36 skyrius

Sakoma, kad Dievas dabar pradėjo bausti žmogų, tačiau niekas negali aiškiai atsakyti, ar žmogus jau patyrė šį baudimą tikrąja prasme. Dievas sako: „Žmogus niekada nieko neatrado patirdamas baudimą, nes jis tik abiem rankomis laiko sugriebęs ant kaklo esantį jungą, įsmeigęs abi akis į Mane, tarsi stebėtų priešą, – ir tik šią akimirką pamatau, koks jis sulysęs. Būtent todėl sakau, kad niekas niekada neatsilaikė per išbandymus.“ Dievas labai išsamiai, nieko nepraleisdamas, išdėsto žmogui faktus apie baudimą, kuris jo dar neužklupo. Tarsi žmogus jau būtų pradėjęs patirti baudimą ir iš tiesų nepajėgtų atsilaikyti. Dievas vaizdžiai ir tikroviškai nusako bjaurius žmogaus bruožus. Todėl žmogus jaučia spaudimą: jei Dievas sako, kad niekas niekada neatsilaikė per išbandymus, kaip aš galėčiau sumušti pasaulio rekordą ir būti priimtas išimties tvarka? Šią akimirką jis pradeda susimąstyti. Iš tikrųjų yra būtent taip, kaip sako Dievas: „Ar Aš atvedžiau juos į aklavietę?“ Iš tiesų Dievas atvedė visus žmones į aklavietę, todėl žmonės savo sąmonėje visada mano, kad Dievas yra žiaurus ir nežmoniškas. Dievas išžvejojo visus žmones iš karčios pasaulio jūros, o tada, „norėdamas išvengti bet kokių nelaimių, nužudžiau visas sugautas ‘žuvis’ ir jos tapo nuolankios bei paklusnios ir nė kiek nesiskundė.“ Argi tai ne faktas? Dievas nutempė visus žmones iš karčios mirties jūros į kitą mirties bedugnę, užtempė juos visus ant „budelio trinkos“ ir įstūmė į aklavietę – kodėl Jis taip nesielgia su kitais Dievo sūnumis ir Dievo žmonėmis? Koks Jo ketinimas atliekant tokį darbą milžiniško ugniaspalvio slibino šalyje? Kodėl Dievo ranka tokia „žiauri“? Nenuostabu: „Kai Man reikia žmogaus, jis visada slepiasi. Tarsi jis niekada nebūtų matęs stulbinamų vaizdų, tarsi būtų gimęs kaime ir nieko nežinotų apie miesto reikalus.“ Iš tiesų žmonės savęs klausia: „Ko Dievas siekia taip dirbdamas? Ar Jis nebando mūsų nužudyti? Ir kokia to prasmė? Kodėl Jo darbo etapai vienas po kito mus spaudžia ir kodėl Jis mums nė kiek nenuolaidžiauja?“ Tačiau žmonės nedrįsta to pasakyti, o kadangi Dievo žodžiai verčia juos atsisakyti tokių minčių ir nepalieka jiems galimybės toliau apie jas galvoti, jiems nelieka nieko kita, kaip tik nustoti apie jas galvoti. Tačiau Dievas apnuogina visas žmogaus sampratas, todėl žmonės jas slopina ir neleidžia joms iškilti. Anksčiau buvo pasakyta, kad šie žmonės yra milžiniško ugniaspalvio slibino palikuonys. Iš tikrųjų, tiksliau sakant, jie yra milžiniško ugniaspalvio slibino įsikūnijimas. Kai Dievas įstumia juos į aklavietę ir išskerdžia, milžiniško ugniaspalvio slibino dvasia neabejotinai nebeturi galimybės dirbti jų viduje. Taigi, kai žmonės atsiduria aklavietėje, milžiniškas ugniaspalvis slibinas taip pat žūsta. Galima sakyti, kad savo mirtimi jis atsilygina už Dievo „didžiulį gerumą“. Toks yra Dievo darbo milžiniško ugniaspalvio slibino šalyje tikslas. Kai žmonės pasirengę paaukoti savo gyvybę, visa kita tampa nereikšminga ir niekas negali jų įveikti. Kas galėtų būti svarbiau už gyvybę? Taigi Šėtonas nebegali žmonėms nieko daugiau padaryti ir yra prieš juos bejėgis. Nors „kūno“ apibrėžime sakoma, kad kūnas yra sugedęs dėl Šėtono, jei žmonės iš tiesų atsiduoda ir nėra Šėtono valdomi, niekas negali jų įveikti – ir būtent šią akimirką kūnas atliks kitą savo funkciją ir oficialiai pradės priimti Dievo Dvasios vadovavimą. Tai būtinas procesas, kuris turi vykti žingsnis po žingsnio; kitaip Dievas negalėtų dirbti užsispyrusio kūno viduje. Tokia yra Dievo išmintis. Taip visi žmonės, patys to nesuvokdami, atsidūrė dabartinėje situacijoje. Ir argi ne Dievas atvedė žmogų į „aklavietę“? Argi tai galėtų būti naujas paties žmogaus „nutiestas kelias“? Sprendžiant iš jūsų patirties, atrodo, kad Dievas jums taiko pačius žiauriausius metodus, iš kurių matyti Dievo teisumas. Kaip galėtumėte Jo nešlovinti? Tai, ką Dievas daro su jumis, leidžia žmonėms išvysti teisų Dievo būdą; argi dėl to neturėtumėte „žavėtis“ Dievu? Šiandien, šiuo pereinamuoju laikotarpiu, kai senoji era tebeegzistuoja, o naujoji dar neatėjo, kaip jūs liudijate dėl Dievo? Argi toks rimtas klausimas nevertas gilaus apmąstymo? Ar vis dar svarstote kitus pašalinius dalykus? Kodėl Dievas sako: „Nors žmonės kadaise šaukė ‘Tegyvuoja supratimas’, niekas neskyrė daug laiko žodžiui „supratimas“ nagrinėti, o tai rodo, kad žmonės nenori Manęs mylėti“? Argi negalėtumėte patys stengtis suprasti Dievo širdį net ir be tokių Jo žodžių?

Nors pastaruoju metu kai kurie žmonės galbūt šiek tiek suprato Dievo įsikūnijimo tikslus ir reikšmę, galiu tvirtai pasakyti: jei Dievas nebūtų žmogui to aiškiai pasakęs, niekas nebūtų galėjęs atspėti Dievo įsikūnijimo tikslų ir reikšmės. Tai neabejotina. Ar jums tai vis dar neaišku? Visa, ką Dievas daro su visais žmonėmis, tėra Jo plane numatyti valdymo darbai, tačiau žmonės nepajėgia tiksliai suvokti Dievo ketinimų. Tai žmogaus trūkumas, bet Dievas nereikalauja, kad žmonės gebėtų ką nors padaryti; Jis tik prašo, kad jie paisytų „gydytojo perspėjimų“. Toks yra Dievo reikalavimas. Jis prašo, kad visi žmonės pažintų tikrąjį žmogaus gyvenimą, nes „jų širdyse nėra žodžių ‘žmogaus gyvenimas’; jie jų nevertina ir tik bjaurisi Mano žodžiais, tarsi būčiau tapęs plepia senute.“ Žmonių akyse Dievo žodžiai yra tarsi kasdienis reikmuo ir jie visai nelaiko jų svarbiais. Todėl žmonės negali įgyvendinti Dievo žodžių praktikoje – jie tapo niekingais vargšais, kurie žino tiesą, tačiau jos neįgyvendina praktikoje. Vien šio žmogaus trūkumo pakanka, kad Dievas kurį laiką jaustų pasibjaurėjimą, todėl Jis ne kartą sako, kad žmonės neteikia svarbos Jo žodžiams. Tačiau žmonės, vadovaudamiesi savo sampratomis, galvoja taip: „Kasdien nagrinėjame ir analizuojame Dievo žodžius, tad kaip galima sakyti, kad neteikiame jiems svarbos? Ar tai nėra neteisinga mūsų atžvilgiu?“ Bet leisk Man tau tai šiek tiek išnagrinėti – žmonės neteks žado. Skaitydami Dievo žodžius, jie linksi galvomis ir lankstosi, tarsi mopsas, pataikaujantis savo šeimininkui, kai šis kalba. Taigi šią akimirką žmonės jaučiasi neverti, jų veidais srūva ašaros, tarsi jie norėtų atgailauti ir pradėti iš naujo. Tačiau kai tik šis laikotarpis praeina, jų aviškumas iškart išnyksta ir jį pakeičia vilkiškumas. Jie atideda Dievo žodžius į šalį, visada manydami, kad jų pačių reikalai yra svarbiausi, o Dievo reikalai – paskutinėje vietoje. Dėl tokio savo elgesio jie niekada nesugeba įgyvendinti Dievo žodžių praktikoje. Susidūrę su faktais, jie padeda svetimiems savųjų sąskaita^[a] – tai tas pats, kas kąsti į juos maitinančią ranką, – nenuostabu, kad Dievas sako, jog jie „‘bėga į kitą pusę’, nors dėl pragyvenimo pasikliauja Manimi.“ Vien iš to matyti, kad Dievo žodžiuose nėra nė menkiausio melo; jie visiškai teisingi ir nė kiek neperdėti, tačiau atrodo, kad jie net šiek tiek sušvelninti, nes žmogaus dvasinis ūgis per mažas ir jis nepajėgia jų atlaikyti. Dievo žodžiuose jau visiškai aiškiai pavaizduota visa, kas yra žmogaus viduje ir išorėje; visa tai itin išsamiai perteikta, sukuriant ryškų atvaizdą, tiksliai atitinkantį tikrąjį Šėtono veidą. Tiesiog dabartiniame etape žmonės dar ne viską aiškiai mato, todėl ir sakoma, kad jie nepažino savęs. Būtent todėl sakau, kad ši pamoka turi tęstis; ji negali nutrūkti. Kai žmonės pažins save, Dievas įgis šlovę. Tai lengva suprasti – Man nereikia išsamiai aiškinti. Tačiau priminsiu jums vieną dalyką, tik pirmiausia reikia perskaityti šiuos Dievo žodžius: „Iki pat šios dienos žmonės niekada Manęs nebrangino, jų širdyse Man nėra vietos. Ar ateinančiomis kančių dienomis jie galėtų Mane nuoširdžiai mylėti?“ Kokia šių žodžių prasmė? Dievas sako, kad baudimas dar nepasiekė žmogaus, o tai rodo, jog žodžiai „pažinti save“ turi ir vidinę prasmę – ar tai įžvelgei? Kaip žmonės gali pažinti save nepatyrę sunkumų ir gryninimo? Argi tai ne tušti žodžiai? Ar iš tiesų pasitiki viskuo, ką sako Dievas? Ar gebi įžvelgti Dievo žodžių prasmę? Kodėl Dievas nuolat sako tokius dalykus kaip „Matydamas, kaip žmogus elgiasi, neturiu kito pasirinkimo, kaip tik išeiti“, taip pat sako: „Tik kai kalnai griūva ir žemė skyla, žmonės prisimena Mano žodžius; tik tada jie pabunda iš sapnų. Tačiau laikas jau atėjo – juos praryja didžiulis tvanas, o jų lavonai plūduriuoja vandens paviršiuje“? Kodėl Dievas sako „žmonės prisimena“, o ne „žmonės paklūsta Mano žodžiams“? Ar tiesa, kad kalnai griūva ir žemė skyla? Žmonės nekreipia dėmesio į tokius žodžius, praleidžia juos pro ausis, todėl patiria daug su Dievo žodžiais susijusių sunkumų. Taip yra todėl, kad jie pernelyg neatidūs. Dėl šios žmogaus ydos Dievas sako: „Aš, šis ‘keistuolis’ be ašarų latakų, išliejau daug ašarų dėl žmogaus. Tačiau žmogus apie tai nieko nežino.“ Kadangi žmonės nekreipia dėmesio į Dievo žodžius, Dievas šitaip jiems primena ir taip gauna jų „pagalbą“.

Kol kas nepranašausiu apie pasaulio įvykius, tačiau šį tą išpranašausiu apie žmogaus likimą. Argi neprašiau, kad žmonės pažintų save? Kaip tai paaiškinti? Kaip žmonės turėtų pažinti save? Kai Dievas taip „kankina“ žmones, kad jie atsiduria tarp gyvenimo ir mirties, jie pradeda šiek tiek suprasti žmogaus gyvenimo prasmę ir nuo jo pavargsta, manydami, kad visas žmogaus gyvenimas tėra sapnas. Jie mano, kad žmogaus gyvenimas kupinas kančios, kad jie mirs nieko nepasiekę ir kad jų gyvenimas beprasmis ir bevertis. Žmogaus gyvenimas tėra sapnas, kuriame sielvartas ir laimė kaitaliojasi tarsi bangos. Šiandien žmonės gyvena dėl Dievo, tačiau kadangi jie gyvena žmonių pasaulyje, jų kasdienis gyvenimas tebėra tuščias ir bevertis, todėl visi žmonės supranta, kad mėgavimasis Dievu tėra trumpalaikė paguoda, o kai jie nesimėgauja Dievu, nors ir tiki Dievą, vis tiek gyvena kūniškame pavidale – tad kokia to prasmė? Žmogui gyvenimas kūniškame pavidale tėra tuštuma. Žmogui patyrus gyvenimo sunkumus ir nesėkmes, atėjus senatvei, jo plaukai pabąla, veidą išvagoja raukšlės, o rankas padengia nuospaudos. Nors jis sumokėjo didelę kainą, gavo labai mažai. Taigi Mano žodžiai žengia dar toliau: visi, kurie gyvena kūniškame pavidale, gyvena tuštumoje. Tai neabejotina ir tau nereikia to išsamiai ištirti. Toks yra tikrasis žmogaus gyvenimo veidas, apie kurį Dievas kalbėjo daugybę kartų. Dievas nevengia sakyti šių žodžių vien todėl, kad žmogus yra silpnas, o tiesiog veikia pagal Savo pirminį planą. Galbūt vieni žodžiai teikia žmonėms palaikymą ir supratimą, o galbūt kiti veikia visiškai priešingai, tyčia versdami žmones gyventi mirties atmosferoje, ir būtent dėl to jie kenčia. Taigi galbūt Dievas taiko „tuščio miesto strategiją“^[b], kad tyčia suklaidintų žmones, tačiau jie to visai nemato ir nieko nenutuokia. Vis dėlto visa yra Dievo rankose ir net jei žmonės būtų tai žinoję, kaip jie galėtų nuo to apsisaugoti? Taigi niekas negali išvengti baudimo grėsmės. Ką jie galėtų padaryti? Jiems belieka paklusti Dievo patvarkymams – ir argi ne todėl, kad Dievas juos sugriebė ir nepaleidžia? Tik Dievui grasinant visi žmonės gali leisti viskam vykti natūralia eiga – argi ne taip? Jei ne Dievo patvarkymai, kaip žmonės galėtų savo noru pripažinti pralaimėjimą? Argi tai nebūtų juokinga? Nors žmogaus gyvenimas tuščias, kas, patogiai gyvendamas, nori tyliai palikti žmonių pasaulį ir mėginti patenkinti Dievą? Žmonės miršta būdami bejėgiai – kas kada nors mirė gyvendamas pertekliuje ir turėdamas visa, ko galėtų norėti? Vienintelė išimtis būtų iš dangaus nusileidusi „žvaigždė“. Palyginti su gyvenimu trečiajame danguje, kuriuo ji mėgavosi, gyvenimas žemėje būtų tarsi gyvenimas Hade – tik tokiomis aplinkybėmis ji būtų pasirengusi mirti. Tačiau kas šiandien yra žvaigždė danguje? Man tai irgi „neaišku“. Paieškokime ir pažiūrėkime, ar pavyks tokią rasti. Jei rasime, prašau žmonių padėti Man išsiaiškinti, ar ji nori elgtis pagal Mano anksčiau išsakytus žodžius. Tačiau kiekvieną iš jūsų įspėju: nė vienas iš jūsų neturi vaidinti „didvyrį“ ir pasisiūlyti mirti, ar suprantate?

Išnašos:

a. „Ištiesti alkūnę į šoną“ – tai kinų idioma, reiškianti pagalbą pašaliečiams savųjų ar savo stovyklos sąskaita.

b. „Tuščio miesto strategija“ – tai 32-oji iš senovės Kinijos „Trisdešimt šešių strategijų“. Ši strategija apima apgaulingai drąsaus įvaizdžio demonstravimą, siekiant paslėpti nepasirengimą ir taip apgauti priešą.