34 skyrius

Kartą pakviečiau svečią į Savo namus, tačiau dėl Mano kvietimo jis ėmė lakstyti šen bei ten – tarsi būčiau jį pakvietęs ne į svečius, o atvedęs į egzekucijos vietą. Todėl Mano namai liko tušti, nes žmogus visada Manęs vengė ir visada Manęs saugojosi. Dėl to negalėjau atlikti dalies Savo darbo, tai yra atšaukiau jam paruoštą puotą, nes žmogus nenorėjo ja mėgautis, tad jo ir neverčiau. Tačiau žmogus nė nepajunta, kaip staiga jį apima alkis, todėl jis ateina belstis į Mano duris, prašydamas Mano pagalbos – kaip galėčiau jo neišgelbėti, matydamas jį tokioje sunkioje padėtyje? Taigi dar kartą suruošiu žmogui puotą, kad jis galėtų ja mėgautis, ir tik tada jis pajunta, koks Aš vertas susižavėjimo, ir ima Manimi pasikliauti. Pamažu dėl Mano požiūrio į jį jis ima Mane mylėti atvira širdimi ir nebeįtaria, kad pasiųsiu jį į „kremavimo šalį“, nes Mano ketinimas yra ne toks. Taigi tik išvydęs Mano širdį žmogus iš tiesų Manimi pasikliauja, o tai rodo, koks jis yra „atsargus“. Tačiau Aš nesisaugau žmogaus dėl jo apgaulės, bet Savo šiltu glėbiu sujaudinu žmonių širdis. Argi ne tai Aš darau dabar? Argi ne tai pasireiškia žmonėse dabartiniame etape? Kodėl jie geba taip elgtis? Kodėl jie kupini tokio jausmo? Ar todėl, kad iš tiesų Mane pažįsta? Ar todėl, kad iš tiesų be galo Mane myli? Aš nieko neverčiu Manęs mylėti, tik suteikiu jiems laisvą valią pasirinkti patiems; į tai nesikišu ir nepadedu jiems apsispręsti dėl savo likimo. Mano akivaizdoje žmonės išreiškė savo ryžtą, atnešė jį Man patikrinti, o kai atvėriau maišą su „žmogaus ryžtu“, viduje išvydau dalykų, kurie, nors ir sujaukti, vis dėlto buvo gana „gausūs“. Žmonės žiūrėjo į Mane plačiai atmerktomis akimis, labai bijodami, kad ištrauksiu jų ryžtą. Tačiau dėl žmogaus silpnumo Aš iš pat pradžių nepriėmiau sprendimo, o užvėriau maišą ir toliau dirbau darbą, kurį turiu dirbti. Tačiau Mano darbui tęsiantis žmogus nesileidžia Mano vedamas, o toliau nerimauja, ar Aš pritariu jo ryžtui. Atlikau tiek daug darbo ir ištariau tiek daug žodžių, tačiau iki šiol žmogus nepajėgia suvokti Mano ketinimų, todėl nuo kiekvieno jo gluminančio poelgio Man sukasi galva. Kodėl jis vis nepajėgia suvokti Mano ketinimų ir elgiasi neapgalvotai, kaip jam patinka? Ar jo smegenys patyrė sukrėtimą? Nejaugi jis nesupranta Mano tariamų žodžių? Kodėl jis visada elgiasi žvelgdamas į tai, kas prieš akis, tačiau nepajėgia praminti kelio ir tapti pavyzdžiu ateities žmonėms? Ar iki Petro buvo kas nors, kas rodė pavyzdį? Argi Petras išgyveno ne Mano vedamas? Kodėl dabartiniai žmonės to nepajėgia? Kodėl net ir turėdami pavyzdį, kuriuo galėtų sekti, jie vis dar nepajėgia įgyvendinti Mano ketinimų? Tai rodo, kad žmogus vis dar Manimi nepasitiki, ir būtent tai lėmė dabartines apgailėtinas aplinkybes.

Danguje skraidantys paukšteliai Man yra džiugus reginys. Nors jie Mano akivaizdoje neišreiškė savo ryžto ir neturi žodžių, kuriais galėtų Mane „aprūpinti“, jie mėgaujasi pasauliu, kurį jiems daviau. Tačiau žmogus to nepajėgia ir jo veidas kupinas liūdesio – nejaugi turiu jam skolą, kurios neįmanoma grąžinti? Kodėl jo veidas visada išvagotas ašarų? Aš gėriuosi kalvose žydinčiomis lelijomis; gėlės ir žolės driekiasi šlaitais, tačiau lelijos suteikia spindesio Mano šlovei žemėje dar prieš ateinant pavasariui – ar žmogus gali tai pasiekti? Ar jis galėtų liudyti Mane žemėje prieš Man sugrįžtant? Ar galėtų pasiaukoti dėl Mano vardo milžiniško ugniaspalvio slibino šalyje? Atrodo, tarsi Mano ištaros būtų persmelktos reikalavimų žmogui – dėl šių reikalavimų jis Manimi bjaurisi. Kadangi jo kūnas pernelyg silpnas, jis iš esmės nepajėgia pasiekti to, ko prašau, todėl bijo Mano žodžių. Kai praveriu burną, matau žmones žemėje bėgančius į visas puses, tarsi mėgintų pabėgti nuo bado. Kai užsidengiu veidą ir nusigręžiu, žmones iškart apima panika ir jie nežino, ką daryti, nes bijo Mano išėjimo. Pagal jų sampratas diena, kai Aš išeisiu, bus diena, kai iš dangaus nusileis nelaimė, diena, kai prasidės jų baudimas. Tačiau tai, ką darau, yra visiška žmogaus sampratų priešingybė; niekada nesielgiau pagal žmogaus sampratas ir niekada neleidau jo sampratoms derėti su Manimi. Būtent tuomet, kai Aš veikiu, žmogus yra atskleidžiamas. Kitaip tariant, Mano veiksmų negalima vertinti pagal žmonių sampratas. Nuo sukūrimo iki šios dienos niekas niekada neatrado „naujo žemyno“ tame, ką darau; niekas niekada nesuvokė dėsnių, pagal kuriuos veikiu, ir niekas niekada neatvėrė naujo kelio. Todėl žmonės šiandien vis dar nepajėgia įeiti į teisingą kelią – būtent to jiems trūksta ir būtent į tai jie turėtų įeiti. Nuo sukūrimo iki šios dienos dar niekada nebuvau ėmęsis tokio sumanymo. Paskutinėmis dienomis tik papildžiau Savo darbą keliomis naujomis dalimis. Tačiau net ir šiomis akivaizdžiausiomis aplinkybėmis žmonės vis dar nepajėgia suvokti Mano ketinimų – argi ne būtent to jiems trūksta?

Įėjęs į naują darbą, keliu žmogui naujus reikalavimus. Žmogui atrodo, tarsi ankstesni reikalavimai nebūtų turėję jokio poveikio, todėl jis juos pamiršta. Kokiu nauju būdu dirbu? Ko prašau iš žmogaus? Patys žmonės geba įvertinti, ar tai, ką jie darė praeityje, atitiko Mano ketinimus, ir ar jų veiksmai neperžengė to, ko prašiau, ribų. Man nereikia visko tikrinti atskirai; jie suvokia savo dvasinį ūgį, todėl aiškiai supranta, kiek gali nuveikti, ir Man nereikia jiems to aiškiai pasakyti. Kai kalbu, kai kurie žmonės galbūt suklups; todėl vengiau ištarti šią Savo žodžių dalį, kad dėl to žmonės nenusilptų. Argi tai nėra naudingiau žmogaus siekiui? Argi tai nėra naudingiau žmogaus pažangai? Kas nenori pamiršti savo praeities ir veržtis pirmyn? Dėl Savo „neapdairumo“ nežinau, ar žmonės supranta, kad Mano kalbėjimo būdas jau įėjo į naują sritį. Be to, kadangi Mano darbas Mane taip „užima“, neturėjau laiko pasiteirauti, ar žmonės supranta toną, kuriuo kalbu. Todėl tik prašau, kad žmonės būtų „supratingesni“ Mano atžvilgiu. Kadangi Mano darbas Mane taip „užima“, negaliu asmeniškai aplankyti Savo darbo bazių ir nurodyti žmonėms, ką daryti, todėl juos „menkai suprantu“. Apskritai, nepaisant nieko kito, dabar pradėjau vesti žmogų, kad jis tikrai įeitų į naują pradžią ir naują metodą. Visose Mano ištarose žmonės matė, kad Mano žodžiuose esama šmaikštumo, humoro ir ypač stipraus pašaipaus tono. Taip darna tarp Manęs ir žmogaus netyčia sutrikdoma ir žmonių veidus aptraukia tankūs debesys. Tačiau tai Manęs nevaržo ir Aš tęsiu Savo darbą, nes visa, ką sakau ir darau, yra būtina Mano plano dalis; visa, kas išeina iš Mano lūpų, padeda žmogui, ir niekas, ką darau, nėra menkniekis; visa, ką darau, ugdo visus žmones. Būtent todėl, kad žmogus turi trūkumų, Aš nevaržomai veikiu ir nesiliauju kalbėti. Kai kurie žmonės galbūt nekantriai laukia, kol iškelsiu jiems naujus reikalavimus. Jei taip, tuomet patenkinu jų poreikius. Tačiau vieną dalyką turiu jums priminti: kalbėdamas tikiuosi, kad žmonės įgis daugiau įžvalgos ir taps nuovokesni, kad galėtų daugiau gauti iš Mano žodžių ir taip įvykdyti Mano reikalavimus. Anksčiau bažnyčiose žmonės skyrė dėmesio tam, kad priimtų genėjimą ir palaužimą. Mano žodžių valgymas ir gėrimas buvo grindžiamas jų tikslų ir ištakų supratimu, tačiau šiandien yra kitaip nei anksčiau ir žmonės visiškai nepajėgia suvokti Mano ištarų ištakų, todėl neturi galimybės būti Mano apgenėti ir palaužti, nes visą savo energiją išeikvojo vien tam, kad valgytų ir gertų Mano žodžius. Tačiau net ir šiomis aplinkybėmis jie lieka nepajėgūs patenkinti Mano reikalavimų, todėl keliu jiems naujus reikalavimus: prašau, kad kartu su Manimi įeitų į išbandymus, tai yra įeitų į baudimą. Vis dėlto leiskite priminti vieną dalyką: tai nėra žmogaus numarinimas, o tai, ko reikia Mano darbui, nes esamame etape Mano žodžiai žmogui pernelyg nesuprantami, o žmogus nežino, kaip su Manimi bendradarbiauti – nieko nepadarysi! Galiu tik priversti žmogų kartu su Manimi įeiti į naują metodą. Ką dar galima padaryti? Dėl žmogaus trūkumų ir Aš turiu įeiti į srovę, į kurią įeina žmogus – argi ne Aš turiu padaryti žmones užbaigtus? Argi ne Aš sukūriau šį planą? Nors kitas reikalavimas nėra sunkus, jis ne mažiau svarbus už pirmąjį. Mano darbas su paskutiniųjų dienų žmonių grupe yra precedento neturintis sumanymas, todėl, kad Mano šlovė pripildytų dangaus skliautą, visi žmonės turi dėl Manęs iškęsti paskutinius sunkumus. Ar suprantate Mano ketinimą? Tai paskutinis reikalavimas, kurį keliu žmogui, tai yra, tikiuosi, kad visi žmonės galės tvirtai ir skambiai paliudyti Mane milžiniško ugniaspalvio slibino akivaizdoje, kad galės paskutinį kartą paaukoti save dėl Manęs ir dar paskutinį kartą įvykdyti Mano reikalavimus. Ar jūs iš tiesų galite tai padaryti? Praeityje nepajėgėte patenkinti Mano širdies – ar galėtumėte paskutinį kartą pakeisti šį pasikartojantį elgesį? Suteikiu žmonėms progą apsvarstyti šį klausimą; leidžiu jiems gerai pagalvoti prieš pateikiant Man galutinį atsakymą – argi blogai taip daryti? Laukiu žmogaus atsakymo, laukiu jo „atsakomojo laiško“ – ar jūs turite tikėjimo, kad įvykdytumėte Mano reikalavimus?

1992 m. balandžio 20 d.