37 skyrius

Per amžius visame Mano atliktame darbe, tai yra kiekviename jo etape, buvo taikomi tinkami Mano darbo metodai. Dėl šios priežasties žmonės, kuriuos myliu, tapo vis tyresni ir vis tinkamesni Mano naudojimui. Tačiau dėl tos pačios priežasties „nelaimė“ yra ta, kad daugėjant Mano darbo metodų žmonių skaičius mažėja ir tai priverčia žmones giliai susimąstyti. Žinoma, ir šis dabartinis darbas nėra išimtis ir dauguma žmonių vėl pasinėrė į apmąstymus; tad dėl Mano metodų pokyčių vis dar yra tokių, kuriems teks pasitraukti. Tai galima apibūdinti taip: tai yra tai, ką Aš iš anksto paskyriau, bet ne tai, ką darau. Nuo sukūrimo tiek daug žmonių puolė ir tiek daug pasiklydo dėl Mano darbo metodų. Tačiau Man nerūpi, ką žmonės mano: ar jie jaučia, kad nepaisau prisirišimo ir bičiuliško solidarumo, ar kad esu pernelyg žiaurus – nesvarbu, jie supranta teisingai, ar ne, dabar to neaptarinėsiu. Pirmiausia pasidalykime bendryste apie pagrindinę šio aptarimo mintį, kad kiekvienas galėtų ją nuodugniai suprasti ir neliktų nesupratęs, kodėl kenčia. Neversiu žmonių kentėti tylomis tarsi nebyliams; verčiau viską aiškiai paaiškinsiu, kad jie nesiskųstų Manimi. Vieną dieną pasirūpinsiu, kad visi baudimo metu tartų nuoširdžius šlovinimo žodžius. Ar jums tai priimtina? Ar tai atitinka žmonių reikalavimus?

Baudimo laikotarpio pradžioje pirmiausia pasakysiu žmonėms bendrą šio „laikotarpio“ prasmę, kad jie Manęs neįžeistų. Tai yra Aš numatysiu, kaip bus atliekamas Mano darbas. Niekas negalės jos pakeisti. Tikrai atlaidžiai nesielgsiu su niekuo, kas ją pakeis: Aš juos pasmerksiu. Ar tai įsidėmėjote? Visa tai yra „skiepai“. Taikant naują metodą, visi žmonės pirmiausia turi suvokti, kad svarbiausia yra suprasti savo tikrąsias būsenas. Kol tam tikru mastu nepažins savęs, niekam nebus leidžiama bažnyčioje kalbėti neapgalvotai ir Aš tikrai bausiu kiekvieną, kuris pažeis šią taisyklę. Nuo šios dienos visi apaštalai bus įtraukti į bažnyčių sąrašus ir jiems bus uždrausta savo nuožiūra keliauti šen bei ten – toks keliavimas duos mažai vaisių. Atrodė, kad jie visi atlieka savo pareigas, bet iš tiesų jie Mane apgaudinėjo. Nepaisant to, kas nutiko, šiandien visa tai panaikinama ir tai daugiau neturi būti minima. Nuo šiol terminas „apaštalas“ bus panaikintas ir niekada nebebus vartojamas, kad visi žmonės galėtų atsisakyti savo „pozicijų“ ir pažinti save. Žinoma, tai daroma dėl jų išgelbėjimo. „Pozicijos“ nėra karūna; tai tik kreipinys. Ar suprantate, ką turiu omenyje? Tie, kurie vadovauja bažnyčioms, ir toliau gyvens bažnyčios gyvenimą savo bažnyčiose, nors, žinoma, tai nėra griežta taisyklė. Prireikus jie gali lankytis bažnyčiose bendradarbiaudami su buvusiais apaštalais. Bažnyčių bendrystę būtina stiprinti – tai svarbiausia. Nebent nė vienas jų narys iš tiesų negyvena bažnyčios gyvenimo. Vis dėlto turiu pabrėžti, kad jūs visi turite susiburti, kad pažintumėte save, ir vieningai maištauti prieš milžinišką ugniaspalvį slibiną: toks yra Mano ketinimas. Nesvarbu, kiek žmonės kalba; svarbiausia, kad visi Mano žmonės gebėtų susivienyti. Tik taip galima iš tiesų liudyti. Anksčiau visi žmonės sakė pažinsią save, tačiau Aš ištariau nesuskaičiuojamai daug žodžių – o kiek jūs supratote apie save? Kuo aukštesnė žmogaus pozicija, tuo sunkiau jam atsižadėti savęs, tuo didesnės jo viltys ir tuo labiau jis kentės baudžiamas. Taip Aš išgelbėju žmones. Ar suprantate? Nepriimkite Mano žodžių vien paviršutiniškai; toks elgesys būtų pernelyg lengvabūdiškas ir bevertis. Ar suprantate gilesnę Mano žodžių prasmę? Jei žmonės iš tiesų geba suprasti save bažnyčioje, tai parodys, kad tokie žmonės tikrai Mane myli. Tai yra, jei nelaužysi duonos su žmonėmis, nesuprasi jų sunkumų. Kaip suprantate šį posakį? Galiausiai padarysiu taip, kad visi žmonės pažintų save per savo baudimo laikotarpį ir jo metu dainuotų bei juoktųsi. Ar tikrai turite tikėjimo, kad Mane patenkintumėte? Taigi ką turėtumėte daryti savo praktikoje? Nuo šiol kiekvienos bažnyčios bendruosius reikalus tvarkys atitinkami tos bažnyčios asmenys, o apaštalai tik gyvens bažnyčios gyvenimą. Tai vadinama „gyvenimo patyrimu“. Ar suprantate?

Kol baudimas dar oficialiai neištiko žmonijos, pirmiausia atliksiu „pasitikimo darbą“ su žmonėmis, kad galiausiai jie visi galėtų Mane patenkinti. Net ir tie, kurie ketina pasitraukti, prieš išeidami turi kentėti ir baigti Mane liudyti, antraip nesielgsiu su jais atlaidžiai. Tai rodo Mano būdą – nepakantumą žmonių įžeidimams, taip pat Mano būdą – įvykdyti tai, ką sakau. Taip būsiu įvykdęs šiuos Savo žodžius „Aš sakau tai, ką turiu omenyje, bus padaryta tai, ką turiu omenyje, ir tai, ką darau, išliks amžinai.“ Kai žodžiai išeina iš Mano lūpų, tuo pat metu Mano Dvasia pradeda Savo darbą. Kas išdrįstų savavališkai žaisti savo rankose laikomais „žaislais“? Visi turi nuolankiai ir paklusniai priimti Mano baudimą. Kas galėtų jo išvengti? Ar galėtų būti kitas kelias be Manęs? Šiandien leidau tau būti žemėje ir tu džiaugiesi; rytoj leisiu tau įeiti į dangų ir tu šlovinsi Mane. Poryt pasiųsiu tave po žeme, kur būsi baudžiamas. Argi visa tai nėra Mano darbo reikalavimai? Kas nepatiria nelaimių dėl Mano reikalavimų? Kas negauna palaiminimų dėl Mano reikalavimų? Ar jūs galėtumėte būti išimtys? Ką jūs, Mano žmonės žemėje, turėtumėte daryti dėl Mano reikalavimų ir Mano valios? Nejaugi žodžiais šlovinate Mano šventą vardą, o širdyje Manęs nekenčiate? Dirbti dėl Manęs ir patenkinti Mano širdį, suprasti save ir maištauti prieš milžinišką ugniaspalvį slibiną – tai nelengvos užduotys ir jūs turite už tai sumokėti kainą. Ką, jūsų manymu, turiu omenyje sakydamas „kaina“? Dabar to neaptarinėsiu ir tiesioginių atsakymų žmonėms nepateiksiu. Verčiau leidžiu jiems patiems tai apgalvoti, o paskui savo veiksmais ir elgesiu praktiškai atsakyti į Mano klausimą. Ar gebate tai padaryti?

1992 m. balandžio 27 d.