45 skyrius
Kadaise išsirinkau puikių daiktų, kad jie būtų laikomi Mano namuose, kad juose būtų neprilygstama gausa, ir šie daiktai juos puoštų – ir tai Man teikė malonumą. Tačiau dėl žmogaus požiūrio į Mane ir žmonių motyvų Man neliko nieko kita, kaip tik atidėti šį darbą į šalį ir imtis kito. Pasinaudosiu žmogaus motyvais Savo darbui atlikti ir pasitelksiu visa, kas egzistuoja, kad Man tarnautų ir Mano namai nebebūtų apleisti. Kadaise stebėjau žmones: visa, kas buvo iš kūno ir kraujo, neturėjo sąmonės ir niekas nepatyrė Mano egzistavimo palaiminimo. Žmonės gyvena tarp palaiminimų, tačiau nežino, kokie jie palaiminti. Jei Mano palaiminimai žmonijai nebūtų išlikę iki šiol, kas iš žmonių būtų galėjęs išsilaikyti iki dabar ir nepražūti? Tai, kad žmogus gyvena, yra Mano palaiminimas ir reiškia, kad jis gyvena tarp Mano palaiminimų, nes iš pradžių jis nieko neturėjo ir neturėjo išteklių gyventi žemėje po dangumi; šiandien ir toliau padedu žmogui ir tik dėl to žmogus, kuriam pasisekė išvengti mirties, stovi prieš Mane. Žmonės apibrėžė žmogaus egzistavimo paslaptį, tačiau niekas niekada neįžvelgė, kad tai yra Mano palaiminimas. Todėl visi žmonės keikia pasaulio neteisybę ir skundžiasi Manimi dėl savo nelaimingo gyvenimo. Jei ne Mano palaiminimai, kas būtų sulaukęs šios dienos? Visi žmonės skundžiasi Manimi, nes negali gyventi patogiai. Jei visi žmonės gyventų švelnių vėjelių ir skaisčios saulės apsuptyje, o į jų širdis būtų siunčiamas šiltas „pavasario vėjelis“, kuris visam jų kūnui teiktų neprilygstamą malonumą ir neleistų jiems pajusti nė menkiausio skausmo, kas iš jų tuomet mirtų skųsdamasis? Man labai sunku pelnyti visišką žmogaus nuoširdumą, nes žmonės turi pernelyg daug apgaulės būdų – paprasčiausiai tiek, kad gali svaigti galva. Tačiau kai paskelbiu apie Savo „priešinimąsi“ žmogui, jis elgiasi su Manimi šaltai ir nekreipia į Mane dėmesio. Taip yra todėl, kad Mano „priešinimasis“ palietė jo sielą, neleisdamas jam būti dvasiškai ugdomam nuo galvos iki kojų, todėl žmonės nekenčia Mano egzistavimo, nes visada mėgstu juos „kankinti“. Dėl Mano žodžių žmonės dainuoja ir šoka; dėl Mano žodžių jie tylėdami nuleidžia galvas; ir dėl Mano žodžių jie pratrūksta verkti. Mano žodžiuose žmonės puola į neviltį; Mano žodžiuose jie gauna šviesą, reikalingą išgyventi. Dėl Mano žodžių jie vartosi negalėdami užmigti nei dieną, nei naktį ir dėl Mano žodžių jie visur blaškosi. Mano žodžiai nugramzdina žmones į Hadą, o paskui į baudimą, tačiau patys to nesuvokdami žmonės taip pat mėgaujasi Mano palaiminimais. Ar žmogus gali tai pasiekti? Ar tai įvyksta dėl nenuilstamų žmogaus pastangų? Kas gali išvengti Mano žodžių dirigavimo? Taigi dėl žmogaus trūkumų suteikiu žmonijai Savo žodžius, kad jie papildytų tai, ko žmogui trūksta, ir atneštų neprilygstamą gausą į žmonijos gyvenimą.
Dažnai atidžiai stebiu žmonių žodžius ir veiksmus. Jų judesiuose ir veido išraiškose atradau daugybę „slėpinių“. Žmonių elgsenoje ir bendravime su kitais „slapti receptai“ užima kone svarbiausią vietą, todėl bendraudamas su žmogumi tegaunu „slaptus žmonių bendravimo receptus“, o tai rodo, kad žmogus Manęs nemyli. Dažnai baru žmogų dėl jo trūkumų, tačiau nepajėgiu pelnyti jo pasitikėjimo. Žmogus nenori leisti Man jo nužudyti, nes „slaptuose žmonių bendravimo receptuose“ jis niekada neįžvelgė galimybės patirti mirtiną nelaimę – tik nedideles nesėkmes nelaimių laikotarpiais. Dėl Mano žodžių žmonės šaukiasi Manęs maldaudami, o jų prašymuose visada girdėti skundai dėl Mano beširdiškumo. Atrodo, tarsi jie visi ieškotų Mano tikrosios „meilės“ žmogui, bet kaip jie galėtų rasti Mano meilę griežtuose Mano žodžiuose? Todėl dėl Mano žodžių jie visada praranda viltį. Atrodo, tarsi vos perskaitę Mano žodžius jie išvystų „giltinę“ ir todėl drebėtų iš baimės. Tai Manęs nedžiugina: kodėl žmonės iš kūno ir kraujo, gyvenantys mirties apsuptyje, visada bijo mirties? Ar žmogus ir mirtis yra nesutaikomi priešai? Kodėl mirties baimė visada kelia žmonėms nerimą? Ar per visas „nepaprastas“ savo gyvenimo patirtis žmonės iš tiesų taip mažai susidūrė su mirtimi? Kodėl kalbėdami žmonės visada skundžiasi Manimi? Taigi suformuluoju ketvirtąjį aforizmą apie žmogaus gyvenimą: žmogaus pasidavimas Man yra labai menkas, todėl jis visada Manęs nekenčia. Dėl žmogaus neapykantos dažnai pasitraukiu. Kodėl turėčiau tai kęsti? Kodėl visada turėčiau kelti žmonėms pasibjaurėjimą? Žmonės nepageidauja Mano buvimo, tad kodėl turėčiau begėdiškai gyventi žmogaus namuose? Man nelieka nieko kita, kaip tik pasiimti Savo „bagažą“ ir palikti žmogų. Tačiau žmonės negali pakęsti minties, kad Mane paleis, ir niekada nenori Manęs išleisti. Jie rauda ir kūkčioja, labai bijodami, kad iškeliausiu ir jie neteks to, nuo ko priklauso jų gyvybė. Kai matau jų maldaujantį žvilgsnį, Mano širdis suminkštėja. Kas tarp visų pasaulio vandenynų gali Mane mylėti? Visus žmones dengia purvinas vanduo, juos yra pasiglemžusi jūros galybė. Nekenčiu žmogaus maištingumo, tačiau taip pat užjaučiu visą žmoniją dėl jos nelaimių, juk žmogus vis dar yra auka. Kaip galėčiau pasinaudoti proga ir įmesti žmogų į vandenį, kai jis silpnas ir bejėgis? Ar esu toks žiaurus, kad spardyčiau pargriuvusį? Ar Mano širdis tokia negailestinga? Būtent dėl Mano požiūrio į žmoniją žmogus kartu su Manimi įėjo į šį amžių ir praleido su Manimi šias nepaprastas dienas ir naktis. Šiandien žmonės jaučia ir liūdesį, ir džiaugsmą, labiau jaučia Mano maloningumą ir myli Mane gyva meile, nes jų gyvenime yra gyvybingumo, ir jie nustoja būti sūnumis palaidūnais, klajojančiais iki žemės pakraščių.
Tomis dienomis, kai gyvenu su žmogumi, žmonės kliaujasi Manimi, o kadangi visokeriopai atsižvelgiu į žmogų ir kruopščiai juo rūpinuosi, žmonės visada gyvena šiltame Mano glėbyje, nepatirdami nei žvarbaus vėjo, nei pliaupiančio lietaus, nei svilinančios saulės; žmonės gyvena laimingai ir laiko Mane mylinčia motina. Žmonės yra tarsi gėlės šiltnamyje, visiškai nepajėgiančios atlaikyti „stichinių nelaimių“ smūgių ir niekada nesugebančios tvirtai stovėti. Todėl pastatau juos vėjo ir bangų išbandymų akivaizdoje, ir jie neišvengiamai be paliovos „svyruoja“. Jie beveik neturi jėgų priešintis. Kadangi jų dvasinis ūgis yra pernelyg menkas, o kūnai – pernelyg silpni, jaučiu naštą. Taigi žmonės patys to nesuvokdami patiria Mano išbandymus, nes yra pernelyg trapūs ir nepajėgia atlaikyti staugiančių vėjų ir svilinančios saulės. Argi ne toks Mano dabartinis darbas? Kodėl, susidūrę su Mano išbandymais, žmonės visada pratrūksta verkti? Ar elgiuosi su jais neteisingai? Ar tyčia juos skerdžiu? Kodėl meilės verta žmogaus būsena miršta ir niekada nebeprisikelia? Žmonės visada įsikimba į Mane ir nepaleidžia; kadangi niekada nesugebėjo gyventi savarankiškai, jie visada leido Man vesti juos už rankos, bijodami, kad juos nusives kas nors kitas. Argi ne Aš vedu juos visą jų gyvenimą? Eidami nelygiu ir akmenuotu savo gyvenimo keliu, jie perkopė kalnus ir kalnagūbrius, patyrė daug sunkumų – argi kas nors iš to buvo ne Mano rankose? Kodėl žmonės niekada nesugeba suprasti Mano širdies? Kodėl jie visada neteisingai supranta Mano gerus ketinimus? Kodėl Mano darbas žemėje negali vykti sklandžiai? Dėl žmogaus silpnumo visada jo vengiau ir tai pripildo Mane liūdesio. Kodėl negaliu atlikti kito Savo darbo žingsnio žmoguje? Taigi nutylu ir atidžiai jį nužvelgiu: kodėl Mane visada varžo žmogaus trūkumai? Kodėl Mano darbui visada kyla kliūčių? Iki šiol žmoguje dar neradau išsamaus atsakymo, nes jis visada nepastovus ir niekada nebūna normalus; jis arba nekenčia Manęs iki kaulų smegenų, arba myli Mane didžiausia meile. Aš, Pats normalus Dievas, nė kiek negaliu pakęsti tokių žmogaus Man keliamų kančių. Kadangi žmonės visada yra psichiškai nenormalūs, atrodo, kad šiek tiek „bijau“ žmogaus, todėl kiekvienas jo judesys primena Man jo nenormalumą. Pats to nesuvokdamas, atradau žmoguje slypintį slėpinį: pasirodo, už jo stovi veiksmų sumanytojas ir vadovas; todėl žmonės visada drąsūs ir pasitikintys savimi, tarsi būtų padarę ką nors pateisinama. Taigi žmonės visada apsimeta suaugusiaisiais, kad meilikavimu palenktų į savo pusę „mažą vaiką“. Stebėdamas žmogaus vaidinimą, negaliu didžiai neužsirūstinti. Kodėl žmonės taip savęs nemyli ir negerbia? Kodėl jie savęs nepažįsta? Ar Mano žodžiai išnyko? Ar Mano žodžiai yra žmogaus priešas? Kodėl skaitydami Mano žodžius žmonės ima širdyje Manimi skųstis? Kodėl žmonės visada prideda savo mintis prie Mano žodžių? Ar su žmogumi elgiuosi pernelyg neprotingai? Visi žmonės galėtų gerai pagalvoti apie tai, kas slypi Mano žodžiuose.
1992 m. gegužės 24 d.
