35 skyrius

Šiuo metu visi žmonės daugiau ar mažiau yra įėję į baudimą. Kaip Dievas sakė: „Žengiu pirmyn petys į petį su žmogumi.“ Tai visiška tiesa, tačiau žmonės vis dar negali to iki galo suprasti. Dėl to Dievas atliko šiek tiek nereikalingo darbo. Dievas sakė: „Palaikau juos ir jais rūpinuosi pagal jų dvasinį ūgį. Kadangi žmonės yra pagrindiniai viso Mano valdymo plano veikėjai, labiau vedu tuos, kuriems skirtas „žmogaus“ vaidmuo, leisdamas jiems atlikti šį vaidmenį visa širdimi ir kuo geriau pagal savo gebėjimus.“ Jis taip pat sakė: „Tačiau Aš tiesiogiai nekritikuoju jų sąžinės; veikiau ir toliau kantriai bei sistemingai juos vedu. Juk žmonės silpni ir negali atlikti jokio darbo.“ Dievas mąsto taip: net jei galiausiai sunaikintų visus šiuos žmones, Jo darbas žemėje vis tiek tęstųsi pagal pirminį Jo planą. Dievas nedirba beprasmiško darbo; visa, ką Dievas daro, yra gera. Kaip sakė Petras: „Net jei Dievas žaistų žmonėmis tarsi žaislais, kuo žmonės galėtų skųstis? Kokią teisę jie turėtų?“ Argi ne tai Dievas šiandien pasiekia dirbdamas su žmonija? Ar žmonės iš tiesų gali turėti tokią įžvalgą? Kodėl Petras, gyvenęs prieš kelis tūkstančius metų, galėjo taip pasakyti, o šiandienos „Petrai“, gyvenantys šioje aukštųjų technologijų, modernizuotoje eroje, negali? Negaliu tvirtai pasakyti, ar istorija žengia pirmyn, ar atgal, ir dar niekas negali atsakyti į klausimą, ar mokslas juda pirmyn, ar atgal. Visa, ką Dievas darė žmonių viduje, buvo skirta tam, kad jie taptų pozityvūs ir jų gyvenimas bręstų. Ar žmonės negali to suprasti? Visa, dėl ko tampi negatyvus, yra tavo silpnybė, itin pažeidžiama vieta, į kurią smogs Šėtonas. Ar aiškiai tai matai? Kodėl Dievas taip kalbėjo? „Kuo rimčiausiai ir nuoširdžiausiai maldauju žmonijos. Ar jie tikrai negali padaryti to, ko prašau?“ Ką reiškia šie žodžiai? Kodėl Dievas uždavė šį klausimą? Tai rodo, kad žmonija turi pernelyg daug negatyvių aspektų ir pakanka vieno negatyvaus veiksnio, kad žmonės sukluptų. Gali pažvelgti ir pamatyti, ką atneš likęs negatyvumas. Visa, ką Dievas daro, Jis daro tam, kad tobulintų žmoniją. Ar šiuos žodžius reikia dar aiškinti? Ne – Mano manymu, nereikia. Galima sakyti, kad žmones užvaldė Šėtonas, tačiau būtų kur kas geriau sakyti, kad žmones užvaldė negatyvumas. Tai viena iš žmonijos apraiškų, žmogaus kūno priedėlis. Todėl visi žmonės nesąmoningai pasineria į negatyvumą, o paskui – į baudimą. Tai Dievo žmonijai paruošti spąstai ir būtent tuo metu žmonės kenčia labiausiai. Kadangi žmonės gyvena negatyvume, jiems sunku ištrūkti iš baudimo. Argi šiandien nėra būtent taip? Tačiau kaip žmonės gali nepaisyti Dievo žodžių: „Šiais laikais Šėtonas nepaprastai siautėja. Kodėl nepasinaudoju šia proga pabrėžti pagrindinę Savo darbo kryptį ir atskleisti Savo didžią galią?“ Ištariu kelis priminimo žodžius ir bažnyčių žmonės tuojau pat įeina į baudimą. Taip yra todėl, kad po dviejų Dievo darbo mėnesių žmonių viduje dar neįvyko daug pokyčių. Jie tik protu analizuoja Dievo žodžius, tačiau jų būsena iš tiesų nė kiek nepasikeitė. Jie tebėra negatyvūs. Todėl, kai Dievas pamini, kad baudimo metas jau arti, žmonės tuojau pat sunerimsta, galvodami: „Nežinau, ar esu Dievo iš anksto paskirtas, ir nežinau, ar galėsiu tvirtai stovėti patirdamas šį baudimą. Dar sunkiau žinoti, kokiais būdais Dievas baus žmones.“ Visi žmonės bijo baudimo, tačiau negali pakeisti šios tikrovės. Jie tiesiog tyliai kenčia, bet kartu bijo, kad nesugebės tvirtai stovėti. Tokiomis aplinkybėmis, dar neužgriuvus baudimui ir nekankinant žodžiams, žmonės nesąmoningai įėjo į baudimą. Todėl visi jie nervingi ir neramūs. Tai vadinama „pjauti tai, ką pasėjo“, nes žmonės nesupranta Dievo darbo. Iš tikrųjų Dievas nelinkęs šiems žmonėms eikvoti daugiau žodžių; atrodo, kad Dievas pasirinko kitą būdą su jais elgtis, kuris nėra tikras baudimas. Tai panašu į atvejį, kai žmogus pagauna viščiuką ir paima jį į rankas norėdamas pažiūrėti, ar tai vištaitė, ar gaidelis; gali atrodyti, kad tai visai nesvarbu, tačiau mažas viščiukas taip išsigąsta, kad mėgina ištrūkti, tarsi bijotų, jog šeimininkas ketina jį nužudyti ir suvalgyti. Taip yra todėl, kad viščiukas savęs nepažįsta. Kodėl kas nors žudytų ir valgytų viščiuką, sveriantį vos kelias uncijas? Argi tai nebūtų beprasmiška? Kaip tik taip Dievas ir sakė: „Tad kodėl žmonės nuolat Manęs vengia? Ar todėl, kad elgsiuosi su jais kaip su viščiukais, kurie nužudomi vos sugauti?“ Todėl visos žmonių kančios yra „nesavanaudiškas“ pasiaukojimas, kurį galima vadinti beprasmiškai mokama kaina. Žmonės bijo todėl, kad savęs nepažįsta; dėl to jie negali rizikuoti savo gyvybe. Tai žmonių silpnybė. Ar Dievo žodžiai „Galiausiai tegul žmonės pažįsta save. Tai Mano galutinis tikslas“ jau pasenę? Kas iš tiesų pažįsta save? Jei žmogus savęs nepažįsta, kokią teisę jis būti baudžiamas? Paimkime, pavyzdžiui, ėriukus. Kaip juos galima skersti, jei jie dar netapo suaugusiomis avimis? Kaip žmonės gali mėgautis medžiu, kuris dar nedavė vaisių? Visi pernelyg sureikšmina „skiepijimą“. Taigi žmonės pasninkauja ir alksta. Tai pavyzdys, kaip žmonės pjauna tai, ką pasėjo, ir patys sau kenkia, o ne Dievo žiaurumo ar nežmoniškumo apraiška. Jei vieną dieną žmonės staiga pažins save ir drebės iš baimės prieš Dievą, tada Dievas pradės juos bausti. Tik taip žmonės noriai priims sunkumus, paklusnūs širdimi ir žodžiais. O kaip yra šiandien? Visi žmonės baudžiami prieš savo valią, tarsi vaikai, verčiami gaminti valgį. Kaip tokiu atveju jie galėtų nesijausti nejaukiai? Visi galvoja: „Ką gi! Jei jau esu baudžiamas, galiu nulenkti galvą ir pripažinti kaltę! Ką galiu padaryti? Net jei verkiu, vis tiek turiu patenkinti Dievą, tad ką galiu padaryti? Gerai tai ar blogai, dabar einu šiuo keliu. Ką gi! Tiesiog kaltinsiu savo nesėkmę!“ Argi ne taip žmonės galvoja?

Kaip Dievas sakė: „žmonija elgiasi deramai; niekas nedrįsta Man prieštarauti. Man vadovaujant visi atlieka Mano pavestą „darbą“.“ To pakanka parodyti, kad nė vienas žmogus noriai nepriima baudimo, juolab baudimo, kuris kyla iš Dievo, nes visi žmonės nori gyventi ramiai, o ne sumaištyje ir chaose. Dievas sakė: „Kas nebijo mirties? Ar žmonės iš tiesų rizikavo savo gyvybe?“ Tai visiškai teisinga; visi bijo mirti, žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai juos apima pyktis ar neviltis. Tai žmonių turinys ir su tuo susitvarkyti sunkiausia. Šiandien Dievas atėjo būtent tam, kad išspręstų šią keblią padėtį. Visi žmonės bejėgiai, todėl Dievas specialiai atėjo įkurti tarp jų specializuotą ligoninę, kurioje jie galėtų būti išgydyti nuo šios ligos. Žmonės negali ištrūkti iš šios ligos pinklių, todėl jų širdyse neramu, burnoje per daug vidinio karščio, o pilvai išsipučia. Ilgainiui dujų kiekis jų pilvuose didėja, spaudimas auga, galiausiai jų skrandžiai plyšta ir visi miršta. Taigi tada Dievas bus išgydęs šį sunkų žmonių negalavimą. Kadangi visi bus mirę, argi žmogaus liga nebus taip išgydyta? Dievas sąmoningai atėjo atlikti šio darbo. Kadangi žmonės labai bijo mirties, Pats Dievas atėjo atlikti šio darbo kartu su žmonėmis; kadangi jie turi tiek mažai drąsos, Jis pirmiausia jiems parodė, kaip tai daroma. Žmonės nori paklusti tik pamatę Dievo pavyzdį. Dėl šios priežasties Dievas sakė: „Kadangi niekas negalėjo atlikti Mano darbo, Pats žengiau į mūšio lauką, kad stočiau į žūtbūtinę kovą su Šėtonu.“ Tai lemiama kova, todėl arba žuvis žūsta, arba tinklas plyšta. Tai tikra. Kadangi galiausiai triumfuos dvasia, kūną neišvengiamai turės pasiimti mirtis. Ar suprantate, ką tai reiškia? Tačiau nebūkite pernelyg jautrūs. Galbūt ankstesnis sakinys paprastas, o gal sudėtingas. Kad ir kaip būtų, žmonės negali jo suvokti – tai tikra. Kentėdami žmonės gali priimti Dievo žodžio gryninimą ir tai galima vadinti jų laime arba nelaime. Vis dėlto norėčiau priminti, kad Dievo ketinimai yra teisingi – kitaip nei žmonių ketinimai, nes jie visada kuria planus ir viską tvarko savo pačių labui. Turėtumėte tai aiškiai suprasti; nepasinerkite į nesibaigiančius apmąstymus. Argi tai ne žmonių silpnybė? Visi jie tokie; užuot tam tikru mastu mylėję Dievą, jie tam tikru mastu myli save. Jis yra pavydus Dievas, todėl visada kelia žmogui reikalavimus. Kuo labiau žmonės myli save, tuo labiau Dievas reikalauja, kad jie mylėtų Jį, ir tuo griežtesni Jo reikalavimai jiems. Tarsi Dievas tyčia erzintų žmones. Jei žmonės iš tiesų Jį myli, atrodo, kad Jis jų nepripažįsta. Dėl to žmonės suka galvas ir pasineria į gilius apmąstymus. Tai pasakojimas apie Dievo būdą, tik trumpai paminėti vienas ar du dalykai. Toks yra Dievo ketinimas. Dievas reikalauja, kad žmonės žinotų būtent tai ir tai yra itin skubus reikalas. Tai nauja užduotis ir žmonės turi uoliai ją vykdyti, kad pasiektų proveržį ir padarytų naują pažangą. Ar tai suprantate? Ar reikia, kad šia tema pasakyčiau daugiau?

Apie ankstesnes eras Dievas sakė: „nebuvo nė vieno Mano išrinkto žmogaus; visus atstūmė Mano tylus laiškas. Taip yra todėl, kad praeities žmonės netarnavo vien Man, todėl ir Aš nemylėjau vien jų. Jie priimdavo Šėtono „dovanas“, o paskui apsigręžę atnašaudavo jas Man. Argi tai nebuvo Manęs šmeižimas?“ Kaip galima paaiškinti šiuos žodžius? Kaip Dievas sakė: „Visos dovanos kyla iš Šėtono.“ Ankstesnių kartų apaštalai ir pranašai dirbdami visiškai rėmėsi dovanomis, o Dievas iš kartos į kartą naudojo jų dovanas Savo darbui atlikti. Todėl sakoma, kad visų dovanas turinčių žmonių tarnystė kyla iš Šėtono. Tačiau dėl Dievo išminties Jis sakė: „panaudosiu Šėtono sumanymą kaip Savo priešpriešą.“ Taigi dovanas turinčių žmonių tarnystę Dievas pavadino „Šėtono dovanomis“, ir tik todėl, kad jos yra iš Šėtono, Dievas šį veiksmą vadina „šmeižimu“. Tai nėra nepagrįstas kaltinimas žmonėms; priešingai, tai pagrįstas ir tinkamas paaiškinimas. Taigi „neatskleisdavau Savo pasibjaurėjimo; veikiau panaudodavau jų sumanymą Savo naudai, pridėdamas šias „dovanas“ prie Savo valdymo medžiagų. Vėliau, kai jos būdavo apdorotos mašina, sudegindavau jose esančias priemaišas.“ Būtent tai ir yra nuostabu Dievo darbe. Tai mažiausiai atitinka žmonių sampratas, nes niekas nepagalvotų, kad karaliaus valdžią turi ne dovanas turintys žmonės, o tie dovanų neturintys žmonės, kuriuos Dievas myli. Kaip matyti, Witness Lee ir Watchman Nee idėjos bei viltys virto pelenais, ir tas pats pasakytina apie šiandienos dovanas turinčių žmonių idėjas bei viltis. Dabar Dievas pradėjo šį darbą ir pamažu atitraukia visą Šventosios Dvasios darbą iš žmonių, kurie yra Jo darbo priešprieša. Kai Dievo darbas bus visiškai užbaigtas, visi šie žmonės grįš į savo pradinę vietą. Tačiau raginu žmones dėl Mano žodžių nesielgti neapgalvotai. Turėtumėte leisti viskam vykti natūralia eiga ir veikti pagal Dievo darbo etapus, kad jo netrikdytumėte. Ar tai suprantate? Juk tokie yra Dievo darbo etapai ir būdas. Kai Dievas „apdoros“ šias „dovanas“ ir pavers jas „gatavais gaminiais“, visi Jo ketinimai taps akivaizdūs ir visos Jam tarnaujančios dovanos bus pašalintos; tačiau Dievas turės gatavus gaminius, kuriais galės mėgautis. Ar tai suprantate? Dievas nori gatavų gaminių, o ne gausių dovanų, kurias Jam atnašauja žmonės. Tik tada, kai kiekvienas užims deramą vietą, tai yra, kai Dievas grįš į Savo pradinę padėtį, o velniai taip pat susės į savo vietas, kaip ir visi be išimties angelai, tik tada Dievo veide pasirodys patenkinta šypsena, nes Jo ketinimai bus įgyvendinti, Jo tikslas pasiektas. Dievas daugiau nebeieškos velnių „pagalbos“, nes Dievo ketinimai bus atvirai atskleisti žmonėms ir žmonės daugiau niekada nebus verčiami jų perteikti. Tuo metu žmonių fiziniai kūnai taps viena su jų dvasiomis. Būtent tai Dievas parodo žmonėms; tai galutinė dvasios, sielos ir kūno paskirtis. Tai pirminės „žmogiškumo“ reikšmės apibendrinimas. To nereikia išsamiai tyrinėti; pakanka apie tai žinoti vieną ar du dalykus. Ar suprantate?