39 skyrius

Kasdien judu virš visatų, stebėdamas visa, kas sukurta Mano ranka. Aukštai danguje yra Mano poilsio vieta, o po dangumi – žemė, kurioje judu. Aš turiu aukščiausiąją valdžią viskam, kas yra; Aš valdau viską taip, kad visa, kas yra, sektų gamtos eiga ir pasiduotų gamtos valdžiai. Bjauriuosi maištingaisiais ir nekenčiu tų, kurie Man priešinasi ir nepatenka į savo kategoriją, todėl padarysiu taip, kad viskas be pasipriešinimo paklustų Mano patvarkymams; valdydamas padarysiu taip, kad visa, kas yra virš visatos ir joje, būtų tvarkinga. Kas dar išdrįs savavališkai Man priešintis? Kas išdrįs nepaklusti Mano rankos patvarkymams? Kaip žmogus galėtų būti „suinteresuotas“ Mane išduoti? Atvesiu žmones pas jų „protėvius“, padarysiu taip, kad protėviai sugrąžintų juos į jų šeimas, ir jiems nebus leista „išduoti“ savo protėvių ir grįžti pas Mane. Toks yra Mano planas. Šiandien Mano Dvasia juda po žemę, priskirdama numerius visų rūšių žmonėms ir skirtingais ženklais žymėdama kiekvienos rūšies žmones, kad jų protėviai galėtų sėkmingai sugrąžinti juos į jų šeimas ir Man nebereikėtų toliau dėl jų „nerimauti“, nes tai pernelyg vargina; taigi Aš taip pat įgyvendinu „darbo paskirstymą“ ir „bendradarbiavimą bei darbo pasidalijimą“. Tai yra Mano plano dalis, kurios negali sutrikdyti joks žmogus. Iš visko, kas yra, atrinksiu tinkamus atstovus viskam valdyti, kad viskas tvarkingai Man paklustų. Dažnai klajoju danguje ir dažnai vaikštau po juo. Stebėdamas didįjį pasaulį, kuriame žmonės ateina ir išeina, žvelgdamas į žemėje tankiai susibūrusią žmoniją ir matydamas žemėje gyvenančius paukščius bei žvėris, pajuntu, kaip Mano širdį savaime užplūsta jausmai. Kadangi kūrimo metu sukūriau viską ir visa tai pagal Mano patvarkymus savo vietoje atlieka savo pareigą, Aš juokiuosi aukštybėse; o kai visa kūrinija po dangumi išgirsta Mano juoką, ją iškart apima įkvėpimas, nes šią akimirką Mano didysis darbas yra baigtas. Suteikiu žmogui dangaus išminties, kad jis atstovautų Man visoje kūrinijoje, nes žmogų sukūriau tam, kad jis būtų Mano atstovas ir, užuot maištavęs prieš Mane, šlovintų Mane savo širdies gelmėse. Ir kas gali pasiekti tai, ką nusako šie paprasti žodžiai? Kodėl žmogus visada pasilieka savo širdį sau? Ar jo širdis nėra skirta Man? Ko nors iš žmogaus prašau ne be reikalo, o todėl, kad jis iš prigimties priklauso Man. Kaip galėčiau lengva ranka atiduoti kitiems tai, kas priklauso Man? Kaip galėčiau duoti Savo pasiūtus „drabužius“ dėvėti kam nors kitam? Žmonių akimis, atrodau tarsi proto netekęs psichikos ligonis, nieko nesuprantantis apie žmonių elgseną ir papročius; tarsi būčiau kvailys. Taigi žmonės visada laiko Mane neklastingu žmogumi, tačiau niekada iš tiesų Manęs nemyli. Kadangi žmogus kiekvienu judesiu ir gestu siekia tyčia Mane apgauti, apimtas pykčio sunaikinu visą žmoniją. Iš visos Mano kūrinijos tik žmonija nuolat stengiasi sugalvoti būdų, kaip Mane apgauti, ir būtent todėl sakau, kad žmogus yra visko „aukščiausiasis valdovas“.

Šiandien metu visus žmones į „didžiąją krosnį“, kad jie būtų išgryninti. Stoviu aukštai, atidžiai stebiu ir matau, kad žmonės dega ugnyje ir, liepsnų verčiami, atskleidžia faktus. Tai vienas iš būdų, kuriais dirbu. Jei taip nebūtų, žmonės skelbtųsi esą „nuolankūs“ ir niekas nenorėtų pirmas prabilti apie savo patirtis, o visi tik stebėtų vieni kitus. Būtent tai yra Mano išminties kristalizacija, nes dar prieš amžius iš anksto paskyriau šiandienos įvykius. Taigi žmonės patys to nesuvokdami įeina į krosnį, tarsi būtų įtraukti virve, tarsi tapę nejautrūs. Niekas negali išvengti liepsnų antpuolio; žmonės „puola“ vieni kitus, „laksto džiaugdamiesi“ ir krosnyje vis dar nerimauja dėl savo likimo, labai bijodami sudegti. Kai pakurstau ugnį, ji iškart sustiprėja ir šauna į dangų, o liepsnos dažnai lyžteli Mano apdarus, tarsi bandydamos įtraukti juos į krosnį. Žmonės stebi Mane plačiai atmerktomis akimis. Tuoj pat, sekdamas ugnį, įžengiu į krosnį, ir tą akimirką liepsnos sustiprėja, o žmonės garsiai šaukia. Klajoju tarp liepsnų. Liepsnos smarkiai dega, tačiau neketina Man pakenkti, ir Aš vėl atiduodu liepsnoms Savo dėvimus apdarus, bet jos laikosi atokiai nuo Manęs. Tik tada liepsnų šviesoje žmonės aiškiai pamato tikrąjį Mano veidą. Kadangi juos svilina krosnies kaitra, dėl Mano veido jie bėga į visas puses, ir krosnis iškart ima „virti“. Visi, esantys liepsnose, regi žmogaus Sūnų, stovintį gryninančioje ugnyje: nors drabužiai ant Jo kūno paprasti, jie nepaprastai gražūs; nors apavas ant Jo kojų niekuo neišsiskiria, jis kelia didelį pavydą; nuo Jo veido sklinda į ugnį panašus spindesys, Jo akys žiba ir atrodo, kad būtent dėl šviesos Jo akyse žmonės aiškiai mato tikrąjį Jo veidą. Žmonės apstulbsta ir mato Jo kūną dengiančią baltą marlę, o Jo plaukai, balti kaip vilna, krinta žemiau pečių. Ypač akinančiai švyti auksinė juosta ant Jo krūtinės, o apavas ant Jo kojų dar įspūdingesnis. Kadangi apavas, kurį avi žmogaus Sūnus, išlieka ugnyje, žmonės jį laiko dar nuostabesniu. Tik buko skausmo bangoms užplūstant žmonės išvysta žmogaus Sūnaus burną. Nors jie gryninami ugnimi, nesupranta nė vieno žodžio iš žmogaus Sūnaus lūpų, todėl šią akimirką nebegirdi malonaus žmogaus Sūnaus balso, o Jo burnoje mato aštrų kalaviją; Jis daugiau nebeprabyla, bet kalaviju žeidžia žmogų. Liepsnų apsupti žmonės kenčia skausmą. Vedami smalsumo, jie toliau stebi nepaprastą žmogaus Sūnaus išvaizdą ir tik šią akimirką pastebi, kad septynios žvaigždės Jo rankoje išnyko. Kadangi žmogaus Sūnus yra krosnyje, o ne žemėje, septynios žvaigždės paimamos iš Jo rankos, nes „septynios žvaigždės“ tėra simbolinis pavadinimas. Šią akimirką jos daugiau neminimos, o paskirstomos įvairioms žmogaus Sūnaus dalims. Žmonių atmintyje septynių žvaigždžių buvimas kelia nejaukumą. Šiandien nebesunkinu žmogaus padėties, paimu septynias žvaigždes iš žmogaus Sūnaus ir sujungiu visas žmogaus Sūnaus kūno dalis į visumą. Tik šią akimirką žmogus pamato visą Mano išvaizdą. Žmonės daugiau nebeatskirs Mano Dvasios nuo Mano kūno, nes Aš pakilau iš žemės į aukštybes. Žmonės išvydo tikrąjį Mano veidą, jie nebeskaido Manęs į dalis, o Aš nebekenčiu žmogaus šmeižto. Kadangi į didžiąją krosnį įžengiu kartu su žmogumi, jis vis dar kliaujasi Manimi ir savo sąmonėje jaučia Mano buvimą. Taigi visa, kas yra grynas auksas, degant ugniai pamažu telkiasi Manęs link, ir būtent tada kiekvienas atskiriamas pagal savo rūšį. „Metalus“ suskirstau pagal jų rūšis, kad jie visi grįžtų į savo šeimas, ir tik dabar viskas ima atgyti...

Būtent todėl, kad žmogus toks užterštas, Aš metu jį į krosnį degti. Tačiau ne tam, kad sunaikinčiau jį liepsnomis, o tam, kad jį išgryninčiau, jog jis taptų tuo, kuo galėčiau gėrėtis, nes noriu to, kas padaryta iš gryno aukso, be priemaišų, o ne purvinų, užterštų dalykų. Žmonės nesupranta Mano nuotaikos, todėl prieš lipdami ant „operacinio stalo“ būna kupini sielvarto, tarsi juos išskrodęs ketinčiau čia pat, jiems tebegulint ant operacinio stalo, nužudyti. Suprantu žmonių nuotaiką, todėl atrodau tarsi būčiau vienas iš žmonių. Labai užjaučiu žmogų dėl jo „nelaimės“ ir nežinau, kodėl jis „susirgo“. Jei jis būtų sveikas ir neturėtų negalios, kam reikėtų mokėti kainą ir praleisti laiką ant operacinio stalo? Tačiau faktų nebegalima pakeisti – kas liepė žmogui nekreipti dėmesio į „maisto higieną“? Kas liepė jam nekreipti dėmesio į būdus, kaip išsaugoti sveikatą? Kokių kitų priemonių šiandien turiu? Norėdamas parodyti Savo užuojautą žmogui, kartu su juo įžengiu į „operacinę“ – o kas gi Man liepė mylėti žmogų? Taigi Pats paimu „chirurgo peilį“ ir imu „operuoti“ žmogų, kad būtų išvengta bet kokių liekamųjų reiškinių. Dėl Mano ištikimybės žmogui žmonės, kęsdami skausmą, lieja ašaras, taip rodydami Man dėkingumą. Žmonės mano, kad esu tas, kuris palaiko Savo „draugus“ ir ištiesia pagalbos ranką, kai jiems sunku, todėl dar labiau dėkoja Man už gerumą ir sako, kad pasveikę atsiųs Man „dovanų“, tačiau Aš nekreipiu dėmesio į tokius jų išsakytus ketinimus, o susitelkiu į žmogaus operavimą. Dėl žmogaus fizinio silpnumo jis, peilio veikiamas, stipriai užmerkia akis ir ant operacinio stalo jį ištinka šokas, tačiau Aš nekreipiu į tai dėmesio ir tik toliau dirbu savo darbą. Operacijai pasibaigus, žmonės ištrūksta iš „tigro nasrų“, o Aš maitinu juos gausiomis maistinėmis medžiagomis, ir jiems patiems to nesuvokiant maistinių medžiagų juose pamažu daugėja. Tada Aš jiems nusišypsau ir tik atgavę sveikatą jie aiškiai pamato tikrąjį Mano veidą, todėl dar labiau Mane myli, laiko Mane savo tėvu – argi tai nėra dangaus ir žemės susijungimas?

1992 m. gegužės 4 d.