44 skyrius

Žmonės laiko Mano darbą papildomu dalyku; dėl jo jie neatsisako nei maisto, nei miego, todėl Man nelieka nieko kita, kaip tik kelti žmogui tinkamus reikalavimus, atitinkančius jo požiūrį į Mane. Prisimenu, kad kadaise suteikiau žmogui daug malonės ir daugybę palaiminimų, tačiau, juos pagriebęs, jis tuojau pat išėjo. Atrodė, tarsi būčiau juos jam davęs pats to nesuvokdamas. Taigi žmogus visada mylėjo Mane vadovaudamasis savo sampratomis. Noriu, kad žmogaus meilė Man būtų tikra; tačiau šiandien žmonės vis dar delsia, neįstengdami atiduoti Man savo tikros meilės. Jie įsivaizduoja, kad, atidavę Man savo tikrą meilę, liks be nieko. Kai prieštarauju, jie dreba visu kūnu, tačiau vis tiek nenori atiduoti Man savo tikros meilės. Atrodo, tarsi jie kažko lauktų, todėl tik pakėlę akis žvelgia į tolį ir niekada nepasako Man, kaip yra iš tikrųjų. Atrodo, tarsi jų burnos būtų užklijuotos, todėl jie nuolat kalba užsikirsdami. Atrodo, kad žmogaus akyse tapau nežmonišku kapitalistu. Žmonės visada Manęs bijo: vos Mane pamatę, jie tuojau pat dingsta be pėdsakų, bijodami, kad imsiu klausinėti apie jų padėtį. Nežinau, kodėl žmonės geba nuoširdžiai mylėti „žmones iš savo gimtojo krašto“, tačiau nepajėgia mylėti Manęs, Kurio dvasia dora. Dėl to atsidūstu: kodėl žmonės visada išlieja savo meilę žmonių pasaulyje? Kodėl negaliu paragauti žmogaus meilės? Ar todėl, kad nepriklausau žmonijai? Žmonės visada elgiasi su Manimi kaip su laukiniu iš kalnų, tarsi Man trūktų normaliam žmogui būdingų savybių; dėl šios priežasties žmonės Mano akivaizdoje visada svaidosi skambiomis teorijomis. Jie dažnai tempia Mane pas save, kad išbartų, auklėdami Mane taip, kaip auklėtų ikimokyklinio amžiaus vaiką; žmonės Mano akivaizdoje visada vaidina auklėtojus, nes jų atmintyje esu Tas, Kuriam trūksta proto ir gerų manierų. Nebaudžiu žmonių už jų trūkumus, o suteikiu jiems tinkamą pagalbą, leisdamas reguliariai gauti „pašalpą“. Kadangi žmogus visada gyveno nelaimių apsuptyje ir jam buvo sunku iš jų ištrūkti, ir per šias nelaimes jis visada šaukėsi Manęs, laiku įteikiu jam „maisto davinius“, leisdamas visiems žmonėms gyventi didelėje naujosios eros šeimoje ir patirti jos šilumą. Tikrindamas darbą tarp žmonių, atrandu daugybę žmogaus trūkumų ir todėl jam padedu. Net ir šiuo metu žmonės tebėra itin nuskurdę, todėl tinkamai pasirūpinau „skurstančiais regionais“, ištraukdamas juos iš skurdo. Taip dirbu, leisdamas visiems žmonėms mėgautis Mano malone tiek, kiek jie pajėgia.

Būdami žemėje, žmonės nesąmoningai patiria baudimą, todėl ištiesiu Savo didžią ranką ir patraukiu juos prie Savęs, suteikdamas jiems laimę patirti Mano malonę žemėje. Kas žemėje nėra tuščia ir bevertiška? Vaikštau po visas žmonių pasaulio vietas ir, nors jame gausu garsių monumentų bei žmogui malonių gamtos vaizdų, visur, kur tik nueinu, jau seniai nebėra gyvybingumo. Tik tuomet pajuntu, kokia žemė niūri ir apleista: pasirodo, gyvybė žemėje jau seniai išnykusi ir čia tvyro tik mirties dvelksmas. Todėl visada raginau žmogų paskubėti palikti šį kančių kraštą. Visa, ką matau, dvelkia tuštuma. Pasinaudoju proga paskleisti Savo rankoje esančią gyvybę tiems, kuriuos išsirinkau; akimirksniu žemėje atsiranda oazė. Žmonės nori mėgautis gyvybingais dalykais žemėje, tačiau Man tai neteikia malonumo; žmonės visada brangina žemėje esančius dalykus ir niekada nemato jų tuštumos, todėl net ir šiandien vis dar nesupranta, kodėl žemėje nėra gyvybės. Šiandien, kai vaikštau po visatą, visi žmonės gali mėgautis tos vietos, kurioje esu, malone ir naudoja ją kaip kapitalą, niekada nesiekdami gyvybės šaltinio. Visi jie naudojasi tuo, ką jiems duodu, kaip turimomis lėšomis, tačiau nė vienas nesistengia pasitelkti pirminės gyvybingumo funkcijos. Jie nemoka naudoti ar įsisavinti gamtos išteklių, todėl lieka visiški vargšai. Esu įsikūręs tarp žmonių, gyvenu tarp jų, tačiau ir šiandien žmogus vis dar Manęs nepažįsta. Nors žmonės Man daug padėjo dėl to, kad esu taip toli nuo namų, atrodo, tarsi dar nebūčiau užmezgęs tinkamos draugystės su žmogumi, todėl vis dar jaučiu žmonių pasaulio neteisingumą; Mano akyse žmonija vis dėlto yra tuščia ir tarp žmonių nėra jokio vertingo lobio. Nežinau, kaip žmonės vertina žmogaus gyvenimą, tačiau, trumpai tariant, Mano požiūris neatsiejamas nuo žodžio „tuščias“. Tikiuosi, kad dėl to žmonės neims blogai apie Mane galvoti, nes esu visiškai atviras ir nesistengiu būti mandagus. Vis dėlto patarčiau žmonėms atidžiau įsiklausyti į tai, ką galvoju, juk Mano žodžiai jiems padeda. Nežinau, kaip žmonės supranta „tuštumą“. Tikiuosi, kad jie įdės šiek tiek pastangų, imdamiesi šio darbo. Jiems būtų pravartu praktiškai patirti žmogaus gyvenimą ir pažiūrėti, ar jame gali rasti kokių nors vertingų „naudingųjų iškasenų telkinių“. Nesistengiu slopinti žmonių entuziazmo; tiesiog noriu, kad jie įgytų šiek tiek žinių iš Mano žodžių. Visada esu užsiėmęs žmonių reikalais, tačiau dabar, kai viskas yra taip, kaip yra, žmonės vis dar neištarė nė žodžio padėkos, tarsi būtų pernelyg užsiėmę ir pamiršę tai padaryti. Net ir šiandien vis dar nesuprantu, kokį rezultatą davė žmogaus blaškymasis visą dieną. Net ir šiandien žmonių širdyse vis dar nėra Man vietos, todėl vėl pasineriu į gilius apmąstymus. Pradėjau tyrinėti, „kodėl žmonės neturi širdies, kuri tikrai Mane mylėtų“. Užkelsiu žmogų ant „operacinio stalo“, išpreparuosiu jo „širdį“ ir pažiūrėsiu, kas jo širdyje užtveria kelią ir neleidžia jam iš tiesų Mane mylėti. Veikiami „skalpelio“, žmonės stipriai užmerkia akis ir laukia, kol pradėsiu, nes šiuo metu jie visiškai pasidavę. Jų širdyse randu daugybę kitų priemaišų. Ten, jų širdyse, daugiausia yra pačių žmonių dalykų. Nors žmogus turi labai mažai išorinių dalykų, savyje jų turi nesuskaičiuojamą daugybę. Atrodo, tarsi žmogaus širdis būtų didžiulė saugykla, pilna turtų ir visko, ko žmonėms kada nors galėtų prireikti. Tik šią akimirką suprantu, kodėl žmonės niekada nekreipia į Mane dėmesio: taip yra todėl, kad jie puikiai geba apsirūpinti patys – kam jiems Mano pagalba? Taigi pasitraukiu nuo žmogaus, nes žmonėms nereikia Mano pagalbos; kodėl turėčiau „elgtis begėdiškai“ ir juos erzinti?

Nežinau, kodėl, bet visada norėjau kalbėti tarp žmonių, tarsi negalėčiau susilaikyti. Todėl žmonės laiko Mane beverčiu ir visada elgiasi su Manimi taip, tarsi būčiau daiktas, vertas net mažiau nei varinis grašis; jie nelaiko Manęs brangiu ir gerbtinu. Jie Manęs nebrangina, tempia Mane į savo namus, kada tik panorėję, o tada vėl išmeta lauk, „išstatydami“ Mane visų akivaizdoje. Nepaprastai bjauriuosi niekšišku žmogaus elgesiu, todėl tiesiai sakau, kad žmogus neturi sąžinės. Tačiau žmonės tuo netiki; jie paima savo „kalavijus ir ietis“ ir ginčijasi su Manimi, sakydami, kad Mano žodžiai neatitinka tikrovės, kad juos šmeižiu – tačiau už jų smurtinį elgesį netaikau jiems atpildo. Tiesiog naudoju Savo tiesas, kad įtikinčiau žmones ir priversčiau juos susigėsti dėl savęs, o tada tyliai atsitraukiu. Nesiginčiju su žmogumi, nes iš to nėra jokios naudos. Nuosekliai vykdysiu Savo pareigą ir tikiuosi, kad žmogus taip pat nuosekliai vykdys savąją ir neveiks prieš Mane. Ar nebūtų geriau sugyventi taip taikiai? Kam kenkti mūsų santykiams? Visus šiuos metus gerai sutarėme – kam reikia, kad viskas mums abiem baigtųsi blogai? Ar tai nebūtų visiškai nenaudinga abiejų mūsų reputacijai? Mus sieja ilgametė „sena draugystė“, „sena pažintis“ – kam išsiskirti nepatenkintiems vienas kitu? Ar būtų gerai taip pasielgti? Tikiuosi, kad žmonės atsižvelgs į pasekmes ir supras, kas jiems naudinga. Apie Mano šiandieninį požiūrį į žmogų jis galėtų kalbėti visą gyvenimą – kodėl žmonės visada nesugeba įvertinti jiems rodomo palankumo? Ar todėl, kad jiems trūksta gebėjimo išreikšti mintis? Ar jų žodynas nepakankamai turtingas? Kodėl jiems visada pritrūksta žodžių? Kas nežino, kaip elgiuosi? Žmonės puikiai žino Mano darbus, tiesiog jiems visada patinka naudotis kitais, todėl jie niekada nenori atsisakyti savo interesų. Jei koks nors pasakymas paliečia jų pačių interesus, jie nenurimsta, kol neįgyja pranašumo – ir kokia iš to prasmė? Žmonės lygina save su kitais pagal tai, ko reikalauja, o ne pagal tai, ką atnašauja. Nors jų statusas neteikia jokio malonumo, jie labai jį brangina, netgi laiko neįkainojamu lobiu, todėl verčiau ištvertų Mano baudimą, nei atsisakytų statuso teikiamų privalumų. Žmonės pernelyg aukštai save vertina, todėl niekada nenori atsižadėti savęs. Galbūt Aš vertinu žmogų šiek tiek netiksliai arba galbūt priklijavau jam nei griežtą, nei švelnią etiketę, tačiau, trumpai tariant, tikiuosi, kad žmonės tai priims kaip įspėjimą.

1992 m. gegužės 21 d.