33 skyrius

Iš tiesų, remiantis tuo, ką Dievas nuveikė žmonėse ir ką Jis jiems davė, taip pat tuo, ką žmonės turi, galima sakyti, kad Jo reikalavimai žmonėms nėra pernelyg dideli, kad Jis iš jų nedaug prašo. Tad kaip jie galėtų nesistengti patenkinti Dievo? Dievas duoda žmogui šimtą dalykų, tačiau iš žmonių reikalauja tik vieno – ar Jis prašo pernelyg daug? Ar Dievas kelia problemų be priežasties? Žmonės dažnai nepažįsta savęs ir neištiria savęs Dievo akivaizdoje, todėl dažnai pakliūva į pinkles – kaip tai galima laikyti bendradarbiavimu su Dievu? Jei kada nors Dievas neužkrautų žmonėms sunkios naštos, jie susmuktų lyg purvas ir patys neieškotų, ką veikti. Tokie jau žmonės – arba pasyvūs, arba negatyvūs, niekada nesugebantys aktyviai bendradarbiauti su Dievu, visada ieškantys priežasties pasiduoti negatyvumui ir sau nuolaidžiauti. Ar tikrai esi žmogus, kuris viską daro ne dėl savęs, o tam, kad patenkintų Dievą? Ar tikrai esi žmogus, kuris nesivadovauja savo jausmais, neturi asmeninių pasirinkimų ir tenkina Dievo darbo poreikius? „Kodėl žmonės visada bando su Manimi derėtis? Ar Aš esu prekybos centro generalinis direktorius? Kodėl visa širdimi įvykdau tai, ko žmonės iš Manęs reikalauja, tačiau tai, ko Aš prašau žmogaus, lieka neįgyvendinta?“ Kodėl Dievas vieną po kito užduoda tokius klausimus? Kodėl Jis taip nusiminęs dūsauja? Dievas nieko nepelnė žmonėse; Jis mato tik darbą, kurį jie patys atsirenka. Kodėl Dievas sako „tačiau tai, ko Aš prašau žmogaus, lieka neįgyvendinta“? Paklauskite savęs: kas nuo pradžios iki galo gali atlikti savo pareigai priklausantį darbą visiškai nesirinkdamas? Kas nesielgia pagal tai, ką jaučia savo širdyje? Žmonės duoda valią savo užgaidoms, niekada atkakliai netęsia to, ką daro, tarsi tris dienas žvejotų, o paskui mestų tinklus ir kitas dvi dienas praleistų nieko neveikdami. Jie tai įkaista, tai atšąla: kai įkaista, gali sudeginti viską žemėje, o kai atšąla, gali užšaldyti visus žemės vandenis. Tai nėra žmogaus funkcija, tačiau tai tinkamiausias žmogaus būklės palyginimas. Argi tai ne faktas? Galbūt Aš turiu „sampratų“ apie žmones, galbūt juos šmeižiu, bet, kad ir kaip būtų, „su tiesa eisi per visą pasaulį; be tiesos niekur nenukeliausi.“ Nors tai žmonių aforizmas, manau, kad čia jį vartoti tinkama. Aš sąmoningai neslopinu žmonių ūpo ir neneigiu jų darbų. Leiskite Man pasitarti su jumis dėl kelių klausimų: kas Dievo darbą laiko savo pareigos dalimi? Kas gali pasakyti: „Jei tik galiu patenkinti Dievą, atiduosiu viską“? Kas gali pasakyti: „Kad ir ką darytų kiti, darysiu viską, ko Dievui reikia, ir nesvarbu, ar Dievo darbas truks ilgai, ar trumpai, atliksiu savo pareigą; užbaigti Savo darbą yra Dievo reikalas ir aš apie tai negalvoju“? Kas geba taip suprasti? Nesvarbu, ką jūs manote – galbūt tu turi gilesnių įžvalgų, tokiu atveju Aš nusileidžiu, pripažįstu pralaimėjimą, tačiau turiu jums pasakyti, kad Dievas nori ištikimos širdies, nuoširdžios ir karštos, o ne nedėkingos „vilko širdies“. Ką žinote apie šias „derybas“? Nuo pradžios iki galo jūs „keliaujate po pasaulį“. Vieną akimirką esate amžino pavasario mieste „Kunminge“, o akies mirksniu jau atsiduriate stingdančio šalčio kaustomame, sniegu padengtame „Pietų ašigalyje“. Kas nuo pradžios iki galo nė karto nepakeitė savo nusistatymo? Dievas prašo dvasios „jokio poilsio iki mirties“; Jis nori tokios dvasios, kad žmonės „nesustotų, kol neatsitrenks į sieną“. Žinoma, Dievas trokšta ne to, kad žmonės pasuktų klaidingu keliu, o kad perimtų tokią dvasią. Kaip Dievas sako: „Kai palyginu jų duotas „dovanas“ su tuo, kas priklauso Man, žmonės iš karto suvokia Mano brangumą ir tik tada pamato, koks Aš neišmatuojamas.“ Kaip paaiškinti šiuos žodžius? Galbūt perskaitęs ankstesnius žodžius šiek tiek supranti, nes Dievas išima visą žmogaus širdį, kad ją išskrostų, ir tuomet žmonės ima suprasti šiuos žodžius. Tačiau dėl gilios vidinės Dievo žodžių prasmės žmonėms vis dar neaišku, kas yra „amžių senumo“ kūnas, nes jie nestudijavo medicinos universitete ir nėra archeologai, todėl jiems atrodo, kad šis naujas terminas nesuprantamas – ir tik tada jie šiek tiek nusileidžia. Mat žmonės bejėgiai prieš amžių senumo kūną; nors jis nepanašus į nuožmų žvėrį ir negali sunaikinti žmonijos kaip atominė bomba, jie nežino, ką su juo daryti, ir atrodo, kad yra bejėgiai. Tačiau Aš turiu būdų amžių senumo kūnui apgenėti. Kadangi žmogus niekada nesistengia sugalvoti atsakomosios priemonės, įvairios jo keistenybės nuolat šmėžuoja Man prieš akis; kaip Dievas pasakė: „Kai parodau jiems visą Save, jie žiūri į Mane plačiai atmerktomis akimis, stovėdami prieš Mane sustingę tarsi druskos stulpai. Ir kai matau jų keistumą, vos susilaikau nenusijuokęs. Kadangi jie tiesia rankas prašydami Manęs daiktų, duodu jiems tai, ką laikau rankoje, o jie glaudžia tai prie krūtinės, brangindami tarsi naujagimį, tačiau taip elgiasi tik akimirką.“ Argi tai ne amžių senumo kūno veiksmai? Jei šiandien žmonės tai supranta, kodėl jie to neatsisako, o ir toliau taip elgiasi? Iš tiesų kai kurie Dievo reikalavimai žmogui nėra neįvykdomi, tačiau žmonės į tai nekreipia dėmesio, nes „nebaudžiu žmogaus lengva ranka. Būtent dėl šios priežasties žmonės visada duoda valią savo kūnui. Jie nestebi Mano ketinimų, o vis mėgina palenkti Mane gražiomis kalbomis priešais Mano teismo sostą.“ Argi tai ne žmogaus dvasinis ūgis? Dievas nesiekia tyčia priekabiauti, tiesiog tokia tikrovė – ar Dievas turi tai aiškiai pasakyti? Kaip Dievas sako: „Taip yra todėl, kad žmonių „tikėjimas“ toks didis, jog jie yra „verti susižavėjimo“.“ Dėl šios priežasties Aš paklūstu Dievo sutvarkymams, todėl apie tai daug nekalbu; dėl žmonių „tikėjimo“ tuo pasinaudoju ir jų tikėjimą panaudoju tam, kad paskatinčiau juos atlikti savo funkciją be Mano priminimo. Ar blogai taip daryti? Argi ne būtent to Dievui reikia? Galbūt kai kuriems žmonėms tokie žodžiai bus pabodę, tad pakalbėsiu apie ką nors kita, kad leisčiau jiems šiek tiek atsikvėpti. Kai visi Dievo išrinktieji žmonės visatoje patirs baudimą ir kai žmogaus vidinė būklė bus ištaisyta, žmonės savo širdyse slapta džiaugsis, kad jiems pasisekė, tarsi būtų ištrūkę iš suspaudimo. Tą akimirką žmonės patys nebesirinks, nes būtent toks poveikis pasiekiamas per paskutinį Dievo darbą. Jo žingsniams pažengus iki šios dienos, visi Dievo sūnūs ir žmonės jau patiria baudimą, ir izraelitai taip pat negali išvengti šio etapo, nes žmonės viduje sutepti netyrumu, todėl Dievas veda visus žmones į didžiąją lydymo krosnį, kad jie būtų išgryninti, ir tai yra būtinas kelias. Kai tai praeis, visi žmonės bus prikelti iš mirties, ir būtent tai Dievas išpranašavo „septynių Dvasių ištarose“. Dabar apie tai daugiau nekalbėsiu, kad nesukelčiau žmonių priešiškumo. Kadangi Dievo darbas nuostabus, iš Dievo lūpų nuskambėjusios pranašystės galiausiai turi išsipildyti; kai Dievas prašo žmonių dar kartą išsakyti savo sampratas, jie netenka žado, todėl niekas neturėtų nerimauti ar jaudintis. Kaip Aš sakiau: „Ar bent vieną viso Mano darbo žingsnį kada nors atliko žmogaus rankos?“ Ar supranti šių žodžių esmę?