36 skyrius

Viskas sutvarkyta Mano ranka. Kas drįsta elgtis kaip panorėjęs? Kas gali lengvai tai pakeisti? Žmonės sklando ore, juda kaip dulkės, jų veidai pasidengia dulkėmis, kol visas jų kūnas tampa toks apgailėtinas, kad sunku į jį žiūrėti. Stebiu iš debesų sunkia širdimi: kodėl žmogus, kadaise kupinas gyvybingumo, tapo tokiu? Ir kodėl jis to nesuvokia ir nejaučia? Kodėl jis „atsižada savęs“ ir leidžia sau pasidengti nešvarumais? Štai kaip menkai jis save myli ir gerbia. Kodėl žmogus visada vengia to, ko prašau? Ar Aš iš tiesų su juo elgiuosi žiauriai ir nežmoniškai? Ar Aš iš tiesų esu valdingas ir nesukalbamas ? Tad kodėl žmonės visada žvelgia į Mane nuožmumu žybsinčiomis akimis? Kodėl jie visada Manęs nekenčia? Ar Aš atvedžiau juos į aklavietę? Patirdamas Mano baudimą žmogus niekada nieko neatrado, nes jis tik abiem rankomis laiko įsikibęs ant kaklo esantį jungą, įsmeigęs abi akis į Mane, tarsi stebėtų priešą, – ir tik šią akimirką pajuntu, koks jis sulysęs. Būtent todėl sakau, kad niekas niekada neatsilaikė per išbandymus. Argi žmogaus dvasinis ūgis nėra būtent toks? Ar turiu jam skaičiais pasakyti jo „matmenis“? Žmogaus „ūgis“ ne didesnis nei žeme besirangančio kirmėliuko, o jo „krūtinė“ tėra gyvatės pločio. Šitaip Aš nemenkinu žmogaus – argi tai nėra tikslūs jo dvasinio ūgio matmenys? Ar Aš pažeminau žmogų? Žmogus yra tarsi dūkstantis vaikas. Kartais jis net žaidžia su gyvūnais, tačiau vis tiek yra laimingas; jis yra tarsi katė, gyvenanti be rūpesčių ir nerimo. Galbūt dėl Dvasios vadovavimo ar Dievo veikimo danguje Aš taip smarkiai bjauriuosi prabangiu žmonių gyvenimu žemėje. Kadangi žmogaus gyvenimas panašus į parazito gyvenimą, Mano „susidomėjimas“ žodžiais „žmogaus gyvenimas“ šiek tiek išaugo ir į žmogaus gyvenimą ėmiau žvelgti su kiek didesne „pagarba“. Kadangi, regis, tik žmogus geba susikurti prasmingą gyvenimą, o Aš to nesugebu, Man belieka pasitraukti į „kalnus“, nes negaliu nei patirti, nei stebėti žmonių vargų. Tačiau žmogus primygtinai verčia Mane tai daryti – Aš neturiu pasirinkimo! Man belieka paklusti žmogaus patvarkymams, kartu su juo mokytis iš patirties ir drauge patirti žmogaus gyvenimą. Danguje kadaise apkeliavau visą miestą, o po dangumi – visas šalis. Tačiau niekas Manęs niekada nesurado; jie tik girdėjo Mane judant. Žmonių akyse Aš ateinu ir išeinu nepalikdamas nei pėdsako, nei šešėlio. Tarsi būčiau tapęs nematomu stabu jų širdyse, tačiau žmonės tuo netiki. Argi visa tai nėra paties žmogaus lūpomis pripažinti faktai? Kas šiuo metu nepripažįsta, kad turėtų būti baudžiamas? Ar žmonės vis dar galėtų laikyti aukštai iškeltas galvas, matydami akivaizdžius įrodymus?

Tarp žmonių sudarau „verslo sandorį“, pašalinu visą žmogaus netyrumą ir neteisumą ir taip jį „apdoroju“, kad jis atitiktų Mano ketinimus. Tačiau šiame darbo etape būtinas žmogaus, kuris vis šokinėja ir blaškosi tarsi ką tik sugauta žuvis, bendradarbiavimas. Taigi, norėdamas išvengti bet kokių nelaimių, nužudžiau visas sugautas „žuvis“ ir jos tapo nuolankios bei paklusnios ir nė kiek nesiskundė. Kai Man reikia žmogaus, jis visada slepiasi. Tarsi jis niekada nebūtų matęs stulbinamų vaizdų, tarsi būtų gimęs kaime ir nieko nežinotų apie miesto reikalus. Ten, kur žmogui ko nors trūksta, Aš pridedu Savo išminties, kad jis Mane pažintų; kadangi žmogus pernelyg neturtingas, Pats ateinu tarp žmonių ir, atverdamas jam akis, parodau jam „kelią į turtus“. Argi šitaip jo neišgelbėju? Argi tai ne Mano gailestingumas žmogui? Ar meilė iš tiesų yra besąlygiškas dovanojimas? Ar tuomet neapykanta yra baudimas? Aiškinau žmogui iš skirtingų perspektyvų, tačiau jis tai laiko vien žodžiais ir doktrinomis. Tarsi Mano žodžiai būtų brokuotos prekės, kurias žmogus parduoda per išpardavimą. Todėl, kai sakau žmonėms, kad artėja didžiulė audra, kuri užlies kaimą kalnuose, niekas į tai nekreipia dėmesio, tik keli iš jų dvejojančiomis širdis išsikelia. Likusieji nesijudina, tarsi būtų abejingi. Tarsi būčiau dangaus kregždė – žmonės tiesiog nesupranta, ką sakau. Tik kai kalnai griūva ir žemė skyla, žmonės prisimena Mano žodžius; tik tada jie pabunda iš sapnų. Tačiau laikas jau atėjo – juos praryja didžiulis tvanas, o jų lavonai plūduriuoja vandens paviršiuje. Matydamas pasaulio kančias, atsidūstu dėl žmogaus nelaimės. Dėl žmogaus likimo Aš skyriau daugybę laiko ir sumokėjau didelę kainą. Žmonių manymu, Aš neturiu „ašarų latakų“, tačiau Aš, šis „keistuolis“ be ašarų latakų, išliejau daug ašarų dėl žmogaus. Tačiau žmogus apie tai nieko nežino – jis tik žaidžia purve, rankose laikydamas žaislus, tarsi Manęs nebūtų. Taigi dabartinėmis aplinkybėmis žmonės tebėra nejautrūs ir buki; jie vis dar „sušalę“ rūsiuose, tarsi tebegulėtų oloje. Matydamas, kaip žmogus elgiasi, neturiu kito pasirinkimo, kaip tik išeiti …

Žmonių akyse esu padaręs žmogui daug gero, todėl jie laiko Mane šio laikmečio sektinu pavyzdžiu. Tačiau jie niekada nelaikė Manęs Aukščiausiuoju žmogaus likimo valdovu ir visko Kūrėju. Tarsi jie Manęs nesuprastų. Nors žmonės kadaise šaukė „Tegyvuoja supratimas“, niekas neskyrė daug laiko žodžiui „supratimas“ nagrinėti, o tai rodo, kad žmonės nenori Manęs mylėti. Iki pat šios dienos žmonės niekada Manęs nebrangino, jų širdyse Man nėra vietos. Ar ateinančiomis kančių dienomis jie galėtų Mane nuoširdžiai mylėti? Žmogaus teisumas tebėra beformis ir jo negalima nei pamatyti, nei paliesti. Noriu žmogaus širdies, nes širdis yra tai, kas žmoguje brangiausia. Argi Mano darbai neverti žmogaus širdį? Kodėl žmonės neatiduoda Man savo širdžių? Kodėl jie visada glaudžia jas prie krūtinės, nenorėdami jų paleisti? Ar žmogaus širdis gali užtikrinti ramybę ir laimę visą gyvenimą? Kodėl, kai keliu žmonėms reikalavimus, jie visada pagriebia nuo žemės saują dulkių ir sviedžia į Mane? Ar tai galėtų būti jų klastinga gudrybė? Tarsi jie mėgintų apmulkinti praeivį, neturintį kur eiti, prisiviliodami jį į savo namus, kur jų širdyse kyla piktas ketinimas. Paskui tokiomis aplinkybėmis jie nužudo praeivį. Žmonės norėjo taip pasielgti ir su Manimi. Tarsi žmogus būtų budelis, kuris žudo nė nemirktelėjęs, tarsi būtų velnių karalius, kuriam žudyti žmones yra antra prigimtis. Tačiau net ir dabar, atėję Mano akivaizdon, žmonės vis dar nori griebtis tokių priemonių. Vis dėlto žmonės turi savo planų, o Aš turiu Savų atsakomųjų priemonių. Nors žmonės Manęs nemyli, kaip galėčiau dabar neatskleisti jiems Savo atsakomųjų priemonių? Mano gebėjimas tvarkytis su žmonėmis yra begalinis ir neišmatuojamas; kiekvieną jų dalį Pats tvarkau ir Pats apdoroju. Galiausiai priversiu žmogų iškęsti skausmą ir atsisakyti to, ką jis myli, ir priversiu jį paklusti Mano patvarkymams; kuo tuomet žmonės galės skųstis? Argi visa, ką darau, nėra žmogaus labui? Anksčiau niekada nepasakodavau žmogui apie Savo darbo žingsnius, tačiau šiandien, kitaip nei anksčiau, dėl kitokio Mano darbo turinio iš anksto papasakojau žmonėms apie Savo darbą, kad jie dėl to nesukluptų. Argi tai ne skiepas, kurį suleidau žmogui? Nežinia, kodėl žmonės niekada rimtai neapmąstė Mano žodžių; tarsi jų pilvus kamuotų alkis ir jiems būtų nesvarbu, ką valgyti, todėl jų skrandžiai nusilpo. Tačiau žmonės savo „tvirtą kūno sudėjimą“ laiko kapitalu ir nepaiso „gydytojo“ perspėjimų. Matydamas visišką jų nerūpestingumą, imu nerimauti dėl žmogaus. Kadangi žmonės nesubrendę ir dar nepatyrę žmogaus gyvenimo, jie nieko nebijo. Jų širdyse nėra žodžių „žmogaus gyvenimas“; jie jų nevertina ir tik bjaurisi Mano žodžiais, tarsi būčiau tapęs plepia senute. Trumpai tariant, kad ir kaip būtų, tikiuosi, kad žmonės gali suprasti Mano širdį, nes nenoriu siųsti žmogaus į mirties kraštą. Tikiuosi, kad žmogus galės suprasti, kokia šią akimirką yra Mano nuotaika, ir atsižvelgti į naštą, kurią nešu būtent šiuo metu.

1992 m. balandžio 26 d.