42 skyrius

Nežinau, ar žmonės pastebėjo kokių nors pokyčių šiandienos žodžiuose. Kai kurie galbūt šį tą pastebėjo, bet nedrįsta tvirtinti. Galbūt kiti nieko nepastebėjo. Kodėl nuo dvyliktos iki penkioliktos mėnesio dienos Dievo žodžiai taip smarkiai pasikeitė? Ar apie tai susimąstėte? Kokia jūsų nuomonė? Ar ką nors supratote iš visų Dievo žodžių? Koks buvo pagrindinis darbas, atliktas nuo balandžio antros iki gegužės penkioliktos dienos? Kodėl šiandien žmonės nieko nesupranta ir yra tokie sutrikę, tarsi būtų gavę kuoka per galvą? Kodėl šiandien nėra skilties „Karalystės žmonių skandalai“? Balandžio antrą ir ketvirtą dienomis Dievas nenurodė žmogaus būsenos; taip pat ir kelias dienas po šios dienos Jis nenurodė žmogaus būsenos – kodėl taip yra? Čia tikrai slypi kažkokia neįminta mįslė – kodėl įvyko 180 laipsnių posūkis? Pirmiausia šiek tiek pakalbėkime apie tai, kodėl Dievas taip kalbėjo. Pažvelkime į pirmuosius Dievo žodžius, kuriais Jis iš karto pasakė: „Vos naujam darbui prasidėjus.“ Šis sakinys pirmiausia leidžia tau suprasti, kad prasidėjo naujas Dievo darbo etapas, kad Jis vėl pradėjo naują darbą. Tai rodo, kad baudimas artėja prie pabaigos; galima sakyti, kad jau pasiekta baudimo kulminacija, todėl turite kuo geriau išnaudoti savo laiką, kad tinkamai patirtumėte baudimo laiko darbą, kad neatsiliktumėte ir nebūtumėte palikti. Visa tai – žmogaus darbas, ir tam reikia, kad žmogus dėtų visas įmanomas pastangas bendradarbiauti. Kai baudimas visiškai pašalinamas, Dievas pradeda kitą Savo darbo dalį, nes Dievas sako: „… Aš ir toliau atlieku Savo darbą tarp žmonių…. Šią akimirką Mano širdis kupina didelio džiaugsmo, nes Aš įgijau dalį žmonių, todėl Mano „įmonė“ jau nebepatiria nuosmukio; ji jau nebėra vien tušti žodžiai.“ Anksčiau žmonės Jo žodžiuose įžvelgė neatidėliotiną Dievo ketinimą, ir iš tiesų šiandien Dievas Savo darbą atlieka sparčiau. Žmogui atrodo, kad ne viskas visiškai atitinka Dievo reikalavimus, tačiau Dievui Jo darbas jau baigtas. Kadangi žmonių mąstymas pernelyg painus, jų požiūris į dalykus dažnai būna pernelyg sudėtingas. Žmonės per daug reikalauja iš žmonių, tačiau Dievas nekelia žmogui tokių didelių reikalavimų, todėl matyti, koks didelis skirtumas tarp Dievo ir žmogaus. Žmonių sampratos atsiskleidžia visame, ką daro Dievas. Ne Dievas kelia žmonėms didelius reikalavimus, kurių jie nepajėgia įvykdyti, o žmonės kelia Dievui didelius reikalavimus, kurių Dievas negali įvykdyti. Kadangi žmonijai, kuri per kelis tūkstančius metų dėl Šėtono sugedo, dėl to, kaip su ja buvo elgiamasi, lieka padarinių, žmonės visada kėlė Dievui tokius didelius reikalavimus ir nė kiek Jam nenuolaidžiauja, labai bijodami, kad Dievas nebus patenkintas. Taigi tai, kad žmonės daug ko nesugeba padaryti, yra būdas, kuriuo jie patys save baudžia; jie patiria savo veiksmų pasekmes – tai gryna kančia. Daugiau kaip 99 procentus žmonių patiriamų sunkumų Dievas niekina. Tiesiai sakant, niekas iš tiesų nekentėjo dėl Dievo. Visi žmonės patiria savo veiksmų pasekmes – žinoma, šis baudimo etapas taip pat nėra išimtis; tai paties žmogaus paruošta karti taurė, kurią jis pats kelia prie lūpų gerti. Kadangi tikrasis Dievo baudimo tikslas žmonėms nebuvo parodytas, nors dalis žmonių yra prakeikti, tai nereiškia baudimo. Dalis žmonių yra palaiminti, tačiau tai nereiškia, kad jie bus palaiminti ir ateityje. Žmogui atrodo, kad Dievas yra Savo žodžio nesilaikantis Dievas. Nebūkite tokie nekantrūs. Šie žodžiai galbūt kiek perdėti, tačiau nebūkite negatyvūs. Tai, ką kalbu, išties šiek tiek susiję su žmogaus kančiomis, tačiau manau, kad privalote kurti gerus santykius su Dievu. Turėtumėte duoti Jam daugiau „dovanų“ – tai tikrai Jį pradžiugins. Tikiu, kad Dievas myli tuos, kurie duoda Jam „dovanų“. Ar manai, kad šie žodžiai teisingi?

Kiek savo ateities perspektyvų iki šiol esate atsisakę? Dievo darbas netrukus baigsis, tad turbūt jau beveik atsisakėte savo ateities perspektyvų, ar ne? Galite ir patys save ištirti: jūs visada mėgstate stovėti aukštai, aukštinti save ir puikuotis – kas tai? Šiandien vis dar nežinau, kokios yra žmonių ateities perspektyvos. Jei žmonės iš tiesų gyvena panirę į kančių jūrą, kai gyvena sunkumų gryninami arba jiems gresia įvairūs kankinimo įrankiai, arba kai gyvena visų žmonių atstumti, žvelgdami į dangų ir giliai dūsaudami, tokiomis akimirkomis savo mintyse jie galbūt gali atsisakyti savo ateities perspektyvų. Taip yra todėl, kad atsidūrę beviltiškoje padėtyje visi žmonės ieško nežemiškos utopijos, o patogiomis sąlygomis gyvenantis žmogus dar niekada neatsisakė siekti savo gražių svajonių. Nežinau, ar šis teiginys atitinka tikrovę, tačiau norėčiau, kad žmonių širdyse to nebūtų. Ar vis dar norite būti paimti į dangų gyvi? Ar vis dar norite pakeisti savo kūnišką pavidalą? Nežinau, ar visi dėl to sutariate, bet visada maniau, kad tai nerealu – tokios mintys atrodo pernelyg nežabotos. Žmonės sako tokius dalykus: „Atsisakyk savo ateities perspektyvų, būk realistiškesnis.“ Prašai žmonių atsisakyti minčių apie palaiminimus, bet kaip tu pats? Ar verti kitus atsisakyti minčių apie palaiminimus, o pats jų sieki? Neleidi kitiems siekti palaiminimų, o pats visą laiką slapta apie juos galvoji – kas tu toks esi? Apgavikas! Ar taip elgiantis tavo sąžinė tavęs negraužia? Ar širdyje nejauti kaltės? Ar nesi sukčius? Ištrauki iš kitų tai, kas slypi jų širdyse, bet nieko nesakai apie tai, kas slypi tavo paties širdyje – koks tu niekam tikęs šlamštas! Įdomu, apie ką galvojate savo širdyse, kai kalbate – argi Šventoji Dvasia negalėtų jums priekaištauti? Ar tai neužgauna jūsų savigarbos? Jūs tikrai nežinote, kas jums gerai! Jūs visi visada buvote kaip ponas Nanguo – apsimetėliai. Nenuostabu, kad žodžiuose „jie visi nori ‚paaukoti save‘“ Dievas žodžius „paaukoti save“ rašė kabutėse. Dievas pažįsta žmogų kaip Savo penkis pirštus ir, kad ir kaip sumaniai žmogus apgaudinėtų – net jei niekuo neišsiduotų, jo veidas neparaustų ir širdis nepradėtų plakti greičiau, – Dievo akys skvarbios, todėl žmogus niekada negalėjo išvengti Jo žvilgsnio. Tarsi Dievas matytų rentgeno spinduliais ir galėtų įžiūrėti žmogaus vidaus organus, tarsi galėtų nustatyti žmonių kraujo grupę be tyrimo. Tokia yra Dievo išmintis, ir žmogus negali jos atkartoti. Kaip sako Dievas: „Kodėl Aš atlikau tiek daug darbo, tačiau žmonėse nėra to įrodymų? Ar Aš neįdėjau pakankamai pastangų?“ Žmogus pernelyg menkai bendradarbiauja su Dievu ir galima sakyti, kad žmoguje yra per daug negatyvumo, o pozityvumo žmonėse matyti retai. Tik retkarčiais pasimato šiek tiek pozityvumo, tačiau jame per daug priemaišų. Tai rodo, kiek meilės Dievui yra žmonių širdyse; tarsi tik viena dalis iš kelių šimtų milijonų jų širdyse būtų meilė Dievui, o ir tos dalies 50 procentų vis dar sudaro priemaišos. Štai kodėl Dievas sako, kad žmoguje neranda jokių įrodymų. Būtent dėl žmogaus maištingumo Dievo žodžių tonas toks beširdis ir nejautrus. Nors Dievas nekalba su žmogumi apie praėjusius laikus, žmonės visada nori juos prisiminti, kad pasirodytų prieš Dievą, ir visada nori kalbėti apie praėjusius laikus – tačiau Dievas niekada nelaikė žmogaus vakarykštės dienos šiandiena; priešingai, šiandienos žmones Jis vertina pagal šiandieną. Toks yra Dievo požiūris ir čia Dievas šiuos žodžius pasako aiškiai, kad ateityje žmonės nesakytų, jog Dievas pernelyg neprotingas. Juk Dievas nedaro nesąžiningų dalykų, o pasako žmonėms tikruosius faktus, kad žmonės pajėgtų tvirtai stovėti, – juk žmogus yra silpnas. Taigi, išgirdę šiuos žodžius, ką pasakysite: ar norite klausytis, paklusti ir daugiau apie tai negalvoti?

Tai, kas išdėstyta pirmiau, nesusiję su pagrindine tema; nesvarbu, ar apie tai kalbama, ar ne. Tikiuosi, kad neįsižeisite, nes Dievas atėjo atlikti žodžių darbo ir Jam patinka kalbėtis apie viską po saule. Vis dėlto tikiuosi, kad perskaitysite šiuos žodžius ir jų neignoruosite. Ką pasakysite? Ar taip padarysite? Ką tik buvo pasakyta, kad šiandienos žodžiuose Dievas atskleidė naujos informacijos: būdas, kuriuo Dievas dirba, netrukus pasikeis. Taigi remdamiesi šia tema aptarkime aktualų klausimą. Galima sakyti, kad visi šiandienos žodžiai pranašauja ateities dalykus ir apibūdina, ką Dievas yra numatęs kitam Savo darbo etapui. Dievas beveik baigė Savo darbą su bažnyčios žmonėmis ir paskui Jis pasirodys visų žmonių akivaizdoje su rūstybe. Kaip sako Dievas: „Aš priversiu žmones žemėje pripažinti Mano darbus ir padarysiu taip, kad Mano darbai būtų įrodyti prieš „teismo sostą“, kad Mano darbai būtų pripažinti tarp žmonių visoje žemėje ir kad visi pasiduotų.“ Ar ką nors įžvelgėte šiuose žodžiuose? Juose apibendrinta kita Dievo darbo dalis. Pirmiausia Dievas padarys taip, kad visi politinę valdžią turintys sarginiai šunys būtų nuoširdžiai įtikinti savo noru pasitraukti iš istorijos scenos, niekada daugiau nebekovoti dėl statuso ir nebesivelti į sąmokslus bei intrigas. Šis darbas turi būti atliktas per įvairias nelaimes, kurias Dievas sukels žemėje. Tačiau Dievas nepasirodys. Tuo metu milžiniško ugniaspalvio slibino šalis vis dar bus nešvaros kraštas, todėl Dievas nepasirodys, o tik apsireikš per baudimą. Toks yra teisus Dievo būdas, nuo kurio niekas negali pabėgti. Per šį laiką visi milžiniško ugniaspalvio slibino šalies gyventojai patirs nelaimę, kuri, savaime suprantama, ištiks ir karalystę žemėje (bažnyčią). Tai kaip tik tas laikas, kai žmonės susiduria su faktais. Todėl tai patiria visi žmonės ir niekas negali to išvengti. Tai Dievas iš anksto nulėmė. Būtent dėl šio darbo etapo Dievas sako: „Dabar laikas įgyvendinti didingus planus.“ Nes ateityje žemėje nebebus bažnyčios, o užklupus nelaimėms žmonės galės galvoti tik apie tai, kas priešais juos, o visa kita apleis, todėl per nelaimes jiems bus sunku mėgautis Dievu. Taigi žmonių prašoma šiuo nuostabiu metu mylėti Dievą laisvai ir visa širdimi, kad jie nepraleistų progos. Kai tai praeis, Dievas jau bus visiškai nugalėjęs milžinišką ugniaspalvį slibiną, todėl Dievo žmonių darbas Jį liudijant bus baigtas; paskui Dievas pradės kitą darbo etapą, nusiaubdamas milžiniško ugniaspalvio slibino šalį ir galiausiai prikaldamas visos visatos žmones prie kryžiaus žemyn galva, o po to sunaikins visą žmoniją – tai būsimi Dievo darbo etapai. Taigi šioje ramioje aplinkoje turėtumėte siekti nuoširdžiai mylėti Dievą. Ateityje nebeturėsite progų mylėti Dievą, nes žmonės turi galimybę mylėti Dievą tik kūniškame pavidale; kai jie gyvens kitame pasaulyje, niekas nekalbės apie meilę Dievui. Argi tai nėra sutvertos būtybės atsakomybė? Tad kaip turėtumėte mylėti Dievą savo gyvenimo dienomis? Ar kada nors apie tai galvojai? Ar lauki, kol numirsi, kad mylėtum Dievą? Argi tai ne tuščios kalbos? Kodėl šiandien nesieki mylėti Dievo? Ar meilė Dievui nuolat būnant užsiėmusiam gali būti tikra meilė Dievui? Tai, kad šis Dievo darbo etapas netrukus baigsis, sakoma todėl, kad Dievas jau turi liudijimą prieš Šėtoną. Taigi žmogui nieko nereikia daryti; žmogaus tik prašoma savo gyvenimo metais siekti mylėti Dievą – tai svarbiausia. Kadangi Dievo reikalavimai nėra dideli, be to, Jo širdyje dega nerimas, Jis atskleidė kito darbo etapo santrauką dar visiškai nesibaigus šiam darbo etapui, o tai aiškiai rodo, kiek laiko liko; jei Dievo širdyje nebūtų nerimo, ar Jis būtų taip anksti ištaręs šiuos žodžius? Dievas taip dirba todėl, kad liko mažai laiko. Tikimasi, kad galite mylėti Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis, kaip branginate savo gyvybę. Argi tai nėra prasmingiausias gyvenimas? Kur dar eitumėte ieškoti gyvenimo prasmės? Argi nesate tokie akli? Ar nori mylėti Dievą? Ar Dievas vertas žmogaus meilės? Ar žmonės verti žmogaus dievinimo? Tad ką turėtum daryti? Mylėk Dievą drąsiai, be išlygų ir pažiūrėk, ką Dievas tau padarys. Pažiūrėk, ar Jis tave nužudys. Apskritai užduotis mylėti Dievą yra svarbesnė už perrašinėjimą ir dalykų užrašymą dėl Dievui. Turėtum teikti pirmenybę tam, kas svarbiausia, kad tavo gyvenimas būtų vertingesnis ir kupinas laimės, o tada laukti Dievo „nuosprendžio“ tau. Įdomu, ar tavo planuose yra meilė Dievui. Linkiu, kad Dievas įgyvendintų kiekvieno žmogaus planus ir kad jie visi taptų tikrove.