43 skyrius

Galbūt tik dėl Mano administracinių įsakymų žmonės „labai susidomėjo“ Mano žodžiais. Jei jų nevaldytų Mano administraciniai įsakymai, jie visi riaumotų kaip ką tik sutrikdyti tigrai. Kasdien klajoju tarp debesų ir stebiu, kaip žemę užpildžiusi žmonija bruzda, varžoma Mano administraciniais įsakymais. Taip žmonijoje palaikoma tvarka, o Aš užtikrinu, kad Mano administraciniai įsakymai ir toliau galiotų. Nuo šiol žmonės žemėje dėl Mano administracinių įsakymų patiria įvairiausią baudimą, o kai šis baudimas juos užklumpa, visa žmonija garsiai šaukia ir bėga į visas puses. Šią akimirką žemės tautos tuoj pat pražūsta, ribos tarp tautų išnyksta, kraštai nebeskiriami vieni nuo kitų ir tarp žmonių nebelieka susvetimėjimo. Tarp žmonių pradedu „dirbti su jų mąstymu“, kad jie galėtų taikiai sugyventi ir nebekovotų, o Man tiesiant tiltus ir mezgant ryšius tarp žmonių, jie susivienija. Visame dangaus skliaute padarysiu Savo veiksmus visiškai akivaizdžius ir Savo galia priversiu sugriūti visa, kas yra žemėje, taip įgyvendindamas Savo planą „suvienyti pasaulį“ ir išpildydamas šį Savo norą, kad žmogus „nebeklaidžiotų“ žemės paviršiumi, o netrukus turėtų tinkamą paskirtį. Visokeriopai rūpinuosi žmonija, kad netrukus visi žmonės apsigyventų taikos ir laimės žemėje, kad jų gyvenimo dienos nebebūtų niūrios ir kad Mano planas žemėje nenueitų perniek. Kadangi žmogus egzistuoja, žemėje pastatysiu Savo karalystę, nes dalis Mano šlovės pasireiškia žemėje. Aukštai danguje pertvarkysiu Savo miestą ir taip atnaujinsiu visa, kas yra danguje ir po juo. Visa, kas egzistuoja danguje ir po juo, sujungsiu į vieną visumą, kad visa, kas yra žemėje, būtų sujungta su visu tuo, kas yra danguje. Toks Mano planas; tai įvykdysiu paskutiniame amžiuje – tegul niekas nesikiša į šią Mano darbo dalį! Mano darbo skleidimas tarp pagonių tautų yra paskutinė Mano darbo žemėje dalis. Niekas nepajėgia suvokti, kokį darbą atliksiu, todėl žmonėms trūksta aiškumo. O kadangi esu užsiėmęs Savo darbu žemėje, žmonės pasinaudoja proga „pažaisti“. Kad jie nepasinaudotų proga elgtis savavališkai, pirmiausia skyriau jiems Savo baudimą, kad juos „mokytų“ ugnies ežeras. Tai vienas Mano darbo žingsnis, ir šiam etapui įvykdyti pasitelksiu ugnies ežero „jėgas“; antraip Mano darbą būtų sunku atlikti. Padarysiu taip, kad žmonės visoje visatoje pasiduotų priešais Mano sostą, dėl Mano teismo būtų suskirstyti į skirtingas kategorijas, dėl šių kategorijų būtų atskirti pagal jų rūšį ir taip sugrupuoti į savo šeimas, kad visi žmonės liautųsi maištauti prieš Mane, o vietoj to pagal Mano įvardytas kategorijas tvarkingai išsirikiuotų – tegul niekas nevaikšto savo nuožiūra! Visoje visatoje ir virš jos atlikau naują darbą; visus visatos žmones pribloškė staigus Mano pasirodymas, o dėl Mano viešo apsireiškimo jų akiratis labai prasiplėtė. Argi šiandien nėra būtent taip?

Žengiau pirmąjį žingsnį tarp visų šalių ir visų tautų ir pradėjau pirmąją Savo darbo dalį. Nesujauksiu Savo plano ir nepradėsiu iš naujo: darbo tarp pagonių tautų seka grindžiama Mano darbo danguje eiga. Kai visi žmonės pakelia akis ir stebi kiekvieną Mano gestą ir veiksmą, tada Aš apgaubiu pasaulį rūku. Žmonių akys tuoj pat apsiblausia ir jie nebesugeba susiorientuoti, tarsi avys dykumoje, o kai ima staugti vėtra, jų šauksmus užgožia vėjo kauksmas. Vėjo gūsiuose vos įžiūrimi žmonių siluetai, tačiau negirdėti nė vieno žmogaus balso, ir nors žmonės šaukia visa gerkle, jų pastangos bergždžios. Tuo metu žmonės garsiai verkia ir rauda, tikėdamiesi, kad iš dangaus staiga nusileis gelbėtojas ir išves juos iš beribės dykumos. Tačiau kad ir koks stiprus būtų jų tikėjimas, gelbėtojas lieka abejingas, o žmonių viltys žlunga: įžiebtą tikėjimo ugnį užpučia dykumos vėtra ir žmonės guli kniūbsti nederlingoje, negyvenamoje vietoje – jie niekada daugiau nepakels liepsnojančio deglo – ir netenka sąmonės… Pasinaudodamas šia proga, padarau, kad prieš žmogaus akis atsirastų oazė. Tačiau nors jo širdis ir kupina džiaugsmo, žmogaus kūnas per silpnas, kad reaguotų, jo galūnės nusilpusios ir suglebusios; ir nors jis mato oazėje augančius gražius vaisius, neturi jėgų jų nusiskinti, nes žmogaus „vidiniai ištekliai“ visiškai išseko. Paimu žmogui reikalingus daiktus ir pasiūlau juos jam, tačiau jis tik trumpam šypteli, o jo veide nematyti nė menkiausio džiaugsmo. Visos žmogaus jėgos išnyko be pėdsakų, išsisklaidė su oro dvelksmu. Todėl žmogaus veidas visiškai be išraiškos, ir tik iš krauju pasruvusių akių sklinda vienintelis prisirišimo spindulys, kupinas tokio švelnaus geranoriškumo, su kokiu motina žvelgia į savo vaiką. Retkarčiais sausos, suskeldėjusios žmogaus lūpos sujuda, tarsi jis tuoj prabiltų, bet tam stigtų jėgų. Duodu žmogui truputį vandens, tačiau jis tik papurto galvą. Iš šių nepastovių ir nenuspėjamų veiksmų suprantu, kad žmogus dėl savęs jau prarado bet kokią viltį. Jis tik žvelgia į Mane maldaujančiomis akimis, tarsi ko nors prašydamas. Tačiau kadangi neišmanau žmonių pasaulio papročių ir įpročių, jo veido išraiškos ir veiksmai Mane glumina. Tik šią akimirką staiga suprantu, kad žmogaus gyvenimo dienos eina į pabaigą, ir pažvelgiu į jį su užuojauta. Ir tik šią akimirką žmogus su palengvėjimu nusišypso, linktelėdamas Man, tarsi būtų išsipildęs kiekvienas jo noras. Žmogus nebeliūdi; žmonės žemėje nebesiskundžia gyvenimo tuštuma ir nebeturi jokių reikalų su „gyvenimu“. Nuo tada žemėje nebebus atodūsių, o žmonijos gyvenimo dienos bus kupinos džiaugsmo…

Prieš imdamasis Savo darbo, deramai sutvarkysiu žmogaus reikalus, kad jis nuolat netrukdytų Mano darbui. Man žmogaus reikalai nėra svarbiausi; jie pernelyg menki. Kadangi žmogus toks smulkmeniškas – atrodo, jis nenori pasigailėti net skruzdėlės, tarsi skruzdėlės būtų jo priešai, – tarp žmonių nuolat girdėti kivirčai. Išgirdęs juos besikivirčijančius, vėl pasitraukiu ir nebekreipiu dėmesio į jų pasakojimus. Žmonių akyse esu „gyventojų komitetas“, kurio specializacija – spręsti „gyventojų“ „šeimyninius ginčus“. Ateidami pas Mane, žmonės visada atsineša savų argumentų ir įžūliai, su dideliu įkarščiu pasakoja apie savo „nepaprastas patirtis“, kartu pridėdami ir savų komentarų. Stebiu nepaprastą žmogaus išvaizdą: jo veidas nusėtas dulkėmis; „drėkinamos“ prakaito, dulkės praranda savo „nepriklausomybę“, nes tuoj pat su juo susimaišo, ir žmogaus veidas tampa dar „turtingesnis“, tarsi smėlėtas paplūdimys, kuriame retkarčiais matyti pėdsakų. Jo plaukai panašūs į mirusiųjų šmėklų plaukus – neblizgantys ir statūs, tarsi į gaublį susmeigti šiaudai. Kadangi jo pyktis toks įsiplieskęs, kad nuo įniršio net plaukai šiaušiasi, iš jo veido retkarčiais kyla „garai“, tarsi „virtų“ prakaitas. Atidžiai jį apžiūrėjęs, matau, kad žmogaus veidas apimtas „liepsnų“ tarsi liepsnojanti saulė, todėl iš jo kyla karšti garai, ir iš tiesų nerimauju, kad pyktis gali sudeginti jo veidą, nors jis pats į tai nekreipia dėmesio. Šią akimirką raginu žmogų mažiau pykti, nes kokia iš to nauda? Kam taip save kankinti? Dėl šio pykčio šiaudai šio „gaublio“ paviršiuje beveik sudega nuo saulės liepsnų; tokiomis aplinkybėmis net „mėnulis“ parausta. Raginu žmogų tramdyti savo pyktį – svarbu saugoti sveikatą. Tačiau žmogus neklauso Mano patarimo ir vis ateina pas Mane „skųstis“. Kokia iš to nauda? Ar Mano dosnumo nepakanka, kad žmogus jį vertintų? O gal žmogus atsisako to, ką duodu? Staiga įniršęs apverčiu stalą ir žmogus nebedrįsta pasakoti jaudinančių savo istorijos epizodų; jis labai bijo, kad galiu nuvesti jį į „areštinę“ ir ten palaikyti kelias dienas, todėl, Man supykus, žmogus pasinaudoja proga ir pasprunka. Antraip žmogus nė už ką nesiliautų ir toliau be paliovos bertų savo istoriją. Vien klausytis jo Mane erzina. Kodėl žmogus širdies gilumoje toks sudėtingas? Ar gali būti, kad į žmogų įdėjau pernelyg daug „komponentų“? Kodėl jis visada Man visa tai demonstruoja? Juk Aš nesu „konsultantas“, sprendžiantis „civilinius ginčus“? Ar prašiau žmogaus ateiti pas Mane? Juk Aš nesu apskrities magistratas? Kodėl Man visada pateikiami žmonių reikalai? Tikiuosi, kad žmogus pats susitvarkys ir Man netrukdys, nes turiu pernelyg daug darbo.

1992 m. gegužės 18 d.