42 skyrius

Vos naujam darbui prasidėjus, visi žmonės patiria naują įžengimą ir eina pirmyn su Manimi ranka rankon. Mes kartu einame didžiuoju karalystės keliu ir Mane su žmogumi sieja labai artimas ryšys. Norėdamas parodyti Savo nuotaiką ir atskleisti Savo požiūrį į žmogų, Aš visada kalbėjau žmogui. Tačiau kai kurie iš šių žodžių galėjo įskaudinti žmones, o kiti galėjo jiems labai padėti, todėl patariu žmonėms dažniau klausytis iš Mano lūpų sklindančių žodžių. Mano žodžiai gal ir nėra itin elegantiški, bet jie visi kyla iš Mano širdies gelmių. Žmonija yra Mano draugė, todėl Aš ir toliau atlieku Savo darbą tarp žmonių, o žmogus taip pat visomis išgalėmis stengiasi bendradarbiauti su Manimi, labai bijodamas sutrikdyti Mano darbą. Šią akimirką Mano širdis kupina didelio džiaugsmo, nes Aš įgijau dalį žmonių, todėl Mano „įmonė“ jau nebepatiria nuosmukio; ji jau nebėra vien tušti žodžiai, o Mano „specializuota rinka“ jau nebestagnuoja. Juk žmonės yra supratingi – jie visi nori „paaukoti save“ dėl Mano vardo ir Mano šlovės ir tik taip Mano „specializuotas skyrius“ gauna naujų „prekių“, todėl dvasiniame pasaulyje Mano „prekių“ ateina pirkti daug „klientų“. Tik nuo šios akimirkos Aš įgyju šlovę; tik tada iš Mano lūpų ištarti žodžiai nebėra tušti. Aš triumfavau ir grįžau su pergale ir visi žmonės Mane pagerbia. Norėdamas parodyti savo susižavėjimą Manimi ir tai, kad paklūsta Man prie kojų, šią akimirką milžiniškas ugniaspalvis slibinas taip pat ateina Mane „pagerbti“ ir Aš tai laikau šlove. Nuo sukūrimo laikų iki šiandien Aš laimėjau daug mūšių ir padariau daug susižavėjimo vertų dalykų. Kadaise daug žmonių Mane pagerbė, šlovino ir šoko Man. Nors tai buvo jaudinantys ir nepamirštami vaizdai, Aš niekada nesišypsojau, nes dar nebuvau užkariavęs žmogaus ir tik vykdžiau dalį darbo, panašaus į sukūrimo darbą. Šiandien yra kitaip nei praeityje. Sėdėdamas soste Aš šypsausi, Aš užkariavau žmogų ir visi žmonės parpuolę Mane garbina. Šiandienos žmonės nėra tokie, kokie buvo praeityje. Kaip Mano darbas galėtų būti skirtas kam nors kitam, o ne dabarčiai? Kaip jis galėtų būti skirtas kam nors kitam, o ne Mano šlovei? Dėl šviesesnio rytojaus Aš daug kartų aiškiai parodysiu visą Savo darbą žmoguje, kad visa Mano šlovė galėtų „ilsėtis“ sukurtame žmoguje. Tai laikysiu Savo darbo principu. Tie, kurie nori bendradarbiauti su Manimi, turėtų pakilti ir uoliai dirbti, kad daugiau Mano šlovės pripildytų dangų. Dabar laikas įgyvendinti didingus planus. Visi, kuriuos globoja ir saugo Mano meilė, turi galimybę čia kartu su Manimi panaudoti savo gebėjimus; Aš viską taip nukreipsiu, kad „suktųsi“ dėl Mano darbo. Danguje skraidantys paukščiai yra Mano šlovė danguje, žemėje esančios jūros yra Mano darbai žemėje, visko šeimininkai yra Mano apraiškos viskame ir visa, kas yra žemėje, Aš naudoju kaip Savo valdymo kapitalą, kad viskas daugintųsi, klestėtų ir spindėtų gyvybe.

Sukūrimo metu Aš jau buvau nustatęs, kad paskutiniame amžiuje Mano darbas žemėje bus visiškai užbaigtas. Laikas, kai Mano darbas baigsis, bus kaip tik tas laikas, kai visi Mano darbai taps akivaizdūs danguje. Aš priversiu žmones žemėje pripažinti Mano darbus ir padarysiu taip, kad Mano darbai būtų įrodyti prieš „teismo sostą“, kad Mano darbai būtų pripažinti tarp žmonių visoje žemėje ir kad visi pasiduotų. Taigi po to Aš imsiuosi veiklos, kokios ankstesniais amžiais dar niekada nebuvo imtasi. Nuo šiandien Aš žingsnis po žingsnio aiškiai parodysiu Savo darbus, kad Mano išmintis, Mano nuostabumas ir Mano nesuvokiamumas būtų pripažinti ir įrodyti visose visuomenės srityse. Visų pirma, visos žemės valdančiosios partijos bus priverstos pripažinti Mano darbus, o Mano darbus teis „teisėjai“ ir „gins“ „advokatai“, taip Mano darbai bus pripažinti, o visi žmonės nuleis galvas ir pasiduos. Nuo tada Mano veiksmus pripažins visi visuomenės sluoksniai ir tai bus akimirka, kai Aš įgysiu visą šlovę žemėje. Tuo metu Aš pasirodysiu žmogui ir nebesislėpsiu. Šiuo metu Mano darbai dar nepasiekė kulminacijos. Mano darbas juda pirmyn ir kai Mano darbai pasieks viršūnę, bus kaip tik tas laikas, kai Mano darbas baigsis. Aš visiškai užkariausiu gausybės tautų žmones, padarysiu taip, kad nuožmūs žvėrys prieš Mane taptų romūs kaip ėriukai ir kad milžiniškas ugniaspalvis slibinas paklustų Man kaip žmonės žemėje. Aš nugalėsiu visus Savo priešus danguje ir padarysiu taip, kad visi Mano priešininkai žemėje būtų užkariauti. Toks yra Mano planas ir toks yra Mano darbų nuostabumas. Žmogus gali tik gyventi veikiamas gamtos, Mano vedamas – jis negali pats priimti sprendimų! Kas gali ištrūkti iš Mano rankos? Aš suskirsčiau visą gamtą į įvairias kategorijas, nustatydamas, kad ji egzistuotų pagal dėsnius, ir tik dėl to žemėje yra tokie dėsniai kaip šiluma pavasarį ir vėsa rudenį. Gėlės žemėje nuvysta žiemą ir pražysta vasarą dėl Mano rankos nuostabumo; žąsys žiemą skrenda į pietus todėl, kad Aš reguliuoju temperatūrą; o jūros šniokščia todėl, kad Aš noriu paskandinti tai, kas yra vandens paviršiuje. Kas nėra Mano sutvarkyta? Nuo šios akimirkos Mano žodžiai visiškai įveikia žmogaus „gamtos ekonomiką“ ir žmonės dėl gamtos dėsnių egzistavimo jau nebepanaikina Mano buvimo. Kas dar kada nors gali paneigti Aukščiausiojo visko valdovo egzistavimą? Danguje Aš esu Galva; tarp viso, kas yra, Aš esu Viešpats; o tarp nesuskaičiuojamos daugybės žmonių Aš esu pirmasis. Kas drįsta lengvabūdiškai visa tai užtepti „dažais“? Ar melas galėtų sutrukdyti tiesai egzistuoti? Pasinaudodamas šia vertinga proga, Aš vėl pradedu Savo rankose esantį darbą, nebepatirdamas žmogaus trukdymo ir tęsdamas mašinų „veikimą“.

Aš pridėjau į Savo žodžius įvairių „prieskonių“, todėl atrodo, tarsi būčiau vienas žymiausių žmonijos virėjų. Nors žmonės nežino, kaip pagardinti savo maistą, jie mėgaujasi jo skoniu; laikydami „lėkštę“, jie visi skanauja Mano paruoštus „patiekalus“. Nežinau kodėl, bet žmonės visada nori valgyti daugiau patiekalų, kuriuos Aš Pats ruošiu. Tarsi jie pernelyg aukštai Mane vertintų, tarsi laikytų Mane geriausiu iš visų pagardų ir visiškai nepaisytų kitų žmonių. Kadangi Aš pernelyg gerbiu Save, nenoriu, kad dėl Manęs būtų sugriauti stabilūs kitų žmonių pragyvenimo šaltiniai. Todėl pasinaudoju proga pasitraukti iš „virtuvės“ ir suteikti kitiems galimybę pasižymėti. Tik taip Mano širdis išlieka tvirta; nenoriu, kad žmonės Mane aukštintų, o kitus menkintų; tai būtų neteisinga. Ko vertas statusas žmonių širdyse? Ar Aš iš tiesų toks valdingas ir neprotingas? Ar Aš iš tiesų noriu reikalauti statuso? Jei taip, tai kodėl imuosi tokios didžiulės veiklos? Nenoriu kovoti su kitais dėl šlovės ir naudos ir niekinu žemiškąją šlovę bei turtus; Aš siekiu ne to. Aš nelaikau žmogaus etalonu, nekovoju ir neplėšiu, o užsidirbu pragyvenimui Savo „amatu“ ir nesielgiu nesąžiningai. Taigi, vaikščiodamas po žemę, pirmiausia dirbu ir tik paskui prašau „atlygio už Savo rankų darbą“ – tik tai yra teisingumas ir protingumas, apie kuriuos kalba žmogus. Čia niekas neperdedama ir nė kiek nesumenkinama; Aš kalbu pagal tikrąją faktų prasmę. Aš vaikštau tarp žmonių pirmyn ir atgal, ieškodamas teisingų ir protingų žmonių, tačiau tai nedavė vaisių. Kadangi visi žmonės mėgsta derėtis – arba prašo per didelės kainos, arba siūlo per mažai – Aš vis dar dirbu Savo rankose esantį „Man tekusį darbą“. Šiandien vis dar nežinau, kodėl žmogus nėra ištikimas savo pareigai ir kodėl nežino, koks didelis jo dvasinis ūgis. Žmonės nežino, ar jų dvasinis ūgis sveria kelis gramus, ar kelis liangus. Todėl jie vis dar bando Mane palenkti meilikavimu. Atrodo, tarsi visas Mano darbas būtų buvęs veltui, tarsi Mano žodžiai tik aidėtų tarp didžiulių kalnų ir niekas niekada nebūtų pripažinęs Mano žodžių ir ištarų šaltinio. Taigi tuo remdamasis suformuluoju trečiąjį aforizmą: žmonės Manęs nepažįsta, nes Manęs nemato. Atrodo, tarsi suvalgę Mano žodžius žmonės išgertų vaistų virškinimui palengvinti, o dėl tokio stipraus šalutinio vaistų poveikio jie prarastų atmintį, tad Mano žodžius jie užmiršta, o vieta, kurioje Aš esu, tampa jų užmirštu kampeliu. Dėl to Aš atsidūstu. Kodėl Aš atlikau tiek daug darbo, tačiau žmonėse nėra to įrodymų? Ar Aš neįdėjau pakankamai pastangų? O gal todėl, kad nesuvokiau, ko žmogui reikia? Šiuo klausimu Aš jau nieko negaliu padaryti ir vienintelė Mano išeitis – Savo administraciniais įsakymais užkariauti visus žmones. Aš nebebūsiu mylinti motina, o valdysiu visą žmoniją kaip griežtas tėvas!

1992 m. gegužės 15 d.