turguje; tikrai galima sakyti, kad žmogus yra žaislas Dievo rankose. Todėl Petro pažinime nebuvo nieko klaidinga. Iš to matyti, kad Dievas dirba su žmogumi ir kalba jam lengvai ir su malonumu, nesukdamas Sau galvos ir nekurdamas planų, kaip įsivaizduoja žmonės. Darbas, kurį Jis atlieka su žmogumi, yra labai normalus, kaip ir žodžiai, kuriuos Jis jam taria. Kai Dievas kalba, atrodo, kad Jis duoda valią Savo liežuviui, Jis nevaržomai sako viską, kas tik ateina į galvą. Tačiau Dievo žodžiai žmones visiškai įtikina: juos perskaitę, jie iš nuostabos išplečia akis ir netenka žado. Kas čia vyksta? Tai aiškiai parodo, kokia didi yra Dievo išmintis. Jei, kaip įsivaizduoja žmonės, Dievo darbą su žmogumi reikėtų kruopščiai apskaičiuoti, kad jis būtų tikslus ir teisingas, tuomet jie gali ir toliau taip samprotauti: sąvokos „Dievo išmintis“, „Dievo nuostabumas“ ir „Dievo nesuvokiamumas“ reikštų tai, ką galima išmatuoti. Tai rodo, kad žmonės pernelyg menkai „vertina“ Dievą. Kadangi žmonių veiksmuose visada esama kvailumo, jie tuo pačiu matu matuoja ir Dievą. Dievas nekuria Savo darbo planų ir jo neorganizuoja; jį tiesiogiai atlieka Dievo Dvasia. Principai, kuriais vadovaudamasi dirba Dievo Dvasia, yra laisvi ir nevaržomi. Atrodo, tarsi Dievas nekreiptų dėmesio į žmogaus būsenas; Jis kalba taip, kaip nori, tačiau žmogus vis tiek vargiai gali atsiplėšti nuo Dievo žodžių ir taip yra dėl Dievo išminties. Juk faktai yra faktai. Kadangi Dievo Dvasios darbas su visais žmonėmis toks akivaizdus, to pakanka Dievo darbo principams parodyti. Jei dirbdamas su sutvertomis būtybėmis Dievas turėtų sumokėti tokią didelę kainą, argi tai nebūtų tarsi riešuto skaldymas kūju? Ar Dievas privalo veikti Pats? Ar būtų verta? Kadangi Dievo Dvasia dirba jau taip ilgai, tačiau per visus amžius niekada nedirbo tokiu būdu, niekas niekada nepažino Dievo darbo būdų ir principų ir jie niekada nebuvo aiškūs. Šiandien jie aiškūs, nes Dievo Dvasia Pati juos atskleidė, ir tai neabejotina. Jie buvo tiesiogiai apreikšti Dievo Dvasios ir nėra kažkas, kas būtų išvesta apibendrinant žmogaus mintis. Kodėl nenukeliavus į trečiąjį dangų ir nepažiūrėjus, ar iš tiesų taip yra; nepažiūrėjus, ar atlikęs visą šį darbą Dievas išseko nuo triūso, ar Jam skauda nugarą ir kojas, ar Jis nebegali valgyti arba miegoti; ar Jam reikėjo perskaityti daugybę informacinės medžiagos, kad ištartų visus šiuos žodžius, ar ant stalo išdėlioti Dievo ištarų juodraščiai ir ar Jam išdžiūvo burna tiek daug kalbėjus. Faktai yra visiškai priešingi: pirmiau pateikti žodžiai neturi nieko bendra su vieta, kurioje gyvena Dievas. Dievas sako: „Žmogaus labui skyriau daug laiko ir sumokėjau didelę kainą, tačiau šiuo metu dėl nežinomos priežasties žmonių sąžinė vis dar nepajėgia atlikti savo pirminės funkcijos.“ Nesvarbu, ar žmonės bent kiek jaučia Dievo liūdesį, jei jie galėtų artintis prie Dievo meilės neprieštaraudami savo sąžinei, tai būtų laikoma protingu ir pagrįstu elgesiu. Nerimą kelia tik tai, kad jie nenori pasitelkti sąžinės, kad ji atliktų savo pirminę funkciją. Kaip manai, ar tai teisinga? Ar šie žodžiai tau padeda? Tikiuosi, kad jūs priklausote tiems, kurie turi sąžinę, ir nesate šiukšlės be sąžinės. Ką manote apie šiuos žodžius? Ar žmonės apskritai ką nors jaučia? Ar neskauda, kai į širdį įbedama adata? Ar Dievas beda adatą į nieko nejaučiantį lavoną? Ar Dievas klysta, nes nuo senatvės nusilpo Jo regėjimas? Sakau, kad tai neįmanoma! Šiaip ar taip, tai turi būti kokia nors žmogaus liga. Kodėl nenuėjus į ligoninę pasitikrinti? Žmogaus širdžiai neabejotinai kažkas negerai; jai reikia įdėti naujas „dalis“. Ką manote? Ar taip padarytumėte?

Dievas sako: „Žvelgiu į jų bjaurius veidus ir keistas būsenas ir dar kartą pasitraukiu nuo žmogaus. Tokiomis aplinkybėmis žmonės vis dar nesupranta ir vėl atsiima tai, ko iš jų nepriėmiau, laukdami Mano sugrįžimo.“ Kodėl šiame „naujųjų technologijų amžiuje“ Dievas vis dar kalba apie jaučių traukiamus vežimus? Kodėl taip yra? Ar todėl, kad Dievas mėgsta priekaištauti? Ar Dievas taip leidžia laiką vien todėl, kad neturi ką geresnio veikti? Ar Dievas panašus į žmogų, kuris sočiai pavalgęs neturi ką geresnio veikti? Ar yra kokios nors naudos vėl ir vėl kartoti šiuos žodžius? Sakiau, kad žmonės yra menkystos: norint jiems ką nors išaiškinti, visada reikia juos griebti už ausų. Šiandien jiems pasakytus žodžius jie jau rytoj pamirš, tarsi žmonės sirgtų amnezija. Taigi ne todėl, kad kai kurie žodžiai nebuvo pasakyti, bet todėl, kad žmonės jais nesivadovavo. Jei kas nors pasakoma tik kartą ar du, žmonės lieka nesupratę – reikia pasakyti bent tris kartus. Yra net tokių „senių“, kuriems reikia pasakyti nuo dešimties iki dvidešimties kartų. Taip tas pats dalykas vėl ir vėl sakomas skirtingais būdais, siekiant pamatyti, ar žmonės pasikeitė. Ar jūs iš tiesų taip dirbote? Aš nesiekiu pamokslauti žmonėms, tačiau jie visi su Dievu elgiasi atsainiai; visi žino, kad reikia vartoti daugiau maisto papildų, tačiau dėl Dievo nesijaudina. Ar tai tarnavimas Dievui? Ar tai meilė Dievui? Nenuostabu, kad jie ištisą dieną leidžia be jokių rūpesčių, visiškai dykinėdami. Tačiau net ir tada kai kurie žmonės vis dar nepatenkinti ir net mėgina patys sau sukelti šiek tiek liūdesio. Tiesmukiau tariant, tai vadinama pernelyg sentimentaliu požiūriu į save! Ar Dievas verčia tave liūdėti? Ar ne pats užsitrauki kančias? Ar nė viena Dievo malonė neverta būti tavo laimės ir džiaugsmo šaltiniu? Visą laiką neatsižvelgei į Dievo ketinimus, buvai negatyvus, liguistas ir prislėgtas – kodėl taip yra? Ar Dievo ketinimas – kad gyventum kūne? Tu nesupranti Dievo ketinimo, tavo širdis prislėgta, tu niurzgi ir skundiesi, visą dieną vaikštai paniuręs, o tavo kūnas kenčia skausmą ir kančias – to ir nusipelnei! Prašai, kad kiti girtų Dievą patirdami baudimą, iš jo ištrūktų ir nebūtų jo varžomi, tačiau pats lieki jame įstrigęs ir neišeini. Ši „pasiaukojimo dvasia“, panaši į Dong Cunrui pasiaukojimą, žmonėms galėtų būti mėgdžiojimo pavyzdys kelerius metus. Kai kalbi žodžius ir doktrinas, ar jauti gėdą? Ar pažįsti save? Ar atsisakei savęs? Ar iš tiesų myli Dievą? Ar atsisakei savo perspektyvų ir likimo? Nenuostabu, kad Dievas sako, jog būtent žmonės yra nuostabūs ir nesuvokiami: kas galėjo pagalvoti, kad žmoguje yra tiek daug dar neiškastų „lobių“? Šiandien vien to vaizdo pakanka, kad „atsivertų akys“ – žmonės tokie „įspūdingi“! Atrodo, tarsi būčiau vaikas, nemokantis skaičiuoti. Net ir šiandien dar neišsiaiškinau, kiek žmonių iš tiesų myli Dievą. Šis skaičius vis išsprūsta Man iš atminties, todėl dėl Savo „neištikimybės“, atėjus laikui atsiskaityti Dievui, visada lieku tuščiomis rankomis, nepajėgiu padaryti to, ko norėčiau, ir visada esu skolingas Dievui. Todėl atsiskaitydamas visada sulaukiu Dievo „papeikimo“. Nežinau, kodėl žmonės tokie žiaurūs ir visada dėl to verčia Mane kentėti. Žmonės naudojasi šia proga ir net susiriečia iš juoko, jie tikrai nėra Mano draugai. Kai patiriu sunkumų, jie Man visai nepadeda, o tyčia iš Manęs šaiposi – jie tikrai neturi sąžinės!