39 skyrius

Neapsiribokime vien Dievo žodžiais ir dar šiek tiek pakalbėkime apie mūsų gyvenimą, kad jis dar labiau suklestėtų ir pateisintume Dievo į mus dedamas viltis. Ypač šiandien, kai atėjo laikas kiekvienam būti atskirtam pagal savo rūšį ir išaušo baudimo laikas, reikia dar labiau atsižvelgti į visumą ir sutelkti dėmesį į „bendrą interesą“. Toks yra Dievo ketinimas ir tai turėtų įgyvendinti visi žmonės. Kaip galėtume neaukoti savęs dėl danguje esančio Dievo ketinimo? Dievas „priskiria numerius įvairių rūšių žmonėms ir skirtingais ženklais žymi kiekvienos rūšies žmogų, kad jų protėviai galėtų sugrąžinti juos į jų šeimas“, o tai rodo, kad žmonės jau atskirti pagal savo rūšį, todėl įvairių rūšių žmonės atskleidžia savo tikrąjį pavidalą. Taigi geriau būtų sakyti, kad žmonės ištikimai tarnauja savo protėviams, o ne Dievui. Tačiau visi žmonės, vadovaujami savo protėvių, taip pat dirba Dievui – būtent tuo Dievo darbas ir yra nuostabus. Viskas dirba Dievui, ir nors Šėtonas trukdo žmonėms, Dievas pasinaudoja šia proga ir „vietos ištekliais“, kad šie Jam dirbtų. Tačiau žmonės negali to įžvelgti. Kaip sako Dievas: „Taigi Aš taip pat įgyvendinu „darbo paskirstymą“ ir „bendradarbiavimą bei darbo pasidalijimą“. Tai yra Mano plano dalis, kurios negali sutrikdyti joks žmogus.“ Žmonės negali aiškiai matyti visko, ką Dievas yra nusprendęs ir ką nori įvykdyti, kol Jis to nepadaro. Jie gali tai pamatyti tik tada, kai Dievo darbas baigtas; antraip jie akli ir nieko nemato.

Šiandien Dievas atlieka naują darbą bažnyčiose. Jis padaro taip, kad viskas sektų gamtos eiga ir iš tiesų leidžia pasireikšti žmogaus funkcijai. Kaip sako Dievas: „Aš turiu aukščiausiąją valdžią viskam; Aš valdau viską taip, kad visa, kas yra, sektų gamtos eiga ir pasiduotų gamtos valdžiai.“ Nežinau, kokių įžvalgių minčių turite apie „sekimą gamtos eiga“, tad pakalbėkime apie tai. Aš tai suprantu taip: kadangi protėviai juos parveda namo, įvairių rūšių ir atmainų žmonės turi išeiti ir „pasirodyti“. O kadangi jie seka gamtos eiga, tai, kas jiems būdinga iš prigimties, panaudojama tam, kad pasireikštų jų pradinė funkcija ir kad jie pagal šį dėsnį sektų Šventosios Dvasios vedimu. Šventoji Dvasia dirba pagal kiekvieno žmogaus vidinę būseną; tai pagrįstai vadinama „Dievas pasitelkia viską, kad Jam dirbtų“, o tai siejama su sekimu gamtos eiga. Net jei žmoguje yra velniško prado, Dievas tuo pasinaudos ir prie to, kas jam būdinga iš prigimties, pridės Šventosios Dvasios darbą; to pakaks, kad jis galėtų dirbti Dievui. Tai viskas, ką pasakysiu apie „sekimą gamtos eiga“, – galbūt turite geresnių pasiūlymų. Tikiuosi, kad galėsite pateikti vertingų minčių. Ką manote? Ar norite bendradarbiauti sekdami gamtos eiga? Ar norite kartu su Dievu įsitraukti į „bendradarbiavimą bei darbo pasidalijimą“? Ar kada nors galvojote, kaip tai pasiekti? Tikiuosi, kad visi žmonės geba suprasti Dievo ketinimus. Dėl mūsų bendrų troškimų vieningai patenkinkime Dievą. Kadangi mūsų tikslas – kartu žengti keliu į karalystę, kam kurti nereikalingas sampratas? Kas iki šiol gyveno ne dėl Dievo? O kadangi taip yra, kam liūdėti, sielvartauti ir dūsauti? Tai niekam neduoda naudos. Visas žmonių gyvenimas yra Dievo rankose, ir jei ne jų ryžtas Dievo akivaizdoje, kas norėtų bergždžiai gyventi šiame tuščiame žmonių pasaulyje? Kam patirti tokias kančias? Jei žmonės, skubiai ateidami į pasaulį ir iš jo išeidami, nieko nenuveikia dėl Dievo, argi visas jų gyvenimas nebus nugyventas bergždžiai? Net jei Dievas nelaiko tavo veiksmų vertais paminėti, argi mirties akimirką nenusišypsosi iš pasitenkinimo? Turėtum siekti pažangos teigiama kryptimi, o ne trauktis neigiama kryptimi – argi tai nėra geresnė praktika? Jei veiki vien tam, kad patenkintum Dievą, nebūsi negatyvus ir nesitrauksi. Kadangi žmonių širdyse visada yra neperprantamų dalykų, jiems patiems to nesuvokiant, jų veidai dažnai tampa tarsi apsiniaukęs dangus, todėl jiems nė nenutuokiant veiduose atsiranda keli „apkasai“, tarsi susiformavę plyšus žemei. Atrodo, tarsi dėl reljefo poslinkio žemėje esančios „kalvotos vietovės“ ar „įdubos“ taip pat būtų pakeitusios savo padėtį žmonėms to nesuvokiant. Taip sakydamas nesišaipau iš žmonių, o kalbu apie „geografines žinias“.

Nors Dievas atvedė visus žmones į baudimą, Jis apie tai nieko nesako. Užuot tai daręs, Jis sąmoningai vengia šios temos ir pradeda naują – viena vertus, dėl Dievo darbo, kita vertus, norėdamas tuoj pat užbaigti šį darbo žingsnį. Kadangi atlikdamas šį darbo žingsnį Dievas jau seniai pasiekė Savo tikslus, daugiau nieko sakyti nereikia. Nežinau, kiek šiandien esate įžvelgę Dievo darbo metodų; Mano sąmonėje visada kirba mintis, kad Dievo darbas nebėra taip aiškiai suskirstytas į etapus ir laikotarpius kaip anksčiau. Vietoj to kiekviena diena atneša savą darbo būdą, pokyčiai vyksta beveik kas tris–penkias dienas, ir net per penkias dienas Dievo darbo turinys gali būti dvejopas. Tai rodo Dievo darbo spartą; žmonėms dar nespėjus sureaguoti ir atidžiai įsižiūrėti, Dievas dingsta be pėdsakų. Taigi Dievas žmonėms visada lieka nesuvokiamas, todėl Šventosios Dvasios darbas nėra akivaizdus. Kodėl Dievas visada sako tokius žodžius kaip „ir taip Aš palikau žmogų“? Žmonės galbūt skiria šiek tiek dėmesio tokiems žodžiams, tačiau nesupranta jų prasmės. O kaip dabar, ar suprantate? Nenuostabu, kad žmonės negali pajusti Šventosios Dvasios buvimo. Jie visada ieško Dievo blankioje mėnesienoje – tai visiška tiesa – ir atrodo, tarsi Dievas tyčia šaipytųsi iš žmogaus, versdamas visų žmonių smegenis išsipūsti, o juos pačius apsvaigti ir sutrikti. Jie vos suvokia, ką daro; atrodo, tarsi sapnuotų, o pabudę nežino, kas nutiko. Pakanka kelių įprastų Dievo žodžių, kad žmonės pasimestų. Tad nenuostabu, kad Dievas sako: „Šiandien metu visus žmones į „didžiąją krosnį“, kad jie būtų išgryninti. Stoviu aukštai, atidžiai stebiu ir matau, kad žmonės dega ugnyje ir, liepsnų verčiami, atskleidžia faktus.“ Nuolat kintant Dievo žodžiams, žmonės nežino, ką daryti; iš tiesų, kaip ir sako Dievas, baudimas jau seniai prasidėjo. Kadangi žmonės to nesuvokė, jie tai sužino tik tada, kai Dievas tai aiškiai pasako; jie pradeda kreipti dėmesį į tai tik Dievui jiems tai pasakius. Galima sakyti, kad žmonės pradeda nagrinėti baudimą tik dabar, kai Dievo darbas pasiekė šį tašką. Tai tarsi tada, kai žmonės pirmą kartą sužinojo apie atominę bombą: kadangi dar nebuvo atėjęs laikas, jie neskyrė jai daug dėmesio; tik kai kažkas pradėjo ją gaminti, žmonės ėmė į ją kreipti dėmesį. Tik atsiradus atominei bombai žmonės daugiau apie ją suprato. Tik Dievui pasakius, kad Jis įmetė žmogų į krosnį, žmonės ima šiek tiek susivokti. Jei Dievas nekalbėtų, niekas nežinotų – argi ne taip? Taigi Dievas sako: „Žmonės patys to nesuvokdami įeina į krosnį, tarsi būtų įtraukti virve, tarsi būtų nutirpę.“ Kodėl nepanagrinėjus taip: ar žmonės atskleidžia faktus tada, kai Dievas sako, kad baudimas prasidėjo, ar dar prieš Dievui pasakant, kad baudimas prasidėjo? Iš to matyti, kad žmonės pradėjo prisipažinti dar prieš Dievui prabylant apie baudimą, vadinasi, baudimas prasidėjo anksčiau, nei Dievas apie jį prabilo – argi tai ne faktas?