35 skyrius

Pradėjau vykdyti Savo darbą tarp žmonių, leisdamas jiems gyventi toje pačioje srovėje kaip ir Aš. Kai užbaigsiu Savo darbą, jis vis tiek bus tarp žmonių, nes jie yra valdomi visame Mano valdymo plane ir Aš ketinu padaryti žmoniją visko šeimininke. Dėl šios priežasties ir toliau vaikštau tarp žmonių. Žmonijai ir Man įžengiant į esamą erą, jaučiuosi gana ramiai, nes Mano darbo tempas paspartėjo. Kaip žmonės gali suspėti? Daug dirbau su apatiškais ir bukapročiais žmonėmis, tačiau jie beveik nieko nepelnė, nes Manęs nebrangina. Gyvenau tarp visų žmonių ir stebėjau kiekvieną judesį – tiek tų, kurie yra žemėje, tiek tų, kurie yra po ja. Visi, priskiriami „žmonėms“, atlieka priešinimosi Man darbą, tarsi „priešintis Man“ būtų žmogaus darbas, tarsi neatlikdami šio darbo jie taptų valkataujančiais našlaičiais, kurių niekas neįsivaikina. Tačiau Aš savavališkai nenuteisiu žmonių remdamasis jų veiksmais ir darbais. Veikiau palaikau juos ir jais rūpinuosi pagal jų dvasinį ūgį. Kadangi žmonės yra pagrindiniai viso Mano valdymo plano veikėjai, labiau vedu tuos, kuriems skirtas „žmogaus“ vaidmuo, leisdamas jiems atlikti šį vaidmenį visa širdimi ir kuo geriau pagal savo gebėjimus, kad ši Mano režisuojama pjesė sulauktų didžiulės sėkmės. Toks yra Mano kreipimasis į žmoniją. Negi, jei nemaldaučiau žmonijos, ji negalėtų to padaryti? Ar tuomet išeitų, kad Aš galiu įvykdyti tai, ko žmonės Manęs prašo, tačiau jie negali įvykdyti to, ko Aš jų prašau? Galima sakyti, kad nenaudoju Savo galybės žmonijai engti. Tai yra paskutinis Mano prašymas, kurį išsakau maldaudamas jų kuo rimčiausiai ir nuoširdžiausiai. Ar jie tikrai negali padaryti to, ko prašau? Daugelį metų duodu žmonėms, tačiau Pats mainais lieku tuščiomis rankomis. Kas kada nors ką nors Man davė? Ar Mano išlietas širdies kraujas turi būti tarsi kalnų migla? Daug kartų „skiepijau“ žmones ir sakiau jiems, kad Mano reikalavimai nėra griežti. Tad kodėl žmonės nuolat Manęs vengia? Ar todėl, kad elgsiuosi su jais kaip su viščiukais, kurie nužudomi vos sugauti? Ar Aš iš tiesų toks žiaurus ir nežmoniškas? Žmonės visada vertina Mane pagal savo sampratas. Ar Aš jų sampratose esu toks Pats, koks esu danguje? Žmonių sampratų nelaikau tuo, kas Man teiktų malonumą. Veikiau jų širdis laikau tuo, kuo galima gėrėtis. Tačiau Aš esu gana nepalankiai nusiteikęs jų sąžinės atžvilgiu, nes, jų manymu, Aš Pats jos neturiu. Todėl turiu dar keletą nuomonių apie jų sąžinę. Tačiau Aš tiesiogiai nekritikuoju jų sąžinės; veikiau ir toliau kantriai bei sistemingai juos vedu. Juk žmonės silpni ir negali atlikti jokio darbo.

Šiandien oficialiai įžengiu į beribio baudimo pasaulį, kuriuo mėgaujuosi kartu su žmonija. Mostelėjęs ranka taip pat įsakau, ir Man įsakant žmonija elgiasi deramai; niekas nedrįsta Man prieštarauti. Man vadovaujant visi atlieka Mano pavestą darbą, nes tai jų „darbas“. Kas iš visko, kas yra danguje ir po dangumi, nepasiduoda Mano planams? Kas nėra Mano rankose? Kas negiria ir neaukština Mano žodžių bei darbų? Žmonės žavisi Mano darbais ir veiksmais ir dėl kiekvieno Mano judesio įsilieja į Mano darbo srovę. Tad kas gali iš jos ištrūkti? Kas gali išvengti Mano paskirto darbo? Mano administraciniai įsakymai verčia žmones pasilikti; be jų visi būtų slapta atsitraukę nuo „fronto linijos“ ir tapę „dezertyrais“. Kas nebijo mirties? Ar žmonės iš tiesų rizikavo savo gyvybe? Aš nieko neverčiu, nes jau seniai nuodugniai perpratau žmogaus prigimtį. Todėl visada ėmiausi darbų, kurių praeities žmonės niekada nedarė. Kadangi niekas negalėjo atlikti Mano darbo, Pats žengiau į mūšio lauką, kad stočiau į žūtbūtinę kovą su Šėtonu. Šiais laikais Šėtonas nepaprastai siautėja. Kodėl nepasinaudoju šia proga pabrėžti pagrindinę Savo darbo kryptį ir atskleisti Savo didžią galią? Taip yra todėl, kad anksčiau sakiau panaudosiąs Šėtono sumanymą kaip Savo priešpriešą; argi tai ne geriausia proga? Tik dabar Mano veide pasirodo patenkinta šypsena, nes pasiekiau Savo tikslą. Daugiau nebelakstysiu ir neprašysiu žmonių „pagalbos“. Nustojau blaškytis ir nebegyvenu kaip valkata. Nuo šiol gyvensiu ramiai, o žmonės taip pat bus saugūs ir sveiki, nes Mano diena atėjo. Žemėje gyvenau darbų kupiną žmogaus gyvenimą ir atrodo, kad per Mano gyvenimą įvyko daug neteisybių. Žmonių akyse Aš dalijausi jų džiaugsmais ir sielvartais, taip pat jų negandomis, ir kaip jie gyvenau žemėje ir po dangumi. Todėl jie visada laikė Mane sutverta būtybe. Kadangi žmonės nematė Manęs tokio, koks esu danguje, jie niekada nedėjo daug pastangų dėl Manęs. Tačiau dabartinėje padėtyje žmonėms nelieka nieko kito, kaip pripažinti, kad Aš esu jų likimo Aukščiausiasis valdovas ir iš debesų prabylantis kalbėtojas. Todėl žmonės, Mane garbindami, iki žemės prieš mane nulenkė galvas. Argi tai ne Mano pergalingo sugrįžimo įrodymas? Argi tai ne Mano pergalės prieš visas priešiškas jėgas atvaizdas? Visi žmonės nujautė, kad pasaulis artėja prie pabaigos, kad žmonija patirs didį apvalymą. Tačiau iš tiesų jie negali sąmoningai padaryti to, ko iš jų prašau, todėl jiems nelieka nieko kito, kaip verkti patiriant Mano baudimą. Ką galima padaryti? Kas liepė žmonėms nepaklusti? Kas liepė jiems įeiti į paskutinį amžių? Kodėl jie gimė žmonių pasaulyje paskutinėmis dienomis? Kiekvieną dalyką tvarkau ir planuoju Aš Pats. Kas gali skųstis?

Nuo pasaulio sukūrimo klajojau tarp žmonių, palaikydamas jiems draugiją žemiškajame gyvenime. Tačiau ankstesnėse kartose nebuvo nė vieno Mano išrinkto žmogaus; visus atstūmė Mano tylus laiškas. Taip yra todėl, kad praeities žmonės netarnavo vien Man, todėl ir Aš nemylėjau vien jų. Jie priimdavo Šėtono „dovanas“, o paskui apsigręžę atnašaudavo jas Man. Argi tai nebuvo Manęs šmeižimas? O kai jie atnašaudavo, neatskleisdavau Savo pasibjaurėjimo; veikiau panaudodavau jų sumanymą Savo naudai, pridėdamas šias „dovanas“ prie Savo valdymo medžiagų. Vėliau, kai jos būdavo apdorotos mašina, sudegindavau jose esančias priemaišas. Šiame amžiuje žmonės nėra atnašavę Man daug „dovanų“, tačiau dėl to jiems nepriekaištauju. Šie žmonės visada skurdo ir nieko neturėjo; todėl pamatęs tikrąją jų padėtį ir atėjęs į žmonių pasaulį niekada nekėliau jiems jokių nepagrįstų reikalavimų. Veikiau davęs jiems „medžiagų“, siekiau norimo „gatavo gaminio“, nes tai yra riba to, ką žmonės gali pasiekti. Daugelį metų gyvenau tarp audrų. Tik patyręs žmogaus gyvenimą keliu žmonėms tinkamus reikalavimus. Jei nebūčiau patyręs žmogaus gyvenimo, kaip būčiau galėjęs suprasti dalykus, apie kuriuos žmonėms sunku kalbėti? Vis dėlto žmonės taip nemano; jie sako, kad Aš esu Pats visagalis, antgamtinis Dievas. Argi tai ne ta pati samprata, kurią visi žmonės puoselėjo per amžius ir tebepuoselėja šiandien? Sakiau, kad žemėje nėra nė vieno, kuris galėtų Mane iš tiesų ir visiškai pažinti. Šis teiginys turi potekstę; tai nėra tuščios kalbos. Pats tai patyriau ir stebėjau, todėl suprantu visas smulkmenas. Jei nebūčiau nusileidęs į žmonių pasaulį, kas turėtų galimybę Mane pažinti? Kas galėtų asmeniškai klausytis Mano žodžių? Kas galėtų matyti Mano pavidalą tarp jų? Per amžius visada likau pasislėpęs debesyse. Dar pradžioje išpranašavau: „Paskutinėmis dienomis nusileisiu į žmonių pasaulį, kad būčiau jiems pavyzdys.“ Tad tik šiandien žmonėms nusišypsojo laimė praplėsti savo akiratį. Argi tai ne malonė, kurią jiems suteikiau? Nejaugi jie iš tiesų visiškai nesupranta Mano malonės? Kodėl žmonės tokie nejautrūs ir bukapročiai? Jie taip toli nuėjo; kodėl vis dar nepabudo? Daugelį metų esu šiame pasaulyje, bet kas Mane pažįsta? Nenuostabu, kad baudžiu žmones. Atrodo, kad jie yra objektai, kurių atžvilgiu galiu naudotis Savo valdžia; atrodo, kad jie yra kulkos Mano šautuve, kurios, iššautos, visos „pabėgs“. Taip žmonės įsivaizduoja. Visada gerbiau žmones; niekada savavališkai jų neišnaudojau ir neprekiavau jais kaip vergais. Taip yra todėl, kad Aš negaliu jų palikti, o jie negali palikti Manęs. Todėl tarp mūsų užsimezgė ryšys, siejantis mus gyvenime ir mirtyje. Visada branginau žmoniją. Nors žmonija niekada Manęs nebrangino, ji visada dėjo viltis į Mane, todėl ir toliau dedu pastangas dėl jos. Myliu žmones kaip Savo lobį, nes jie yra Mano valdymo žemėje „kapitalas“; todėl tikrai jų nepašalinsiu. Mano ketinimai žmonių atžvilgiu niekada nepasikeis. Ar jie, būdami žmonės, gali iš tiesų pasitikėti Mano priesaika? Kaip jie gali patenkinti Mane Mano labui? Ši užduotis skirta visai žmonijai; tai „namų darbai“, kuriuos jiems uždaviau. Tikiuosi, kad visi jie uoliai stengsis juos atlikti.

1992 m. balandžio 23 d.