40 skyrius

Žmonės įdėmiai stebi kiekvieną Mano judesį, tarsi ketinčiau nugriauti dangų, ir Mano veiksmai juos visada glumina, tarsi Mano darbai jiems būtų visiškai nesuvokiami. Todėl visame, ką daro, jie vadovaujasi Mano pavyzdžiu, labai bijodami, kad įžeis Dangų ir bus išmesti į „mirtingųjų pasaulį“. Aš nesistengiu rasti žmonių ydų, kurias galėčiau panaudoti prieš juos, ir nenukreipiu Savo darbo į jų trūkumus. Šiuo metu jie labai laimingi ir ima Manimi pasikliauti. Kai duodu žmogui, žmonės Mane myli taip, kaip myli savo gyvybę, bet kai ko nors iš jų prašau, jie Manęs vengia. Kodėl taip yra? Ar jie net negali įgyvendinti praktikoje žmonių pasaulio teisingumo ir protingumo? Kodėl vėl ir vėl keliu žmonėms tokius reikalavimus? Ar iš tiesų Aš nieko neturiu? Žmonės elgiasi su Manimi kaip su elgeta. Kai ko nors iš jų prašau, jie patiekia Man savo „likučius“, kad jais „pasimėgaučiau“, ir net sako, kad Manimi „ypatingai rūpinasi“. Žvelgiu į jų bjaurius veidus ir keistas būsenas ir dar kartą pasitraukiu nuo žmogaus. Tokiomis aplinkybėmis žmonės vis dar nesupranta ir vėl atsiima tai, ko iš jų nepriėmiau, laukdami Mano sugrįžimo. Žmogaus labui skyriau daug laiko ir sumokėjau didelę kainą, tačiau šiuo metu dėl nežinomos priežasties žmonių sąžinė vis dar nepajėgia atlikti savo pirminės funkcijos. Todėl šią „gluminančią abejonę“ įtraukiu tarp „slėpiningų žodžių“, kad ja galėtų „remtis“ ateities kartos, nes tai yra „mokslinių tyrimų rezultatai“, gimę iš žmonių „triūso“; kaip galėčiau juos lengva ranka ištrinti? Ar taip „neapvilčiau“ žmonių gerų ketinimų? Juk Aš turiu sąžinę, todėl nesielgiu su žmogumi klastingai ir nerezgu intrigų – argi Mano darbai nėra tokie? Argi ne tai yra žmogaus minimas „teisingumas ir protingumas“? Tarp žmonių iki šiol dirbau be paliovos. Net ir šiandien žmonės vis dar Manęs nepažįsta, vis dar elgiasi su Manimi kaip su svetimu, o dėl to, kad Aš juos nuvedžiau „mirties keliu“, jie vis labiau Manęs nekenčia. Šiuo metu meilė jų širdyse jau seniai išnykusi be pėdsakų. Aš nesigiriu ir juo labiau nemenkinu žmogaus. Galiu žmogų mylėti amžinai ir taip pat galiu jo nekęsti amžinai ir tai niekada nepasikeis, nes turiu atkaklumo. Tačiau žmogus šio atkaklumo neturi, jo požiūris į Mane nuolat svyruoja tarp šilumos ir šalčio, jis skiria Man vos truputį dėmesio tik tada, kai praveriu burną, o kai užveriu burną ir nieko nesakau, netrukus pasimeta didžiojo pasaulio bangose. Taigi suformulavau dar vieną aforizmą: žmonėms trūksta atkaklumo, todėl jie nepajėgia patenkinti Mano širdies.

Kol žmonės sapnuoja, Aš keliauju po pasaulio šalis, skleisdamas tarp žmonių Savo rankose laikomą „mirties dvelksmą“. Visi žmonės iškart netenka gyvybingumo ir pereina į antrąjį žmogaus gyvenimo etapą. Tarp žmonių nebematyti nieko gyvo, visur išmėtyti lavonai, gyvybingumo kupini dalykai tuoj pat išnyksta be pėdsakų, o dusinantis lavonų dvokas persmelkia žemę. Tuoj pat užsidengiu veidą ir pasitraukiu nuo žmogaus, nes pradedu kitą darbo etapą, suteikdamas atgijusiesiems vietą gyventi ir padarydamas taip, kad visi žmonės gyventų idealioje žemėje. Tai palaiminta žemė – žemė be liūdesio ir atodūsių – kurią paruošiau žmogui: iš slėnio šaltinių trykštantis vanduo skaidrus kaip krištolas iki pat dugno, jis teka be paliovos ir niekada neišsenka; žmonės gyvena darnoje su Dievu, paukščiai gieda ir tarp šių gražių vaizdų, pučiant švelniam vėjeliui ir šviečiant šiltai saulei, dangus ir žemė ilsisi. Šiandien čia visų žmonių lavonai guli netvarkingai išmėtyti. Žmonėms to nežinant, Aš išlieju Savo rankose turimą marą, ir žmonių lavonai supūna, nepalikdami nė mažiausio mėsos pėdsako nuo galvos iki kojų, o Aš nutolstu nuo žmonių. Niekada daugiau nebūsiu drauge su žmogumi, niekada daugiau neateisiu tarp žmonių, nes paskutinis viso Mano valdymo etapas baigėsi; daugiau nebekursiu žmonijos, daugiau nebekreipsiu į žmogų jokio dėmesio. Perskaitę iš Mano lūpų išėjusius žodžius, visi žmonės praranda viltį, nes nenori mirti. Kas „nemiršta“ tam, kad „atgytų“? Kai sakau žmonėms, kad neturiu magiškos galios juos atgaivinti, jie iš skausmo pratrūksta verkti; iš tiesų, nors esu Kūrėjas, turiu tik galią numarinti žmones ir neturiu gebėjimo juos atgaivinti. Dėl to atsiprašau žmogaus. Taigi iš anksto sakiau žmogui, kad „turiu jam skolą, kurios neįmanoma grąžinti“ – tačiau jis manė, jog tai sakau iš mandagumo. Šiandien, paaiškėjus faktams, vis dar tai sakau. Kalbėdamas neprieštarausiu faktams. Pagal savo sampratas žmonės mano, kad Mano kalbėjimo būdų yra pernelyg daug, todėl jie visada laikosi įsikibę Mano jiems duotų žodžių, kartu tikėdamiesi ko nors kito. Argi tai nėra nederami žmogaus motyvai? Būtent tokiomis aplinkybėmis drįstu „drąsiai“ sakyti, kad žmogus iš tiesų Manęs nemyli. Nenusigręžčiau nuo sąžinės ir neiškraipyčiau faktų, nes nevesčiau žmonių į jų idealią žemę; galiausiai, kai Mano darbas baigsis, nuvesiu juos į mirties žemę. Patariu žmonėms verčiau nesiskųsti Manimi. Kas liepė žmonėms Mane „mylėti“? Kas liepė jiems taip stipriai trokšti palaiminimų? Jei žmonės nenorėtų gauti palaiminimų, kaip galėtų nutikti ši „nelaimė“? Dėl žmonių „ištikimybės“ Man ir atsižvelgdamas į tai, kad jie daug metų sekė Mane, sunkiai dirbdami, nors niekada niekuo neprisidėjo, atskleidžiu jiems šiek tiek „įslaptintos informacijos iš slaptosios patalpos“: kadangi šiandien Mano darbas dar nepasiekė to taško ir žmonės dar nebuvo įmesti į ugnies duobę, patariu jiems išeiti kuo greičiau – labai tikėtina, kad visus pasilikusius ištiks nelaimė, ir galiausiai jie vis tiek negalės išvengti mirties. Jiems „plačiai atveriu duris į turtus“; kas tik nori išeiti, turėtų kuo greičiau leistis į kelią – jei lauks, kol ateis baudimas, bus per vėlu. Šie žodžiai nėra pašaipa – tai tikri faktai. Savo žodžius žmogui tariu ramia sąžine, ir jei dabar neišeisite, tai kada? Ar žmonės iš tiesų geba pasitikėti Mano žodžiais?

Niekada daug negalvojau apie žmogaus likimą; tiesiog vadovaujuosi Savo valia, nevaržomas žmonių. Kaip galėčiau atitraukti Savo ranką dėl jų baimių? Vykdydamas visą Savo valdymo planą, niekada nieko papildomai neplanavau dėl visų žmogaus patirčių. Tiesiog veikiu pagal Savo pirminį planą. Anksčiau žmonės dėl Manęs save „aukojo“, o Man buvo nei šilta, nei šalta. Šiandien jie dėl Manęs „viskuo rizikavo“, o Man dėl jų tebėra nei šilta, nei šalta. Manęs neužlieja džiaugsmas dėl to, kad žmonės pasirengę dėl Manęs atiduoti savo gyvybę, ir Aš nedžiūgauju; vis tiek siunčiu juos į egzekucijos vietą pagal Savo planą. Nekreipiu dėmesio į jų požiūrį per išpažintį – kaip Mano ledinę, šaltą širdį galėtų sujaudinti žmogaus širdis? Ar priklausau jausmingoms žmonijos būtybėms? Daug kartų priminiau žmonėms, kad neturiu kūniškų jausmų, tačiau jie tik šypsosi, manydami, kad tai sakau tik iš mandagumo. Sakiau, kad „neišmanau žmonijos pasaulio reikalų filosofijų“, tačiau žmonės niekada taip nemanė ir sakė, kad Mano kalbėjimo būdų labai daug. Varžomas šios žmogaus sampratos, nežinau, kokiu tonu ir kokiu būdu kalbėti žmonėms, todėl, neturėdamas kito pasirinkimo, galiu tik viską jiems sakyti tiesiai. Ką dar galiu padaryti? Žmonių kalbėjimo būdų labai daug, jie sako: „Turėtume nesikliauti savo jausmais, o įgyvendinti teisumą praktikoje“ ir tokį šūkį jie skelbia daugelį metų, tačiau nepajėgia elgtis pagal savo žodžius; vietoj to jie tik kalba tuščius žodžius. Todėl sakau, kad žmonėms trūksta gebėjimo padaryti taip, kad „žodžiai ir faktai įvyktų tuo pačiu metu“. Savo širdyse žmonės mano, kad taip elgdamiesi seka Mano pavyzdžiu, tačiau Manęs nedomina toks sekimas, Aš juo bjauriuosi. Kodėl žmonės visada kanda į ranką, kuri juos maitina? Ar per mažai daviau žmogui? Kodėl žmonės visada slapta, Man už nugaros, garbina Šėtoną? Atrodo, tarsi jie dirbtų Man, o mėnesinio atlyginimo, kurį jiems duodu, nepakaktų jų pragyvenimo išlaidoms padengti, todėl ne darbo valandomis jie ieško kito darbo, kad padvigubintų savo uždarbį, nes žmonių išlaidos pernelyg didelės ir atrodo, kad jie nežino, kaip gyventi. Jei iš tiesų taip būtų, paprašyčiau jų išeiti iš Mano „gamyklos“. Seniai paaiškinau žmogui, kad dirbdami Man žmonės nesulauks išskirtinio elgesio: su visais žmonėmis be išimties elgiuosi teisingai ir protingai, taikydamas sistemą „sunkiai dirbk ir daugiau gauk, mažiau dirbk ir mažiau gauk, nedirbk ir nieko negauk“. Kalbėdamas kalbu atvirai ir aiškiai; jei kas mano, kad Mano „gamyklos taisyklės“ pernelyg griežtos, turėtų tuoj pat išeiti, Aš apmokėsiu jų „kelionę“ iš miesto. Su tokiais žmonėmis elgiuosi „atlaidžiai“, neverčiu jų pasilikti. Argi tarp šios nesuskaičiuojamos daugybės žmonių negalėčiau rasti „darbininko“, kuris atitiktų Mano ketinimus? Žmonės neturėtų Manęs nuvertinti! Jei žmonės vis dar maištauja prieš Mane ir nori ieškoti „darbo“ kitur, jų neversiu – mielai juos išlydėsiu, neturiu pasirinkimo! Argi ne todėl, kad turiu pernelyg daug „taisyklių ir nurodymų“?

1992 m. gegužės 8 d.