33 skyrius

Kadaise Mano namuose buvo tokių, kurie aukštino Mano šventą vardą, kurie atidavė viską, kad Mano šlovė žemėje pripildytų dangaus skliautą. Dėl to be galo džiaugiausi ir Mano širdis buvo kupina džiugesio – vis dėlto kas galėtų dirbti vietoj Manęs, nemiegodamas nei naktį, nei dieną? Žmogaus ryžtas Mano akivaizdoje teikia Man malonumą, tačiau jo maištingumas sukelia Mano pyktį, todėl Mano sielvartas dėl jo vis didėja, nes žmogus niekada nesugeba vykdyti savo pareigos. Kodėl žmonės niekada nepajėgūs atnašauti savęs Man? Kodėl jie visada bando su Manimi derėtis? Ar Aš esu prekybos centro generalinis direktorius? Kodėl visa širdimi įvykdau tai, ko žmonės iš Manęs reikalauja, tačiau tai, ko Aš prašau žmogaus, lieka neįgyvendinta? Ar gali būti taip, kad Aš neišmanau, kaip tvarkyti verslą, o žmogus išmano? Kodėl žmonės visada Mane apgaudinėja gražiomis kalbomis? Kodėl žmonės visada ateina nešini „dovanomis“, prašydami įleisti pro užpakalines duris? Ar to Aš mokiau žmogų? Kodėl žmonės daro tokius dalykus greitai ir ryžtingai? Kodėl žmonės visada nusiteikę Mane apgauti? Kai esu tarp žmonių, jie žiūri į Mane kaip į sutvertą būtybę; kai esu trečiajame danguje, jie laiko Mane Visagaliu, Kuris valdo viską; kai esu dangaus skliaute, jie mato Mane kaip Dvasią, Kuri pripildo viską. Trumpai tariant, žmonių širdyse Man nėra tinkamos vietos. Atrodo lyg būčiau svetimšalis, žmonės Manimi bjaurisi, , todėl, kai paimu bilietą ir atsisėdu į Savo vietą, jie išvaro Mane ir sako, kad čia Man nėra kur sėdėti ir kad atėjau ne ten, tad Man nelieka nieko kito, kaip tik išeiti įniršusiam. Nusprendžiu daugiau nebebendrauti su žmogumi, nes žmonės pernelyg siauro mąstymo, jų didžiadvasiškumas pernelyg menkas. Daugiau nebevalgysiu su jais prie vieno stalo, daugiau nebeleisiu su jais laiko žemėje. Tačiau kai kalbu, žmonės apstulbsta; jie bijo, kad išeisiu, todėl vis Mane sulaiko. Matydamas jų apsimetinėjimą, Aš iš karto širdyje pasijuntu kiek prislėgtas ir vienišas. Žmonės bijo, kad juos paliksiu, todėl, kai su jais išsiskiriu, žemę tuojau pat užlieja verksmas, o žmonių veidai paplūsta ašaromis. Nušluostau jų ašaras, vėl juos pakeliu, o jie žvelgia į Mane, jų maldaujančios akys, regis, prašo Manęs neišeiti ir dėl jų „nuoširdumo“ Aš esu su jais. Tačiau kas gali suprasti Mano širdies skausmą? Kam rūpi Mano dalykai, apie kuriuos negalima kalbėti? Žmonių akyse atrodau tarsi neturintis kūniškų jausmų, todėl visada buvome iš dviejų skirtingų šeimų. Kaip jie galėtų matyti Mano širdies sielvartą? Žmonės trokšta tik savo malonumų ir neatsižvelgia į Mano ketinimus, nes iki pat šiol nežino Mano valdymo plano tikslo, todėl ir šiandien tyliai maldauja – ir kokia iš to nauda?

Kai gyvenu tarp žmonių, užimu tam tikrą vietą jų širdyse; kadangi pasirodžiau kūniškame pavidale, o žmonės gyvena „amžių senumo“ kūne, jie visada elgiasi su Manimi pagal kūną. Kadangi žmonės turi tik kūną ir nieko daugiau, jie atidavė Man „viską, ką turi“. Tačiau jie nieko nežino; jie tik „atnašauja“ Mano akivaizdoje. Tai, ką gaunu, yra bevertės šiukšlės, tačiau žmonės taip nemano. Kai palyginu jų duotas „dovanas“ su tuo, kas priklauso Man, žmonės iš karto suvokia Mano brangumą ir tik tada pamato, koks Aš neišmatuojamas.Nesididžiuoju jų pagyromis, o ir toliau pasirodau žmogui, kad visi žmonės galėtų Mane visiškai pažinti. Kai parodau jiems visą Save, jie žiūri į Mane plačiai atmerktomis akimis, stovėdami prieš Mane sustingę tarsi druskos stulpai. Ir kai matau jų keistumą, vos susilaikau nenusijuokęs. Kadangi jie tiesia rankas prašydami Manęs daiktų, duodu jiems tai, ką laikau rankoje, o jie glaudžia tai prie krūtinės, brangindami tarsi naujagimį, tačiau taip elgiasi tik akimirką. Kai pakeičiu aplinką, kurioje jie gyvena, jie tuojau pat meta „kūdikį“ į šalį ir bėga susiėmę už galvos. Žmonių akyse Aš esu pagalba, kurią jie gali gauti bet kada ir bet kur; tarsi būčiau padavėjas, ateinantis vos pašauktas. Taigi žmonės visada „žvelgė į mane su viltimi“ į Mane, tarsi turėčiau neribotų gebėjimų kovoti su nelaimėmis, todėl jie visada laikė Mane už rankos, vesdamiesi Mane per visą žemę, kad visa, kas egzistuoja, matytų, jog jie turi Aukščiausiąjį valdovą ir kad niekas nedrįstų jų apgauti. Jau seniai perpratau žmonių gudrybę – „lapės dangstymąsi tigro galia“, nes visi jie „iškabina savo iškabas“, norėdami pasipelnyti apgaulės būdu. Jau seniai perpratau jų klastingą, piktavališką sumanymą, tiesiog nenoriu suardyti mūsų santarvės. Nekeliu rūpesčių be priežasties – tai neturi nei vertės, nei svarbos. Tiesiog atlieku darbą, kurį ketinu atlikti, atsižvelgdamas į žmonių silpnybes; antraip paversčiau juos pelenais ir nebeleisčiau jiems egzistuoti. Tačiau Mano atliekamas darbas turi prasmę, todėl nebaudžiu žmogaus lengva ranka. Būtent dėl šios priežasties žmonės visada duoda valią savo kūnui. Jie nestebi Mano ketinimų, o vis mėgina palenkti Mane gražiomis kalbomis priešais Mano teismo sostą. Žmonės tokie drąsūs: kai jiems gresia visi „kankinimo įrankiai“, jie nė kiek nesusvyruoja. Net ir susidūrę su faktais, jie vis dar nesugeba pateikti jokių faktų ir tik atkakliai Man priešinasi. Kai prašau, kad ištrauktų viską, kas nešvaru, jie vis tiek rodo Man dvi tuščias rankas – kaipgi kiti galėtų neimti iš jų „pavyzdžio“? Taip yra todėl, kad žmonių „tikėjimas“ toks didis, jog jie yra „verti susižavėjimo“.

Pradėjau Savo darbą visatoje; visatos žmonės tuojau pat pabunda ir ima suktis aplink branduolį, kuris yra Mano darbas, o kai „keliauju“ jų viduje, visi ištrūksta iš Šėtono pančių ir nebekenčia Šėtono siunčiamų kančių. Atėjus Mano dienai, žmonės mėgaujasi, sielvartas jų širdyse išnyksta, liūdesio debesys danguje virsta deguonimi ir sklando ore, ir šią akimirką žmogus ir Aš mėgaujamės laime būti kartu. Žmogaus veiksmai suteikia Man tai, kuo galiu gėrėtis, todėl nebesielvartauju. Ir atėjus Mano dienai, visa, kas žemėje turi gyvybę, atgauna savo egzistavimo pagrindą. Aš vėl atgaivinu viską žemėje, todėl visa tai laiko Mane savo egzistavimo pagrindu. Nes dėl Manęs viskas suspindi gyvybe ir dėl Manęs taip pat tyliai išnyksta. Taigi visa kūrinija laukia įsakymų iš Mano lūpų ir mėgaujasi tuo, ką darau ir sakau. Tarp visko, kas yra, Aš esu Aukščiausiasis, tačiau taip pat gyvenu tarp nesuskaičiuojamos daugybės žmonių ir naudoju žmogaus darbus kaip Savo dangaus ir žemės sukūrimo apraiškas. Kai žmonės Mano akivaizdoje didžiai Mane šlovina, esu išaukštinamas tarp visko, kas yra, todėl gėlės žemėje po kaitria saule tampa gražesnės, žolė – žalesnė, o debesys danguje įgauna daugiau melsvo atspalvio. Dėl Mano ištarų žmonės laksto šen bei ten; šiandien Mano karalystės žmonių veidai kupini džiaugsmo, o jų gyvenimas bręsta. Dirbu tarp visų Savo išrinktųjų žmonių ir neleidžiu, kad Mano darbą suterštų žmonių idėjos, nes Pats atlieku Savo darbą. Kai dirbu, dangūs ir žemė, ir viskas, kas yra, keičiasi ir atsinaujina, o kai užbaigiu Savo darbą, žmogus visiškai atsinaujina ir nebegyvena sielvartaudamas dėl to, ko prašau. Kadangi visoje žemėje girdėti džiaugsmo garsai, pasinaudoju šia proga suteikti žmonėms palaiminimus, kuriuos jiems duodu. Kai esu karalystės Karalius, visi žmonės Manęs bijo, tačiau kai esu Karalius tarp žmonių ir tarp jų gyvenu, jie Manimi nesidžiaugia, nes jų sampratos apie Mane pernelyg sunkios ir taip giliai įsišaknijusios, kad jas sunku pašalinti. Atsižvelgdamas į tai, kas pasireiškia žmoguje, atlieku Savo darbą, kuris yra tinkamas, o kai pakylu aukštai į dangų ir išlieju ant žmogaus Savo didžią rūstybę, įvairios žmonių nuomonės apie Mane tuojau pat virsta pelenais. Prašau jų išsakyti dar kelias savo sampratas apie Mane, tačiau jie neturi ką pasakyti, tarsi nieko neturėtų ir būtų nuolankūs. Kuo labiau gyvenu žmonių sampratose, tuo labiau jie Mane pamilsta, o kuo labiau gyvenu už jų sampratų ribų, tuo labiau jie nuo Manęs tolsta ir turi daugiau nuomonių apie Mane, nes nuo tada, kai sukūriau pasaulį, iki šiandien visada gyvenau žmonių sampratose. Kai šiandien ateinu tarp žmonių, išsklaidau visas jų sampratas, todėl žmonės tiesiog priešinasi, tačiau turiu tinkamų būdų jų sampratoms apgenėti. Niekas neturėtų nerimauti ar jaudintis; Savo būdais išgelbėsiu visą žmoniją, paskatindamas visus žmones Mane mylėti ir leisdamas jiems mėgautis Mano palaiminimais danguje.

1992 m. balandžio 17 d.